REDAKCIJOS ŽODIS
Įvedame šį naują skyrių, norėdami duoti vietos skaitytojams pasisakyti įvairiais klausimais, turinčiais kokį nors ryšį su “Laiškais Lietuviams”. Kartais, panašiai kaip ir šiame numeryje, spausdinsime ir ilgesnius laiškus, jeigu manysime, kad jie bus naudingi ir vertingi daugumui skaitytojų, bet paprastai čia bus dedami trumpi skaitytojų pasisakymai.
Rašančiųjų pavardės bus po jų laiškais dedamos, jeigu nebus paminėta, kad jie to nepageidauja ir nori pasirašyti tik slapyvardžiu arba inicialais. Į anoniminius laiškus redakcija paprastai nekreipia dėmesio.
Tad laukiame skaitytojų laiškų. Ypač dabar mums naudinga sužinoti, ką jie galvoja apie naują šio žurnalo išvaizdą. Manome, kad šie pagerinimai ir reformos daugumui patiks. Tačiau už visa tai metams reikia pridėti apie du tūkstančius dolerių. Vis dėlto prenumeratos mokesčio nepakeliame, žinodami, kad kituose kraštuose yra nepasiturinčių skaitytojų ir tikėdamiesi, kad tie, kurie gali, prie prenumeratos mokesčio vieną kitą dolerį laisvu noru pridės, nes vien tik iš prenumeratos (3 dol.) “Laiškai Lietuviams” išsilaikyti negali. Tad už visokeriopą paramą ir bendradarbiavimą visiems nuoširdžiai dėkojame.
KODĖL NEBERAŠOMA APIE VYRĄ IR ŽMONĄ?
Mano supratimu, “Prie šeimos židinio” skyriuje esą straipsniai neatsako į tikrąjį šeimos židinio gvildenimą. Praėjusiais metais apie 99% šiame skyriuje buvusių straipsnių gvildeno tik vaiko arba kūdikio klausimus. Pasigendu visą šeimą liečiančių straipsnių. Praeityje buvo daugiau rašoma apie vyrą ir žmoną, o dabar tik apie vaikus.
Kaip nuolat kurstoma ugnis dega, taip ir šeimoje vyrui ir žmonai nuolat reikia ieškoti jų sugyvenimą palaikančių ramsčių. Kodėl nepakartoti 1954 m. duotų patarimų moterims ir vyrams? Kodėl jų daugiau neparyškinti? Kodėl nepriminti vyrui ir žmonai tas smulkmenas, iš kurių susideda šeimos gyvenimas? Dideles klaidas rečiau padarome ir padarę greičiau atleidžiame, bet smulkmenos — tai tęsinys be galo. Pvz. žmona patingi rytą anksti atsikelti ir susitvarkyti, kad vyrą sutiktų su skaniais pusryčiais ir linksma šypsena. Vakare, vyrui parėjus, būna užsiėmusi vaikais ar televizija, kad užmiršta, jog vyras jau namie. Vyrai pradžioje vedybinio gyvenimo savo vyriškuose reikalavimuose buvo švelnūs ir taktiški, o dabar? Prieš vestuves nešė dovanas ir gėles kiekviena proga, o dabar užmiršta žmonos vardines, vedybų sukaktis ir kitas panašias progas, aiškindamiesi, kad mes jau ne šešiolikiniai. Tai yra tik gyvenimo smulkmenos, bet jos nuolat dilgina vieno ar kito širdį.
Dar viena tema būtų uošviai ir tėvai. Paprastai tėvai užtaria savo vaiką, kaltindami priešingą pusę. Ypatingai jie kišasi į vaikų auginimą, aiškindami, kad jų laikais vaikai buvo kitaip auginami. Matydami kokį nors nesusipratimą šeimoje, visuomet palaiko savo vaiko pusę. Būtų daug geriau, kad vietoje nuolatinių kritikų ir patarimų jie savaitgaliais kartais padabotų vaikučius, išleisdami dukrą ir žentą arba sūnų ir marčią kur nors išeiti ar išvažiuoti. Juk dažnai tokios mažos jųdviejų iškylėlės daug geriau išlaikytų pusiausvyrą šeimoje negu kitų kritikos ir patarimai.
Ir šeimų daktarams reikėtų straipsnio. Jis skaitosi šeimos daktaras, o kai pacientei dėl sveikatos reikia atostogų, tai nepasikalba apie tai su vyru, bet palieka jai vienai šį klausimą spręsti, dėl ko namuose kartais kyla įvairių nesusipratimų ir nervų gadinimų. Arba kai po kūdikio dėl tam tikrų priežasčių daktaras nepataria daugiau šeimos, dėl ko jis nepasikviečia vyro ir jam apie tai nepaaiškina, o palieka vienai moteriai kovoti?
Visos mamos daugiau ar mažiau sielojasi vaikais, bet daugiausia dukromis. Bijo, kad per anksti nedraugautų, kad nepaslystų, kad gautų gerą vyrą ir t. t. O ar mamos moko savo sūnus būti gerais draugais mergaitei ir žmonai, būti nuoširdžiais ir paslaugiais?
Daugiausia visi rašo apie kūdikius ir jaunuolius, o tas tarpinis, mokyklinis amžius yra visai pamirštas. Nejaugi šis amžius toks nereikšmingas? Būtų malonu, kad kas nors parašytų apie šio amžiaus vaikų žaidimus, laisvalaikio sunaudojimą, apie paslaugumo bei didvyriškumo ugdymą. Pravartu būtų priminti vyrams, kad 4-5 metų jų sūnus jau reikalingas tėvo draugystės, bendro užsiėmimo, pvz. inkilėlio sukalimo ar ko nors panašaus. Paprastai mūsų vyrai sako, kad kai sūnus bus 13-14 m., tai jis juo daugiau užsiims, o dabar vaikui pakanka motinos sijono.
O kaip pravesti vaikų gimtadienio vaišes ar kitas jų šventes? Ar užtenka, kaip dabar daugumas daro, vaikus sugrūsti į rūsį dūkti, o patiems uliavoti iki vėlyvos nakties prie valgiais ir gėrimais apkrauto stalo, visiškai pamirštant vaikus?
Dar gal būtų naudinga paliesti mūsų vestuvių papročius, pamergių ir pabernių pareigas, bet šiam kartui užteks. Jūsų redaguojamus “Laiškus Lietuviams” labai mėgstu, visus esu surinkusi ir laiks nuo laiko paskaitau, pažiūriu sau rūpimu klausimu. Esu patenkinta beveik visais straipsniais. O jeigu ateityje duosite vieną kitą straipsnį ir čia iškeltais klausimais, tai, tur būt, vien ačiū neužteks.
Jūsų Danutė