Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

ATALIKAS mokslininkas šios dienos pasaulyje, stebėdamas tiesą, gėrį ir grožį, jaučiasi laidotuvių procesijoje. Laidojamas vienintelis žmonijos sūnus: krikščioniškosios Vakarų kultūros palikimas. Šį palikimą laidoja, iš vienos pusės, komunizmas, iš kitos — laicizmas arba sekuliarizmas.

     Komunizmas žmogiškąsias vertybes apvertė aukštyn kojom. Vergiją vadina laisve, o melą tiesa. Prievartą vadina laisvu apsisprendimu, o proletariato diktatūrą — demokratija. Medžiagą ir materializmą pastatęs ne tik pagrindu, bet ir aukščiausia vertybe, jis atmeta transcendentinį žmogaus dvasios imlumą ir apriboja žmogaus patirtį bei polėkius tik šiuo pasauliu. Komunizmo rankose, ateistinėje prievartos atmosferoje krikščioniškoji Vakarų kultūra ir jos palikimas tapo lavonu.

 

     Jeigu žmogus pats ko nors pasiekia savo pastangomis, tai tas pasiektas dalykas jam yra daug malonesnis už dovanai gauta. Dievas tai žinojo, todėl žmogui davė laisvą valia, kad jis pats savo pastangomis užsipelnytų amžiną laimę.

     Dievas, žinoma, galėjo duoti žmogui stipresnę valią, galėjo duoti tokią prigimti, kurioje būtu daugiau harmonijos. Tačiau Jis norėjo, kad žmogaus gyvenimas būtu kova, nes tik kovojant galima parodyti savo ištikimybę ir norą laimėti. Žmogaus prigimtis turi būti kovos laukas. Nors priešai būtų ir labai aršūs, bet žmogaus valia yra pakankamai stipri, kad su Dievo pagalba galėtu juos nugalėti.

     Laicizmas arba sekuliarizmas, atmesdamas antgamtinį elementą tiek pasaulyje, tiek žmoguje, taip atskiedė tiesą bei jos apraiškas gėryje ir grožyje, kad ji šiandien nei vynas, nei vanduo. Tebesijausdamas krikščioniškosios Vakarų kultūros tolimu palikuoniu, sekuliarizmas atmeta tai, kas tą kultūrą sukūrė: gyvą ir visuotinį tikėjimą Naujojo Testamento Dievu ir kasdieninį rėmimąsi iš to tikėjimo išplaukiančiais principais ir vertybėmis. Todėl jis dar prisilaiko tam tikrų formų, bet autentiškas krikščionybės turinys jam yra ir svetimas, ir nepriimtinas. Jis kalba apie religiją, neminėdamas Dievo. Jis kalba apie principą, nepripažindamas pastovumo. Jis kalba apie laisvę, dorovę, demokratiją, tiesą, humaniškumą ir religiją, bet nebetiki tai, kas joms duoda prasmingą turinį. Mat, jis atmeta pastovias vertybes ir absoliutines sąvokas.

     Nenuostabu, kad šiandien jau ne vieno universiteto profesorius, supažindindamas studentus su kokiu nors mokslo objektu, pateikia įvairių nuomonių. Jis pradeda klasikine senove, nepraleisdamas net Šv. Tomo Akviniečio, ir baigia Marksu, palikdamas klausytojui laisvę pasirinkti tai, kas jam priimtiniausia, nes, girdi, tai yra nuomonės reikalas. Lygiai nenuostabu, kad šiandien Aukščiausiasis Jungtinių Amerikos Valstybių Teismas jau nebesugeba apibrėžti, kas yra dora, o kas nepadoru.

     Tikrai tragiška, kad vienintelis žmonijos sūnus — krikščioniškosios kultūros palikimas — laidojamas didžiausių revoliucijų amžiuje. Prisiminkime jas. Pirmiausia transporto revoliucija. Ir čia jau nebekalbame nei apie automobilį, nei apie garinį laivą, nei apie elektrinį traukinį, o apie sprausmines, elektronines ir atomines transporto jėgas ir priemones. Šiandien pasaulis ne tik kalba, bet jau turi lėktuvą, kuris skrenda 4.000 mylių greičiu į valandą. Antra vertus, 17.500 mylių greitis į valandą, kurį pasiekia raketos, jau nebėra svajonė, o tikrovė. Šių greičių akivaizdoje nuotolis tampa žemės gyventojui nebe kliūtis, o priemonė pažinti ir bendradarbiauti su visu pasauliu.

     Iš šios revoliucijos išplaukia kita — bevielio susisiekimo revoliucija. Ir čia turime galvoje ne patefoną, ne radiją, bet radarą, mokyklinį televizijos tinklą, kuriame geriausios ir pajėgiausios intelektualinės jėgos gali pasiekti visą kraštą taip, kaip šiandien politiniai kandidatai pasiekia žmonių milijonus, pristatydami jiems savo programą ir idėjas. Čia prisimename tarptautinės ir interplanetarinės televizijos projektus, kurie yra jau apčiuopiamos galimybės. Negalima pamiršti industrinės bei technologinės revoliucijos, kurioje mašinos automatiškumas, tobulumas ir visuotinumas ne tik žmogų pavaduoja, bet daugelį dalykų ir žmogiškų veiksmų atlieka ir daug patikimiau ir neįtikėtinai greičiau už žmogų.

     Šių revoliucijų fone gimsta naujos tautos ir valstybės, griūva kolonizmo sutrūnijusios sienos, Jungtinėse Tautose girdisi naujos kalbos, matosi nauji veidai. Ir pagaliau žmogaus ekspedicija į erdvę, kuri visoms ankstyvesnėms žmogaus pastangoms ir polėkiams duoda naują prasmę ir pradeda kosminį erdvės amžių.

     Neužmirškime, kad visa šita įvyko maždaug 25-30 metų laikotarpyje. Laikai pasikeitė taip greitai, kad ne vienas mūsų tebegalvojame tomis sąvokomis ir tos aplinkos įtakoje, kurios reiškėsi laisvoje Lietuvoje. Laikai pasikeitė. Bendroji pasaulio situacija pasikeitė. Senosios problemos, kurių praeitis nesugebėjo išrišti, šiandien iškyla visu aštrumu ir grėsme. Naujos gi problemos reikalauja radikalaus ir neatidėtino sprendimo, nes tiek komunizmas, tiek sekuliarizmas laidoja krikčioniškąją Vakarų kultūrą revoliucijų amžiuje, naudodamiesi revoliucinėmis erdvės amžiaus priemonėmis.

     Štai kokia padėtis pasitinka kataliką mokslininką. Gyvenimas eina į priekį. Nors daugelis rubežių išnyko tiek smėlyje, tiek akmenyje, nors daugelis skiriančių sienų sugriuvo, ir šiandien jau galima kalbėti gana gyvenimiškai apie Jungtines Pasaulio Valstybes, bet su nykstančiais rubežiais, su trupančiomis sienomis sugriuvo ir daug tiltų. Šiandien katalikas mokslininkas nebesusikalba nei su nekataliku, nei su sekuliaristu, nei su agnostiku.

     Čikagoje, minint 100 metų sukaktį nuo Darvino mirties, pasaulinio garso biologas Julian Huxley dėstė savo nuomonę apie evoliuciją ir ne vieną nustebino savo tvirtinimu, kad, girdi, šiandien jau galima kalbėti apie pasaulį ir žmogų be Dievo, nes pasirodo, kad religija ir Dievas yra žmogaus kūriniai. Posėdžiuose dalyvavo ir katalikų mokslininkų. Vienas jų, paklaustas, kodėl jis nereagavęs į Julian Huxley pastabas, atsakė: "Bendros kalbos neberandame. Skiriasi ne tik mūsų pažiūros į visatą, bet ir pačios sąvokos”.

     Visų šitų dalykų akivaizdoje katalikui mokslininkui siūlytini keli uždaviniai. Pirmas: rasti bendrą kalbą, suvienodinti sąvokas, statyti tiltus. Ypač mūsuose per daug izoliacijos, per daug geto nuotaikos, per greitai traukiamasi nuo visuotinių problemų. Tas gana aiškiai pastebima tiek mūsų mokslinėje tematikoje, tiek kultūrinėje veikloje, tiek meninėje kūryboje. Pats laikas energingiau bandyti išeiti iš siaurumu apibrėžto pasaulio į erdvės amžiaus aukštį ir plotį.

     Antras: įsigyti mokslinę kompetenciją. Neretai į kataliką mokslininką žiūrima su gailesčiu, kartais su panieka. Girdi, jis nėra kompetentingas pilna žodžio prasme. Ne viename atvejyje toks tvirtinimas neturi įrodymo. Bet ypatingai šiandien iškyla reikalas metafizikui geriau susipažinti su tiksliaisiais mokslais, o tiksliųjų mokslų atstovui su metafizika. Nors tikra kompetencija mūsų dienomis įmanoma tik vienoje mokslo srityje, bendras žvilgsnis į visumą turėtų būti gerai informuotas ir toli siekiąs.

     Trečias: įrodyti nekatalikui, ir sekuliaristui, ir agnostikui, kad yra daug tikrovių, kurias reikia priimti, nors jų negalima įrodyti nei klinikinėmis, nei laboratorinėmis priemonėmis, nes jos žmogų pasiekia asmeninės patirties keliu. Tokiomis tikrovėmis reikia laikyti gerumą, meilę, teisingumą, sąžiningumą, pareigingumą, didvyriškumą, kilnumą, nusižeminimą, dvasios tyrumą ir t. t., nekalbant apie intymiausius žmogaus santykius su Dievu antgamtinėje plotmėje.

     Dr. Werner von Braun savo neseniai pasirodžiusioje knygoje, vardu "Kelionė į mėnulį”, aprašo vieną akis atveriančią sceną. Pirmieji astronautai pasiekė mėnulį, susipažino su šalta, vieniša aplinka, surinko įvairius mokslinius davinius. Žodžiu, atliko savo misiją ir galėjo grįžti į Žemę. Paskutinį kartą jie žvalgėsi į beribę aplinką, į begalinę erdvę, kuri čia atrodė nepaprastai įspūdinga, milžiniška ir triuškinančiai grėsminga, kol jų akys užkliuvo už labai gražaus vaizdo. Toli, toli matėsi nedidelis, bet žavingai spalvotas kamuolys, besišildąs auksinėje saulės šviesoje. Tai buvo Žemė. Visi astronautai liūdnai šyptelėjo. Žemė — toks tolimas, ribotas ir nereikšmingas kamuolys. O kiek jame blogio, kiek sugedimo, neapykantos ir keršto, kiek ašarų, kraujo, karų ir mirties. Ir kas ta Žemė, kas tie žmonės ir jų problemos, palyginus su visa beribe visata? Todėl šiandien klausimas: ne kas yra žmogus, bet kokia jo kosminė padėtis, kokia jo vieta visatoje.

     Katalikas mokslininkas, pagal Kristaus žodžius, turi būti "pasaulio šviesa ir žemės druska”. Daugelyje atvejų sąvokos išsiskyrė ir tiltai sugriuvo kaip tik dėl to, kad krikščioniškasis idealas retai sutinkamas krikščioniškame pasaulyje. Maža įspūdžio daro kalba apie laisvę, lygybę, socialinį teisingumą ir t. t., jei jų nerandame krikščionių tarpe. Todėl katalikas mokslininkas turi būti kompetentingas ne tik savo mokslo srityje, bet ir savo tikėjimo praktikoje. Tik tokiu būdu jis prikels krikščioniškąjį Vakarų kultūros palikimą, kurį šiandien laidoja komunizmas ir sekuliarizmas.

(Pamokslo mintys Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos Suvažiavimo proga Čikagoje).