Spausdinti

U. JAUNIŠKIENĖ

ABAR, kai gyvename svetimuose kraštuose, yra labai svarbu, kad vaikai nemaišytų dviejų kalbų, bet pirma išmoktų kalbėti ir skaityti lietuviškai. 3 - 5 m. amžiaus vaikas yra labai imlus kalbai. Jis kalba labai domisi, greitai pasisavina jos žodžius ir labai lengvai gali atmintinai išmokti tai, ką jis nuolat girdi. Todėl su juo reikia drauge būti, kalbėtis, atsakyti į klausimus, sudaryti tinkamas sąlygas mokytis ir stebėti gyvenimo reiškinius.

     Šio amžiaus vaiką išmokyti skaityti yra labai lengva. Išmokęs sava kalba skaityti, vaikas išgyvena pirmąjį didelį džiaugsmą — jis gali pats skaityti! Yra be galo svarbu, kad vaikas, kol dar laisvas nuo svetimųjų įtakų, galėtų susigyventi su sava knyga ir laikraštėliu. Tik pirmiausia vaiko skaitytos knygelės, nagrinėti ir išgyventi pasakojimai gali turėti didelę tautinę auklėjamąją reikšmę, likti visuomet gaivu, įdomu ir naudinga. Visa tai ilgai jo atmintyje laikysis ir bus jo tolimesnio skaitymo kriterijus.

     Jei vaikas pradeda drauge mokytis skaityti savąja ir svetimąja kalba, yra žalinga jo išsilavinimui ir kalbos išmokimui. Tokiu būdu kalbos išmokimas labai apsunkinamas. Jeigu vaikas pirma svetimąja kalba išmoks skaityti, tai svetimoji auklėjimo įtaka ir svetima kalba įgytas išsilavinimas jojo sąmonėje užims pirmąją vietą ir bus jam artimesni už tai, ką vėliau duos savoji knyga ir savas auklėjimas. Prisiskaitęs svetimo charakterio knygelių, svetimos buities pasakojimų, savąją knygelę dar sunkokai tepaskaitydamas, vaikas nebepasidžiaugs: lietuviška knygelė jam bus sunki skaityti nemiela ir jau kitų aptemdyta. Ji atrodys jam blanki ir nereikalinga, jo brangaus laiko gaišintojo ir temdytojo.

 

     Penktaisiais ar šeštaisiais savo amžiaus metais (pakankamai išsilavinus, galima dar anksčiau) vaikas, išmokdamas savo gimtąja kalba gerai skaityti ir rašyti, vispusiškai lavinasi ir stiprėja. Į svetimą mokyklą jis nueina jau pakankamai išsilavinęs. Vakarais namie jau lengvai paskaitoma knygelė gali būti jam miela. Kol jis įpras į mokyklinį gyvenimą, kol pradės ten ko nors išmokti, namie jis gali pramogaudamas toliau lavintis.

     Bet ar tai galima ir vaikiu nekenksminga? Tikrai galima ir labai naudinga. Mūsų kalba, kaip tariame, taip ir rašome; kaip parašyta, taip skaitoma. Tai labai tinka vaiko amžiui. Bereikia tinkamo suderinimo ir tinkamo metodo.

     Kaip apskritai gyvenime, taip ir savojo rašto mokant, daug lemia geras pagrindas. O geros sėkmės pagrindas, mokant vaiką skaityti, yra vaiko kalbos žodynas. Suprantamų žodžių bei sakinių skaitymas vaiką lengvai ir džiugiai nuteikia ir pasilieka jo atmintyje. Nesuprantamų žodžių skaitymas vaikui yra neįdomus, nesudaro noro skaityti ir greitai apkarsta — pasisekimas dingsta. Todėl labai svarbu, kad vaikas iš pat pradžios šeimoje girdėtų gimtąją kalbą teisingą ir pakankamai žodingą. Nereikia bijoti tarmių, nes gimtoji tarmė lieka atmintyje žodingiausia ir turtingiausia išsireiškimais. Ne tarmiškumas, bet svetimos įtakos mūsų kalbą sudarko ir skurdina.

     Dabar, svetimybių įtakoje, jaunosiose šeimose jau daug žodžių yra prapuolusių, kurie, namie tebegyvenant, buvo reikalingi, visų žinomi ir mažutėliams aiškūs bei suprantami. Jie sudarė savosios kalbos charakterio dalį. Šeimoms dabar reikia savo kalbą nuolat kontroliuoti, kad svetimoji aplinka nenustelbtų savosios kalbos būdo.