BRUNO MARKAITIS, S. J.
ŽMOGIŠKASIS Kristaus gyvenimas, nuo pirmosios įsikūnijimo minutės iki paskutinio atsidūsėjimo ant kryžiaus, buvo ilga kontrastų procesija. Jo dienas lydėjo šviesa ir šešėliai. Jo asmuo veikė dviejų priešingų pasaulių įtampoje. Gerasis senelis Simeonas Jeruzalės šventykloje, laikydamas drebančiose rankose trapų kūdikį, kiuris pakeis pasaulio istoriją, nuo kurio priklausė kiekvieno žmogaus išganymas ir ateitis, sudėjo visus šiuos faktus į vieną sakinį: "Štai ženklas, kuriam bus prieštaraujama".
Įsikūnijimas buvo pirmasis kontrastas. Begalinis Dievas sujungė savo ribų nepažįstančią prigimtį su žmogaus prigimtimi, kurios pagrindinis bruožas yra ribotumas. Aukščiausioji Buitis, kurios rankose pasaulių pasauliai, beribės erdvės stebuklai ir paslaptys, kurios kiekvienas bruožas yra absoliutus ir besąlyginis tobulumas, priėmė žmogaus prigimtį, kurios charakteringieji ypatumai yra jos netobulumas, priklausomumas ir sąlygiškumas. Po dviejų tūkstančių metų įsikūnijimo tiesa maža mums įspūdžio bedaro, gal ir dėl to, kad mums niekada neįmanoma suvokti, kas Dievas iš tikrųjų yra. Beveik visos mūsų sąvokos apie Dievą yra neiginiai. Išeidami iš žmogaus, mes sakome, kad jei žmogus yra ribotas, tai Dievas neturi ribų; jei žmogaus galia yra apibrėžta, tai Dievo — ne; jei žmogus yra priklausomas, tai Dievas yra nepriklausomas, ir t. t. Jei mes ką nors apie Dievą ir teigiame, tai yra ribotumu persunktas teigimas. Dieviškąją prigimtį ir dieviškąjį pasaulį mes pažįstame tik iš paties Dievo apreiškimo, kuris mus pasiekė per ribotus žmones, ir iš savo asmeniško patyrimo, kurį susikuriame, bendraudami su Dievu. Visa šita, be abejo, dažnai būna tik trupiniai. Net ir tada, kai tikrai šventas asmuo. Dievo įkvėptas ir traukiamas, labai arti prieina prie Trejybės sosto, net ir tada žmogus, atsirėmęs į neperlipamą ribotumo sieną, turi pasitenkinti labai kukliais daviniais ir nepilna informacija. Todėl ir ta nuostabioji įsikūnijimo vienybė, kurioje Kristus savo dieviškąją prigimtį sujungė su žmogiškąja, mums net šiandien maža daro įspūdžio, nes nepajėgiame suvokti, ką ji reiškia; nei mūsų protas, nei mūsų vaizduotė, nei mūsų patirtis nepajėgia įsigyventi į palyginimą, kai mes sugretiname ribotumo ir begalybės sąvokas. Bet šitas skirtumas ir šitas kontrastas yra milžiniški.
Skamba, skamba kankliai,
Atataria vamzdžiai,
Gieda, gieda mergos,
Atataria marčios.
Rygos rygelės,
Kalne uogelės,
Lietuvos mergelės
Gražiai gieda.
Antrasis kontrastas Kristaus gyvenime buvo Jo asmens veikla ir apraiškos dviejų prigimčių vienybėje ir skirtumuose. Iš vienos pusės, dieviškoji jėga, antgamtinio pasaulio įtaka. Iš kitos pusės, žmogiškosios prigimties ribotumai. Iš vienos pusės, nuostabūs įvykiai, stebuklai, apie kuriuos sklido gandas nuo Galilėjos iki Judėjos, nuo Sidono iki Samarijos. Stebuklai, kurie stebino ir paprastus žmonelius, ir teologijos bei teisės daktarus. Stebuklai, kur gamta ir jos įstatymai paklusniai nusilenkdavo Dievo Sūnaus galiai. Iš kitos pusės, žmogiškoji prigimtis ir visos jos apraiškos, kurios beveik nepermatomu šydu uždengdavo visa tai, kas būtų nuolat ir visiems sakę, kad štai Juozapo sūnus, stalius iš Nazareto, tikrai yra įsikūnijęs Dievo Sūnus.
Toks kontrastas buvo Betliejuje, kur dievybė pasirodė trapaus kūdikio pavidale. Galimas dalykas, kad net Juozapas ir Marija pilnai nesuvokė viso šio įvykio turinio. Jie tikėjo, kad dangus aplankė žemę, bet gal nebūtų tikra manyti, kad žmogiškasis ribotumas būtų jiems leidęs aprėpti paslapties begalybę.
Toks kontrastas buvo Nazarete, kur berniukas Jėzus augo Juozapo ir Marijos globoje. Augo panašus į kitus to amžiaus berniukus. Gal gražesnis, inteligentiškesnis, išmintingesnis. Be abejo, daug geresnis ir jautresnis gėriui, grožiui ir tiesai. Imlesnis meilei, pasiaukojimui ir atsidavimui. Pilnesnis tiesos ir malonės. Bet vis dėlto vienas berniukas iš daugelio Nazareto berniukų. Ir staiga tas pats berniukas Jeruzalės šventykloje, būdamas 12 metų, stebino Rašto žinovus, kunigus ir daktarus. Atsakė į klausimus, kurių atsakymo nežinojo žili Izraelio Sinagogos patriarchai. O kai pats suformulavo klausimus, nutilo visas daktarų ir rabinų susirinkimas. Nutilo, neturėdami greito atsakymo, nes tokia išmintis vertė žmogų ieškoti atsakymo antgamtiniame pasaulyje.
Toks kontrastas buvo tą dieną, kai Viešpats Kristus persimainė trijų apaštalų akivaizdoje Taboro kalne. Jo veidas švietė, kaip saulė, o rūbai, pasakoja evangelistas, buvo balti, kaip sniegas. Kelių akimirkų momentas: susitiko dangus ir žemė. Kristaus dieviškoji galia buvo tiltas, sujungęs praeitį su dabartimi, kuriuo ėjo Mozė ir Elijas, kalbėdamiesi su pasaulio Išganytoju. Bet tai buvo akimirkos.
Apaštalai neišlaikė neįprasto įtampos ir antgamtinio pasaulio gąsdinančio artumo. Jie sukrito paralyžuojančioje baimėje. Bet Viešpaties ranka juos palietė ir pažįstamas balsas nuramino: "Nebijokite, tai aš. Niekam nesakykite apie šį įvykį tol, kol Žmogaus Sūnus neprisikels iš mirusiųjų". Viešpats vėl buvo vienas iš jų, apsivilkęs mirtingumu ir nepermatoma žmogaus prigimtimi, kuri slėpė dieviškąją prigimtį ir jos stebuklingas apraiškas.
Trečiasis kontrastas buvo kryžiaus kančios bei mirties ir prisikėlimo garbės sugretinimas. Viename epizode Kristus buvo skausmo vyras, aukos skerdimui skirtas avinėlis, po kančios ratais sutraiškintas kirminas. Antrame įvykyje, triumfuojantis didvyris, gyvenimo ir mirties Viešpats, į kurio rankas Dievas Tėvas sudėjo kiekvieno žmogaus ateitį ir pasaulio likimą. Pirmajame atvejyje — bankrotas, kraujas ir mirtis. 33 metų gyvenimas pasibaigęs visišku nepasisekimu. Betliejaus tvartas — nuvedęs į Golgotos kryžių. Antrame atvejyje — dievybės išsiskleidimas sudvasintos žmogaus prigimties žiede. Išganytojo garbė ir dievybės triumfas. Įsikūnijimo misijos pilnoji prasmė ir dangaus karalystės pergalė.
*****
Kristaus gyvenimą lydėjo kontrastai. Jie lydi ir žmogaus buitį. Pirmiausia, du esmingai skirtingi elementai sudaro jo prigimtį. Jo kūnas yra apibrėžtas medžiagos, laiko ir vietos ribotumais. Jo gi dvasia, nebūdama šios žemės duktė savo pirmaprade kilme, daugelio medžiaginių ribotumų nepaiso. Tiek savo protu, tiek savo vaizduote ji išsiveržia iš laiko ir vietos orbitos. Ji laisvai skraido erdvėse, nepaisydama nei laiko, nei vietos, nei laisvę suvaržančių medžiagos rėmų. Ji prabyla žmogaus valios laisve, pasisakydama prieš tironus ir despotus, kovodama už laisvę ir pasmerkdama vergiją, pasirinkdama arba gyvenimą, arba mirtį. O kai kūnas atsigula į pelenus ir dulkes, siela išsirengia paslaptingam grįžimui pas savo Kūrėją, iš Jo rankų priimdama savo amžinąjį likimą.
Žmogus gyvena tarp skausmo ir džiaugsmo. Jis pažįsta fizinį ir dvasinį skausmą. Jis kenčia nuo ligos, nuo įvairių kūno sutrikimų, nuo operacijos. Vieni skausmai maži, pakeliami, o kiti — aštrūs, sukrečią visą žmogų, jo gyvenimą padarydami ne tik nemalonų, bet sunkiai įmanomą. Kartais skausmas yra įkyrus, nuobodus palydovas, o kartais — negailestingas budelis, kuris žmogų paralyžuoja ir graso valios laisvei. Tai vis fizinis skausmas. O kur dvasios kančia? Kur širdgėla dėl nepasisekimo, nelaimės? Kur nusivylimo valandos, liūdesio naktys ir ilgesio agonija? Kur nesusipratimai, išsiskyrimai? Kur išdavimo pradžia ir draugystės pabaiga? Kur visos tos dienos, kuriose žmogus kenčia kūnu ir siela, kai jo širdis kraujuoja ir merdi?
Jei skausmas yra naktis, tai džiaugsmas yra saulėtas šilto ir gaivalingo pavasario rytas. Džiaugsmas, kurį teikia gera sveikata, pasisekimas, laimėjimas. Džiaugsmas, kurį lydi didelė ir kilni meilė. Džiaugsmas, kuris žmogų pasiekia gėrio, grožio ir tiesos keliais. Jo priežastimi gali būti ištikima draugystė, laiminga moterystė, saulėtas rytas ir akis užburiąs gamtos vaizdas. Džiaugsmas gali į širdį atskristi muzikos sparnais, pasibelsti į gyvenimo duris kilnios bei šventos idėjos nuostabumu. Gera sąžinė gali būti ramaus, nesenkančio džiaugsmo šaltinis, o kilni širdis — nuolatinė džiaugsmo gimdytoja. Daug kelių, kuriais džiaugsmas ateina į žmogaus gyvenimą, ir kiekvienas žinome jo stebuklingą jėgą ir įtaką.
Iš daugelio kontrastų, kurie apipavidalina žmogaus dienas žemėje, sustojame ties dorybe ir nuodėme. Viena stato naudingo ir kilnaus gyvenimo rūmus gero papročio pastovumu, o kita griauna blogo papročio nuolatiniu įkyrumu. Dorybė išaugina imperijas, o nuodėmė jas sugriauna. Dorybė ir nuodėmė yra apčiuopiamasis skirtumas tarp šventojo ir nusidėjėlio. Dorybė duoda charakteriui kilniuosius bruožus, ir principą padaro gyvenimo konkrečia tikrove, o ne tik teisės kodeksų paragrafu. Žmogus gyvena tarp dorybės ir nuodėmės, pasirinkdamas tai vieną, tai kitą; apsispręsdamas tai už statybą, tai už griovimą. Tai yra vienas didžiausių šio gyvenimo kontrastų. Jo fone sprendžiamos svarbiausios žmogaus problemos, net nepripažįstant šio kontrasto, net paneigiant moralės esmę ir prasmę, net tiek dorybei, tiek nuodėmei duodant klaidingai aptariančias sąvokas. Kaip ten bebūtų, ar žmogus tą kontrastą pripažįsta sąmoningai, padarydamas išvadas, ar tą kontrastą atmeta, kaip tikinčio žmogaus sukurtą, bet atgyvenusį socialinės sistemos priedą, faktas pasilieka faktu, kad žmogus kovoja dvasinių ir moralinių vertybių fone, jausdamas ne tik psichologinę, bet ir moralinę įtampą. Todėl vertindamas savo gyvenimą, jis mato, kad gyvenimo vertę nulemia arba dorybės, arba nuodėmės persvara.
Seiros upelis
(Veisiejų apskrityje)
Kaskados baltos teškia
Perlus po mūsų kojų —
Surinki juos ir neški
Papuošti mūs rytojų!
(S. Neris)
Dar vienas kontrastas, kurio negalima apeiti ir kuris yra žmogiškosios buities mįslė ir paslaptis, tai — gėrio ir blogio kontrastas. Jis yra objektyviausias, aštriausias ir prasmingiausias kontrastas iš visų. Jo ženkle vyksta kiekvieno žmogaus drama, švenčiama pergalė, skausmingai pergyvenama tragedija. Jo mįslingume kanonizuojamas šventasis, o elektros kėdėje miršta žmogžudys. Jo priešingume Judui teko išdaviko dalia, o latrui ant kryžiaus rojaus pažadas. Gėrio ir blogio įtampoje mes rikiuojame savo žingsnius, vertiname darbus, statome ateities gaires ir apsprendžiame savo amžinąjį likimą. Mat, tarp šių dviejų kontrastų vyksta išganymo ir prakeikimo misterija, pasirenkama dangus ar pragaras.
*****
Žmogaus gyvenime randame daug kontrastų. Jie reiškia ne ką kitą, kaip pilną žmogaus prigimčiai skirtų pergyvenimų gamą. Šie visi kontrastai yra ne kas kita, džiaugsmas ir liūdesys, skausmas ir malonumas, grožis ir šlykštumas, gėris ir blogis, dorybė ir nuodėmė. Kontrastai apima laimę ir tragediją, dramą ir komediją. Prie jų turime pridėti dieną ir naktį, giedrą ir audrą, šaltį ir šilimą, pavasarį ir rudenį, žiemą ir vasarą. Gyvenime randame daug kontrastų. Jie sudaro žmogaus dienų turinį ir pergyvenimų foną. Ir atrodo tikslu sakyti, kad kuo daugiau kontrastų, tuo gyvenimas įdomesnis, įvairesnis; kuo mažiau kontrastų, tuo jis lėkštesnis, nuobodesnis, siauresnis.
Kartais žmogus išvažiuoja į šiltus kraštus, kur amžinai saulė, kur nuolat vasara, kur nuolat gamta žalia ir žydinti. Iš pradžių jis negali atsidžiaugti klimato idealumu, gamtos nuolat žaliu ir žydinčiu gražumu, bet ilgainiui jis pradeda ilgėtis pasikeitimo, didesnio klimatinio įvairumo arba, kitais žodžiais, kontrasto.
Todėl manytume, kad žmogaus gyvenimui reikalingi kontrastai. Ne vien dėl to, kad jie yra šios Žemės neišskiriama dalis, bet ypatingai dėl to, kad jie yra reikalingi žmogaus prigimties lygsvarai. Be jų sunku įsivaizduoti pilną žmogaus augimą ir visapusišką išsivystymą. Mat, kontrastai iššaukia pilną jėgų sukaupimą, išstatydami žmogų pavojams, sunkenybėms ir jų nugalėjimui, masindami jį darbui, bandydami jo ištvermę, kantrybę ir pasiryžimo pastovumą. Gal dėl to tų kraštų gyventojai, kur maža kontrastų, yra mažiau aktyvūs, mažiau turi energijos, greičiau pasitenkina šia diena ir ne labai rūpinasi rytojumi, nes rytojus bus panašus į šią dieną ir neįprastų sunkenybių neatneš.
Nors gyvenime, apskritai kalbant, yra labai daug kontrastų, bet galima taip apsiprasti su pilkų dienų rutina ir monotoniškumu, kad žmogus atbunka kontrastų turiniui, jų sąmoningai nebeišgyvena ir jų priešingumo nebevertina. Jis nebesupranta, kad pilnas gyvenimas tik tada įmanomas, kai jame yra ir stipraus džiaugsmo, ir gilaus liūdesio; ir svaigios laimės, ir kančios agonijos; kai žmogus pažįsta tiek gaivalingą juoką, tiek ašarų skonį; kai jis rungiasi su blogiu ir kovoja už gėrį; kai jis stato gyvenimą ir negriauna ateities; kai jis remiasi principu ir vengia laisvo sugedimo.
Kalbant apie jautrumą kontrasto turiniui, turime štai ką pasakyti. Džiaugsmą galima išgyventi, priimant jį kaip savaime suprantamą dalyką. Taip, kaip mes priimame orą, atmosferinį spaudimą, traukos jėgą, širdies plakimą. Apskritai, kiekvieną kūno judesį. Tada tas išgyvenimas, be abejo, yra lėkštas ir paviršutiniškas. Jam trūksta gylio, kurį duoda sąmoningumas ir į dalyką įsijautimas. Liūdesį galima priimti kaip grynai neigiamą dalyką, kuris nuodija žmogaus gyvenimą nereikalingu tamsumu. Jį taip pat galima priimti sąmoningai ir dėmesingai. Taip, kaip mes priimame naktį ir audrą. Pozityviai. Žinodami arba bent bandydami suprasti jų vertę, paskirtį ir naudą savo ir bendrame žmogiškosios buities paveiksle. Taip ir mūsų džiaugsmas tik tada yra stiprus, gilus ir užkrečiantis, kada mes jį priimame sąmoningai, plačiai atverdami geros širdies duris.
Pasakymas “prarasti tikėjimą”, kaip žmogus praranda savo piniginę ar raktus, man visuomet atrodė gana neišmintingas. Tikėjimas nėra toks daiktas, kuri mes prarandame Mes tik nustojame pagal ji tvarkyti savo gyvenimą.
G. Bernanos
Galima praeiti pro dorybę ir pro nuodėmę taip, kaip mes praeiname pro atvirus vartus, pro žalią šviesą gatvių sankryžoje. Galima nesustojant, nepagalvojant, jokių nepadarant išvadų. Galima praeiti pro gėrį ir pro blogį taip, kaip mes praeiname pro viešą turgų arba kino salę. Praeiname su mase, dalindamiesi įspūdžiais apie dalykus, kurie mūsų tiesioginiai neliečia.
Kontrastai yra mūsų gyvenimo neišvengiama dalis. Bet juos galima sutikti taip, kaip kieno nors nelaimę sutinka nesuinteresuotas praeivis. Iš kitos pusės, į juos galima žiūrėti taip, kaip į svetimą nelaimę žiūrėjo gailestingasis samarietis, kuris artimo žaizdose atpažino savo skausmą. Nuo sąmoningo kontrastų išgyvenimo priklauso gyvenimo gylis ir dydis. Pro juos praeiti be dėmesio reiškia gyventi tik šia diena, į gyvenimą žvelgiant pro rakto skylutę ir tebetikint, kad žemę tebelaiko Atlasas ant savo pečių, nebesirūpinant klausti, kas laiko Atlasą.
*****
Eidami kontrastų keliu, mes pasiekiame savo dvasios gyvenimą, jos beribę erdvę, kur žmogus laisvai bendrauja su savo Dievu. Ir čia vėl turime pakartoti, tik su didesne jėga ir įsitikinimu, kad pilnas dvasios gyvenimas negali išsiversti be kontrastų. Ir kuo jie didesni, tuo dvasios gyvenimas gaivalingesnis, gilesnis, prasmingesnis. Čia kaip tik ir glūdi dažnai sutinkama problema: žmogaus abejingumas ir atbukimas kontrastui, ypač tokiam kontrastui, kuris dvasios rėmuose įgyja ypatingą prasmę ir vertę, jei kada nors į jį atkreipiamas ypatingas dvasios dėmesys.
Dvasios gyvenimas pradeda plaukti seklia, nereikšminga ir nuobodžia įvykių vaga, kai nebėra kontrastų, arba kai jie yra blankūs ir maža kuo besiskirią nuo kasdienės monotonijos ir eilinių smulkmenų. Nebėra įvykių, kurie žmogų išmuštų iš sustingusio įpročio vagos. Nebėra problemų, kurios savo svoriu ir turinio reikšmingumu nukreiptų žmogaus dėmesį nuo eilinių kasdienybių ir pakeltų jo akis, o ypatingai širdį, į vertybes ir gyvenimo tikslą, kurie remiasi kilnumu, grožiu, kartais net didvyriškumu. Mūsų pačių gyvenimas neretai liudija, kad paskendome smulkmenose, kad labai supilkėjome. O kartais būna dar liūdniau, kai gyvenime sutinkami kontrastai mūsų savo įspūdingumu jau nebedomina ir nebetraukia, nes mūsų sutingusi dvasia ir pavargęs jos veiklumas nusilpusiomis akimis žvelgia į kontrastus ir jų tikrosios prasmės nei vertės jau nebesuvokia, nebesupranta.
Ir čia kaip tik iškyla tas ypatingas reikalas grįžti pas Kristų ir į Jo gyvenimo kontrastus, nes tik jie mūsų kontrastams duoda gilųjį turinį ir imponuojančią prasmę. Jei mūsų džiaugsmą Kristus pagilina, tas džiaugsmas tampa didelis, tveriantis ir gaivalingas. Jei mūsų skausmui Kristus duoda jėgą, tada tas skausmas pradeda mus stiprinti. Ir kai mes atsistojame tarp Kristaus galia pagilinto džiaugsmo ir pašventinto skausmo, ne tik pamatome du nuostabius kontrastus, bet taip pat atsiduriame tikrovėse, kurios savo gyliu, pločiu ir aukščiu mūsų dvasiai duoda ir erdvę ir laisvę pasireikšti.
Kristaus gyvenimo kontrastuose mes randame gyvenimo prasmę ir vertybes, kurios jungia medžiagos ir dvasios pasaulius, kurios duoda žmogaus ir Dievo santykiams pasiliekantį pagrindą. Jo kontrastuose mūsų gyvenimo kontrastai užsidega nauja ugnimi, ir ta liepsna gyvenimo nakčiai rodo kelią, šildo šalstančias rankas ir širdį.