Spausdinti
J. AUGUSTA1TYTĖ- VAIČIŪNIENE
 
Tu daug daugiau žinai nei mokslai šimtaaukščiai: 
Neišsiduodi, kad ką nors žinai.
Kai tavo medžiuos sutupia plėšrieji paukščiai, 
Juoda vis, rodos, būsi amžinai.
 
O jei mažiausioje dulkelėj tavo kūno 
Įsiskelia šviesos stulpai žali,
Pabūgsta deimantai karališkoj karūnoj,
Nes tu ją vėl atgal atsiimt gali.
 
Ir mes tada pavydim, kas tavyje ilsis,
Akim prižėlusiomis piaulo ir žolės.
Norint iš tavo šalto kūno ugnys pilsis,
Bet gelmėje varpų varpai tylės.
 
Ir vėl iš glūdumų išėję žmonės džiaugsis,
Kad tu visais laikais labai graži.
Nuo smūgio atsipeikės mokslas plokščiaaukštis,
Į dangų stiebdamasis pamaži.