ONA ALGMINIENĖ
Mes atsiradome išeivijoje, vengdami tapti grobuoniškos politikos auka. Kadangi tos politikos nepasotinami užsimojimai siekia apžioti visą pasaulį, tad atėjo laikas veikti platesniu mastu. Pirmiausia turime pasitikrinti, ar esame patys gėrį atstovaują žmonės, turintieji stiprios dvasios privalumų, kad būtume pajėgūs atremti blogio kėslus.
Piktoji jėga, siekianti dabar įsigalėti pasaulyje, yra pamynusi po kojų natūralias žmogaus teises į gyvenimą, yra paneigusi patį žmogiškumo principą, griebdamasi žemiausių metodų žmogaus nudvasinimui. Iki šiol bandyti kovos metodai, atrodo, nėra sėkmingi. Nei diplomatija, nei politika, nei karo strategija, tur būt, negalės turėti lemiamos įtakos suplėšyti tam raudonajam tinklui, vis stipriau ir plačiau rezgiamam paglemžti įvairias tautas. Šių laikų modernizmo sukarikatūrintoje civilizacijoje, stingant aukštesnės dvasinės kultūros, žmonių moralė vis labiau krinta, o tuo pačiu žmoniškumo priešai susilaukia vis daugiau pasekėjų. Tad ir kova su dabartine pasaulio blogybe turi būti pirmoje eilėje dvasinė. Nuo šios blogybės nugalėjimo priklausys ir mūsų tautinė laisvė. Į šią kovą ypač turėtų stoti mūsų jaunimo organizacijos.
Didžiausia bėda, kad daugelis nusisuka nuo akis badančios tikrovės ir skuba pasinerti arba senų idealų svajonėse, arba tūno medžiaginio gerbūvio kiaute, ramindamiesi šūkiu — apsieis ir be manęs! Bet tikrai neapsieis. Kovoje už žmoniškumą turi dalyvauti kiekvienas kilnios dvasios žmogus. Tad pirmutinis mūsų tikslas — tobulėti arba, anot Vydūno, šviesėti, žmogėti. Tik patys turėdami dvasinės šviesos, galėsime ją skleisti kitiems.
Kaip tik šiam tikslui, t. y. dvasinei tobulybei siekti, lietuviai įkūrė ateitininkų organizaciją su šūkiu: "Viską atnaujinti Kristuje!" Per pusšimtį metų ateitininkų veikla ne tik neišblėso, bet sušvito dar ryškesnėmis spalvomis. Vis dėlto atrodo, kad dabar jiems geriau tiktų šūkis: "Atsinaujinti Kristuje!" Atrodo, kad tik savęs atsinaujinimo dabar siekiama jų susirinkimuose, stovyklose ir bendrų pamaldų bei arbatėlių metu, pasidalinant mintimis, praeities prisiminimais ir kartojant šūkį: "Į kalnus, į viršūnes!" Žinoma, savęs atsinaujinimas yra būtinai reikalingas ir girtinas, bet negalima čia sustoti — reikia stengtis naujinti ir kitus, visą aplinką. Savęs ir kitų atnaujinimas turi eiti drauge: stengiantis atnaujinti bei tobulinti kitus, lengviau ir save tobulinti.
Aišku, kad ir skautų sąjungos įkūrėjas turėjo tą patį tikslą — priartinti žmogų prie Gėrio per kūno ir dvasios užgrūdinimą gamtoje ir per gerus darbelius, kasdieną tarnaujant Dievui, tėvynei ir artimui. Lietuvoje tokia skautų dvasia buvo labiau ryški. Reikia tikėtis, jog ir čia, Amerikoje, skautybė nėra tik forma be turinio.
Kartą, nepriklausomybės metais, Šiauliuose Vilniaus gatve ėjo moteris vedina kelių metų vaikučiu. Be to, ji dar nešėsi didoką ryšulį. Vaikas, kiek paėjęs, verkė — prašėsi panešamas. Viena ranka nešti vaiką, kita ryšulį moteriai buvo per sunku. Pastačiusi vaiką ant žemės, ji liepė jam eiti, tačiau vaikas neklausė. Tuo tarpu ėjęs pro šalį vaikinas pasisiūlė panešti ryšulį. Moteris neryžtingai žvalgėsi. "Nebijok, tamsta, aš esu skautas", pasakė vaikinas, ir moteris su pasitikėjimu įdavė jam savo ryšulį.
Kitas pavyzdys. Klaipėdos pajūryje vasaros sekmadienio popietę paplūdimys buvo tirštai apgultas suaugusiųjų ir vaikų. Vakarop viena motina pasigedo vaiko. Ii ūbavo, žvalgėsi, bet vaikas nesirodė. Galop motina ėjo verkdama nuo vieno žmogaus prie kito ir pasakojo, jog jos mergytė šalia žaidusi, kai ji pati užsisukusi kalbėjosi su kaimyne. Tuo tarpu mergaitė dingusi. Dvi jaunuolės, pašokusios nuo smėlio, ėmė teirautis, kuo vardu dukrelė, kaip atrodė, po to, bėgdamos išilgai paplūdimio, šaukė: "Ar čia yra skautų? Vaikas prapuolė, reikia ieškoti!" Atsirado dar keli skautai, pasiskirstė, kas lips į kopas, kas braidys po vandenį. Ir mergytė buvo rasta kopose, tarp pušelių, užmigusi.
Prieškariniais laikais skautai ieškote ieškojo progų atlikti gerajam darbeliui. Skautai skyrėsi iš kitų savo mandagumu ir paslaugumu. Ar ir dabar taip yra? Tai yra rimtas klausimas, kuriuo turėtų susidomėti skautų vadovai ir žiūrėti, ar gyvenime yra vykdomi gražūs ir kilnūs šios organizacijos idealai.
Paprastai į skautų ir ateitininkų eiles stoja paaugliai. Kai subręsta, daugelis iš veiklos išsijungia, palikdami mažam idealistų skaičiui tęsti duotus pasižadėjimus bei vadovauti jaunesniesiems. Atrodo, lyg organizacinė veikla būtų tik jaunystės pramoga, o ne pareiga visą amžių puoselėti pasirinktą idėją. Gal taip įvyksta dėl to, kad pirmaisiais organizacinės veiklos metais per mažai buvo įsisąmoninta siekiamo tikslo svarba, nebuvo pakankamai susipažinta su organizacijos idealu, trūko subrendimo ir pasiryžimo to idealo laikytis visą amžių. Idėjinė organizacija yra gyvenimo mokykla, reikalaujanti rimtai paruoštų, vaizdingų pamokų ir įtikinančių minčių vykdyti pasižadėjimus visą gyvenimą.
Ateitininkai ir subrendusiame amžiuje daugiau pasilieka ištikimi visą laiką savo organizacijai, skautai gal kiek mažiau. Čia kalbama apie tas dvi organizacijas dėl to, kad jos yra beveik vienintelės, rodančios kelią į dvasinės kultūros aukštumas, kas, ypač šiais laikais, yra būtinybė. Būtinai yra reikalinga apsišarvoti šviečiančiais dvasinių žygdarbių pavyzdžiais, norint atsispirti komunizmo ir materializmo skleidžiamai įtakai.
Komunizmas daugiausia yra laimėjęs ne ginklais karo frontuose, bet savo propaganda ir pogrindine veikla visame pasaulyje. Ypač jiems lengvai sekasi suklaidinti ir patraukti nepažįstančius tikrovės. Tad mums yra būtina tą tikrovę atskleisti ir atidaryti tiesai žmonių akis. Nereikia manyti, jog tai gali sėkmingai atlikti tik valdantieji sluoksniai. Čia gali labai daug įtakos padaryti kiekvienas geros valios žmogus. Kiekvienas pilietis turi tapti misijonierium ir, pasinaudodamas spaudos bei žodžio laisve, skelbti pasauliui tiesą. Ypač šiam darbui tinka jaunimas, kuris yra čia išėjęs mokslus ir gerai moka vietinę kalbą. Jis gali labai daug šiam kilniam tikslui pasitarnauti straipsniais, paskaitomis ir privačiais pasikalbėjimais.
Labai puiki priemonė jaunimo auklėjimui ir žmonijos švietimui galėtų būti filmai ir televizija. Deja, juose daugiausia tematome žmonių šaudymus iš pasalų ar atvirai, antausių skaldymus, kruvinas muštynes. Visa tai dažniausiai tik dėl to, kad būtų galima pasinaudoti svetimu turtu. Į neskaitlingus susipratusiųjų gyventojų protestus dėl televizijos programų buvo atsakyta, kad taip daroma, atsižvelgiant į visuotinį skonį — į masių pageidavimus. Jiems nesvarbu, kad masės taip pat yra reikalingos auklėjimo. Jiems ne auklėjimas, o pinigas svarbu.
Žinant, kad pinigas ir daugumos nuomonė šiems televizijos ar filmų biznieriams yra svarbiausia, reikėtų ir stengtis juos apipilti laiškais, reikalaujančiais geresnių programų. Kai jie pajus, kad dauguma neina su jais, atsidurs pavojuje ir jų piniginės. Tik šis motyvas juos gali paveikti. Mūsų jaunimas čia galėtų daug padaryti. Jeigu visi apie tai pagalvotų ir pasiryžtų rašyti protesto laiškus, prikalbindami šiam darbui ir svetimtaučių jaunimą, tai tie biznieriai būtų užversti laiškais, ir pasisekimas būtų užtikrintas. Tad tik vieno dalyko mūsų jaunimui trūksta: pabusti iš apsnūdimo ir imtis energingos veiklos! Tai būtų pati naudingiausia ir konkrečiausia jaunimo organizacijų veikla.
■■■
DEŠIMT PRIEŽASČIŲ, DĖL KO AŠ NEDRAUGAUJU TIK SU VIENU (NESU “GOING STEADY”):
1. Noriu pabūti jauna ir pasidžiaugti savo jaunyste. Juk paskui visą gyvenimą turėsiu gyventi tik su vienu.
2. Noriu daugiau pažinti ir kitus berniukus.
3. Nenoriu atsisakyti laisvės, nenoriu savo jaunystę praleisti lyg prie stulpo pririšta.
4. Nenoriu atsisakyti draugių, nes žinau, kad tos, kurios draugauja tik su vienu, pamažu išslysta ir iš draugių ratelio.
5. Nenoriu įpareigoti kito, tegul ir jis pabūna laisvas.
6. Nenoriu su juo vakarais sėdėti užgesintame automobilyje, ko, draugaujant tik su vienu, beveik negalima išvengti.
7. Noriu būti sau žmogus, bet ne kito nuosavybė.
8. Nenoriu veltui leisti labai daug laiko pasimatymams, laiškams ir t.t.
9. Žinau, kad kitos, kai po tokio ilgo draugavimo su vienu sukuria šeimą, dažniausiai nesijaučia laimingos, nes juodviem jau viskas nusibodę.
10. Tokiu savo elgesiu noriu savo drauges įtikinti, kad galima būti laimingai ir linksmai, nesusirišant su vienu, bet draugaujant su visais.
Štai mano priežastys nedraugauti su vienu, bent dar nepradėjus universiteto. Ar Tu sutinki su manim? Parašyk!
16 m. mergaitė