ALFONSAS GRAUSLYS

VENTOJI Kotryna Genu-jietė klausia: "Ar nori, kad aš tau trumpai pasakyčiau, kas yra Dievas? Neranda jokios ramybės tas, kurs nuo Jo atsiskyrė!" O Fenelonas sako: "Siela, nutolusi nuo Dievo, yra tartum išnarintas ir skaudamas sąnarys". Šie du posakiai jau aiškiai nurodo straipsnio turinį: netikinčio žmogaus nelaimę ir kančią.

     Pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog čia turima galvoje toks netikintis, kurs sąmoningai netiki, todėl nesiekia įsitikinimo. Jo valioje yra tam tikro piktumo, nes jis bijo įsitikinti, kad paskui nereikėtų keisti jam įprasto patogaus gyvenimo būdo. Tačiau čia prisimename ir tą, kurs yra geros valios ir norėtų įtikėti, nes be tikėjimo jam negera, bet jis nežino, kuriais keliais prie to įsitikinimo prieiti. Tarp šių dviejų kraštutinių dvasios padėčių yra visokių tarpinių netikėjimo laipsnių ir atspalvių, panašiai kaip yra įvairių tokį netikėjimą lydinčių kančių ir nerimavimų, kuriuos vieni sąmoningai, kiti nesąmoningai išgyvena. Tad atsimenant tokių stovių psichologinį sudėtingumą bei painumą ir negalint šio trumpo straipsnio rėmuose tų stovių atskirai peržvelgti, pasitenkinsim tik tokias kančias pavaizduoti, kurias vidutinio jautrumo normalus žmogus galėtų ir turėtų sąmoningai išgyventi, jei tik turėtų noro ir galimybės savo padėtį pilniau pažinti ir pajusti.

     Kadangi bedievybė žmogaus gyvenime reiškiasi dvejopu būdu, būtent. pirmiausia nudievinta vidaus pasaulėžiūra ar bent tokiu stoviu, kur Dievui nėra vietos žmogaus minčių pasaulyje, o po to nesiskaitymu su dieviškais nuostatais, t. y. praktiška bedievybė, todėl šiame straipsnyje ir žvelgsime į tas kančias, kurios kyla iš bedieviškos nuotaikos ir iš nuolatinio nuodėmės stovio, tą nuotaiką dažniausiai lydinčio.

Ateisto nuotaikos ir kančia

     Danų atsivertėlis rašytojas J. Joergensen vienoje savo novelėje vaizduoja augalų maištą, kurie nusigręžė nuo saulės, prieš ją protestuodami, ir... nuvyto. Taip pat jis vaizduoja ir vorą, kuris nesuprato kažkur aukštyn kylančio voratinklio siūlo prasmės, jį nutraukė ir... su visu voratinkliu krito ant žemės. Tais vaizdais rašytojas norėjo parodyti netikinčiojo ir nuo Dievo nusigręžusio žmogaus tragediją, kurs tuo nusigręžimu pakirto savo buvimo ir savo gyvenimo pagrindus. Šitokio nusigręžimo pragaištingumą nusakydami, vokiečiai įspūdingai pastebi: "Abfall ist Zerfall" (atkritimas yra sudužimas). F. Nietzsche vienai poniai, klausiančiai, ar ji turinti atsisakyti tikėjimo Dievu, rašė: "Nedarykite to, aš tai padariau ir todėl irstu".

     Šitas dužimas ir irimas, įvairių kančių lydimi, pripildo netikinčiojo dvasią todėl, kad netikėjimo stovis yra priešingas žmogaus prigimčiai, kuri Dievo ilgisi ir kurios gaivalas, kaip rodo patyrimas, yra Dievas. Be Jo žmogaus dvasia dūsta. Kiekvienas nenatūralus stovis — tai kančios stovis, nes tai yra, anot pradžioje minėto posakio, "išnarinto sąnario" stovis. Kančios stoviu tai galima vadinti ir dėl to, kad tai yra viso žmogaus gyvenimo ir pastangų mirtimi vainikuota beprasmybė. Ir nors netikintieji visokius gyvenimo "įprasminimus" skelbia mokslo pažangos ir žmonijos gerovės pakėlimo vardu, tačiau tie visi "įprasminimai" be didžiojo Amžino įprasminimo giliau jaučiančio žmogaus širdies nenuramina. Tokie "įprasminimai" yra tas pat, ką užgesinus saulę keliauti tik su lempa rankose. Tokiais laikiniais "įprasminimais" gali save užliūliuoti tik labai negilios dvasios žmogus, kurs, savo didžiuosius prigimties ilgesius laikinai nutildęs, temato tik tai, kas yra vieno kito žingsnio atstume nuo jo.

     Į tokį netikinčiojo nuprasmintą gyvenimą žvelgiant, galima su šv. Augustinu kartoti: "Žmogus be tikėjimo— tai keleivis be tikslo, klausiąs be atsakymo, kovojąs be laimėjimo". To beprasmiškumo tirščiausia tamsa ypač nusileidžia ant mirštančiojo, nes netikėjimas tegali jį "suraminti" išnykimo vaizdu. Tad visai neperdėtai didysis mąstytojas ir mokslininkas Paskalis, vaizduodamas žmogų mirties akivaizdoje, sakė: "Įsivaizduokime sau retežiais surakintą mirtin pasmerktą žmonių būrį. Kasdien budelis žudo vienus, kitiems tai matant, ir tie likusieji, matydami savo artimųjų likimą, mato ir savo likimą, į kurį skausmingai ir beviltiškai žvelgdami, laukia savo valandos. Tai žmonių likimo paveikslas". Ar tai nėra netikinčiųjų stovis mirties akivaizdoje? Ir šitaip tvirtino tas mąstytojas, kuris savo garsiame religiniame kūrinyje, vardu "Pensėes", rašė, kad "tai galutinis proto silpnumo įrodymas nežinoti, kaip nelaimingas yra žmogus be Dievo".

     Šitokią netikinčiojo beprasmiškumo nuotaiką dengia tiršti debesys liūdesio, nusiminimo ir pesimizmo, kurį vos, vos tepajėgia pramogomis ir triukšmu laikinai savyje aptildyti. Neveltui vienas giliau mąstąs žmogus yra rašęs, kad "melancholija — tai siela, atsiskyrusi nuo savo galutinio tikslo". Čia, žinoma, negalvojama apie įgimtus melancholiškus temperamentus, kuriuos gali turėti ir giliai tikį žmonės.

     Tad nenuostabu, kad L. Tolstojus savo "Išpažintyje" yra rašęs, jog jo sieloje aptemstant tikėjimui, gesdavo jame ir gyvenimo džiaugsmas bei gyvenimo noras. Netikintysis A. France sakėsi nė vienos dienos, nė vienos valandos savo gyvenime nebuvęs laimingas. O vienas didžiausių krikščionybės priešų F. Nietzsche, savo raštuose pasisakęs, jog jis palaidojęs Dievą, tuojau prideda: "Mano siela, kodėl tu verki?" Tad nenuostabu, kad tuose kraštuose, kur silpsta tikėjimas, kaip statistikos rodo, daugėja savižudybės, nors tų kraštų medžiaginė gerovė ir būtų aukšta. Savižudybių faktai kalba apie netikėjimo gimdomą pesimizmą ir beviltiškumą.

     Bet dar geriau už tuos visus protinius išvedžiojimus netikinčiojo tragediją nusako Viešpaties žodžiai: "Kas netiki, tas jau pasmerktas" (Jono 3, 18). Jis yra pasmerktas visiškai vienatvei, nes nepriklauso prie to Vynmedžio, Jėzaus Kristaus, į kurį įaugę tikintieji sudaro vieną šeimą. Jis pasmerktas kentėti be suraminimo, nes jis neturi kuo įprasminti savo kančios. Jis pasmerktas išnykimo beprasmybei. Jis pasmerktas aistrų vergijai, nes patyrimas rodo, kad Dievui nenusilenkiančiojo aistros nepaklusta protui. Štai dėl ko Bismarkas sakė, kad būti nepriklausomu nuo Dievo yra didžiausia vergystė. Tai ne tik vergystė, bet ir stabmeldystė, nes kur nepastatoma altoriaus vienam Dievui, ten atsiranda aukurai stabams. Tarp tų stabų yra tuščia garbė, mokslas, sveikata, sportas. Tai yra besaikis susirūpinimas tais dalykais, kuriais bandoma užpildyti savo gyvenimą. Netikėti tai reiškia nešioti pragarą savyje, nes viskas, kas neįprasminta Dievo, galutinėje sąskaitoje panardina žmogų neįprasmintos kančios liepsnose.

     Štai dėl ko netikėti yra tas pat, ką negyventi, o tik vegetuoti ir vysti. Tad tikrai yra prasmingi 67-tosios psalmės žodžiai apie tai, kad maištininkai gyvena sukepusioje žemėje. Tai yra nederlinga žemė, be drėgmės, kuri nepalanki klestėti augalui.

Nuodėmė — kančių šaltinis

     Labai dažnai per drąsiai ir neapgalvotai apibendrinant, tvirtinama, kad konkretaus netikėjimo pasekmė visuomet yra neišvengiamas nedorovingumas. Nors yra tiesa, iš tikėjimo taško sprendžiant, kad netikintysis, neturėdamas antgamtinių paskatinimų ir pagalbos, o vien tik vadovaudamasis gamtiniais motyvais ir savomis jėgomis, turi mažiau atsparumo didelių pagundų metu, tačiau, kalbant apie atskirą tokios rūšies žmogų, nėra taip lengva apspręsti, kas jį lenkia į dorybės ar nedorybės veiksmą. Dar problematiškesnis yra tokio žmogaus netikėjimo klausimas, nes tikėjimo laipsnio, glūdinčio to ar kito žmogaus sieloje, neįmanoma išmatuoti. Juk nekartą gali būti taip, kad kuris nors žodžiais paneigia oficialų tikėjimą ir jo praktiką, bet savo viduje jis yra tikintis, nors ir kitokia prasme. Žmogus, gyvendamas vakarų civilizacijos kraštuose, negali net sau duoti sąmoningos apyskaitos, kiek įvairių tikėjimo pradų įvairiais, net ir nereliginiais keliais yra įsisunkę į jo sielą ir veikia jo gyvenimą. Todėl nekartą toks "netikintysis'' kilniai ir dorovingai gyvena kaip tik to tikėjimo dėka, kuris nesąmoningai jame glūdi. Jo protas gal jau ir netiki, bet širdis yra krikščioniška. Antra vertus, gali būti ir taip, kad kitas, oficialiai tikintis ir net praktikuojantis, iš esmės yra negiliai tikintis, todėl jis gali net labai nedorovingai gyventi kaip tik vardan tų netikėjimo pradų, kurie jame slepiasi po tikėjimo skraiste.

     Iškėlus to klausimo — netikėjimo ir nuodėmingumo ryšio subtilų problematiškumą, ypač susiduriant su apčiuopiamais gyvenimo reiškiniais ir iš anksto netikinčiojo neapsprendžiant doroviniu atžvilgiu, vis dėlto reikia pasakyti, kad didieji dvasinio gyvenimo stebėtojai ir tyrinėtojai pripažįsta, jog visiškas ir pilnas netikėjimas (kuris ne taip dažnas būna gyvenime) labiau provokuoja nuodėmes daugelio žmonių gyvenime ir jų netikėjimo kančia dar labiau pasunkėja padarytų nuodėmių kančiomis.

     Religinio gyvenimo klasikas, XVI-jo šimtmečio rašytojas jėzuitas Lallemant, svarstydamas čia mūsų keliamą problemą, sako, kad mūsų širdyje yra tuštuma, kurios tvariniai negali užpildyti ir nuraminti. Tą tuštumą užpildyti ir žmogų padaryti laimingą tegali Dievas. Tačiau tvariniai mums nuolat siūlosi, žadėdami tą tuštumą užpildyti. Siūlosi, bet nuolat apgauna ir apvilia. Ne tik apgauna, bet tą tuštumą dar labiau pagilina ir žmogų pripildo vis didesne kančia.

     Iš šio rašytojo minčių darant išvadas, galima pasakyti, kad Dievo neužpildyta širdies tuštuma šaukiasi nuodėmės užpildymo, nes gamta nemėgsta tuštumos, todėl ta prasme pilnas netikėjimas giminiuojasi su nuodėme.

Mūsų laikais minėto jėzuito mintis bandė vystyti giliai, nors ir savotiškai tikinti nekrikštyta, bet krikščioniškos sielos mistike, Prancūzijos žydaitė S. Weil (f 1943). Užtenka čia prisiminti jos vieną mintį: "Sielą paruošia nuodėmei tuštuma. Visos nuodėmės — tai bandymas užpildyti tuštumą". Čia dar galėtume pridėti klausimą, kur yra toji tuštuma didesnė, jei ne pilnai netikinčiame, kurio gyvenimas panardintas klaikioje tuštumoje — beprasmybėje?

     Nedaug yra žmonių, kurie būtų pilnai įsisąmoninę į mūsų gyvenimą griaunantį nuodėmės pobūdį. Nuodėmė griauna, ardo ir pūdo viską: žmogaus sielos galias, jo laimę, sveikatą, laikinį gerbūvį ir visuomeninį gyvenimą. Neveltui šv. Rašte tvirtinama, kad "įvykdyta nuodėmė gimdo mirtį" (Jok. 1, 15). Kiekviena nuodėmė daugiau ar mažiau pastebimai, anksčiau ar vėliau suaidi skausmu mūsų gyvenime.

     Meskime žvilgsnį į griaunamąjį nuodėmės pobūdį ir jį truputį paanalizuokime. Šv. Jonas nuo Kryžiaus, norėdamas pabrėžti nuodėmės ardomąją įtaką protui ir aiškindamas 57-sios psalmės žodžius "krito ugnis, ir jie nematė saulės", sako, kad aistros ugniai įsidegus žmoguje, jis pradeda saulės — Dievo nematyti. Tad nuodėminga aistra apakina protą, ir net kai kas sako, kad kiekviena klaida kyla iš nuodėmės. O klaidą anksčiau ar vėliau tenka kančia apmokėti.

     Kiekviena sunki nuodėmė, silpnindama valią, veda į kitą nuodėmę, pamažu virsdama papročiu, vėliau būtinumu ir pagaliau visišku žmogaus pavergimu. Anot šv. Augustino, nuodėmės paprotys virsta tais "mirtinais klijais", iš kurių sunku išsilaisvinti. O kas to nežino, kad pavergimo stovis yra kančios stovis? Patyrimas taip pat rodo, kad sunkių nuodėmių stovis bukina širdies jautrumą ir mažina galią kilniai mylėti. Nenuostabu, kad kai kurios nuodėmės daro žmogų nežmonišką, kankinantį kitus.

     Ydos ir nuodėmės žaloja žmogaus charakterį ir asmenybę. Juk charakteris pirmoje eilėje yra pastovumas gerame, kurs sąmoningai ar nesąmoningai atsiremia ir išsilaiko nesikeičiančia Dievo valia. Nuodėmės, nutraukdamos ryšį su ta didžiąja Valia, paverčia žmogų charakterio atžvilgiu ta rodykle, kuri ten sukasi, kur pučia vėjas. Neveltui šv. Rašte sakoma: "Jeruzalė sunkiai nusidėjo, todėl pasidarė svyruojanti" (Raud. 1, 8). O charakterio stoka virsta įvairių kančių priežastimi žmogaus gyvenime.

     Nuodėmės ardo žmogaus vidaus ramybę, tą tikrosios laimės sąlygą. Sąžinės priekaištai anksčiau ar vėliau prabyla, pripildydami gyvenimą kančios liepsnomis. Neveltui žmogžudys Dostojevskio romane sakosi keturiolika metų buvęs pragare. Panašiai jautė viename Mauriac kūrinyje moteriškė, kuri, nors ir buvo teismo išteisinta, bet iš tikrųjų nusikaltusi. Apie ją autorius sako, kad po tokio išteisinimo "ji grįžo į biauresnį grabą ir kalėjimą negu buvo anksčiau, nes grįžo į savo pasielgimo kalėjimą".

     Nuodėmė labai dažnai žudo ir sveikatą, todėl nenuostabu, kad senovės romėnai dorybės ir sveikatos sąvokas gretino. Žodis virtus — dorybė yra kilęs iš žodžio vis — jėga arba perkelta prasme — sveikata. Ir Išganytojas nekartą savo pamokymuose gretino nuodėmę su liga. Išgydydamas 38 metus sirgusį ligonį. Jis jam taria: "Štai tu pasveikai, jau nebenusidėk, kad tau neatsitiktų kas nors dar blogiau" (Jono

5, 14).

     Gadindamos žmonijos sveikatą, nuodėmės ir ydos ją skurdina ir medžiagiškai, nes ligoms gydyti žmonija yra apkraunama mokesčiais. Alkoholikų, venerikų, psichopatų ligoninių išlaikymas sunkia našta slegia visuomenę. O juk ten daugiausia guli jeigu ir ne savų, tai paveldėtų nuodėmių aukos. O kokių neapsakomai didelių išlaidų reikalauja kova su nusikaltimais! Policijos, teismų, kalėjimų ir pataisos namų išlaikymas pareikalauja iš visuomenės milijardų, nes juk visuomenė savo mokesčiais turi šiuos namus išlaikyti. O jei dar prisiminsime apsiginklavimo ir kariuomenės išlaikymo išlaidas, kuriomis ruošiamasi gintis nuo vienų tautų nusikalstamų pasikėsinimų į kitas, jei prisiminsime tą didžiulį kančios sūkurį, į kurį karais panardinamos tautos ir žmonija, tai tada suprasime griaunamąjį nuodėmės pobūdį ir mirtiną spinduliavimą į visą žmoniją. Nuodėmė — tai pats didžiausias žmonijos kančios šaltinis. Nuodėme pasaulis padaromas bjauresnis, nejaukesnis ir skurdesnis, nes milijardai, išleidžiami kovai su nuodėmės vaisiais, galėtų būti sunaudoti žmonijos gerovei pakelti, jeigu nuodėme žmonija nenusigręžtų nuo Dievo. "Nėra man gera be Tavęs" — šiais žodžiais galėtų nusiskųsti visa nusidedančioji žmonija, jeigu pagalvotų apie savo padėtį.

*****

     Gyvename tokiame laikotarpyje, kai komunizmas, nesiskaitydamas su žmogaus prigimtimi ir ją prievartaudamas bei nudievindamas, skelbia šioje žemėje laimę be Dievo. Bet jeigu, anot šv. Tomo, piktoji dvasia nusidėjo, norėdama savo jėgomis, be Dievo malonės pasiekti laimę, tai ir bedieviškame komunizme, kuris tą pat skelbia, yra kažkas velniška. Tokiu būdu, kaip skelbia šv. Raštas, piktoji dvasia gundė ir pirmuosius žmones, jiems žadėdama laimę ir tvirtindama, jog jie būsią kaip dievai (Prad. 3, 5). Ir ji juos apgavo. Taip ir šiandieninį bedieviško komunizmo laimės melą atskleidžia tie milijonai apgautųjų, kurie nuo tos "laimės" bėga. Nėra buvę žmonijos istorijoje kito apčiuopiamesnio bedievybės nešamos nelaimės įrodymo, kaip bėgimas iš to krašto, kur bedievybė skelbiama. Niekas niekada nėra taip sukompromitavęs ateizmo, kaip bedieviškasis komunizmas, kurs atėmė žmogui visas laisves, kurs vartoja žiauriausią prievartą. Niekas niekada taip nesukompromitavo savęs, kaip ateizmas, kurs su tokiu komunizmu susibroliavo. Todėl jei kadaise psalmės žodžiai "nėra man gera be Tavęs" buvo galimi pasakyti atskiro žmogaus ar žmogaus prigimties vardu, tai šiandien tų šventraščio žodžių tragiškąją tiesą giliai pergyvena trečdalis žmonijos už geležinės uždangos.

     Bet kas žino... Gal būt. Dieviškoji Apvaizda, taip aiškiai šiandien parodydama ateizmo baisumą, ruošia žmoniją negirdėtai našiam religiniam atgimimui? Gal būt, mūsų gyvenamame laikotarpyje vyksta tai, ką turėjo galvoje Paskalis, rašydamas: "Yra gera pavargti ir susikrimsti, nesėkmingai beieškant tikrojo gėrio, nes tada ištiesiame rankas, laukdami Išlaisvintojo".