Spausdinti

     Dailininkė Giedrė Žumbakienė gimė Šilalėje 1940 m. birželio mėn. 24 dieną. Atvykusi į Ameriką, baigė Harper gimnaziją ir studijavo meną St. Xavier kolegijoje, kurią baigė bakalauro laipsniu. Vasaros metu dar lankė Čikagos Meno Institutą. Su savo kūriniais yra dalyvavusi dviejose bendrose St. Xavier kolegijos parodose (1961 ir 1962 m.). Taip pat dalyvavo Todies galerijos parodoje, Glencoe, Illinois, ir Chicago Arts Festival parodoje 1962 m. Yra dekoravusi Newman Club koplyčios altorių De Kalb, Illinois. Dabar dėsto meną šv. Bazilijaus mokykloje, Čikagoje.

     Naujoji lietuvių išeivija Amerikoje, kad ir negausi savo skaičiumi, tačiau kaskart vis daugiau ir ryškiau sugeba duoti šiam kraštui jaunų intelektualinių pajėgų. Mums džiugu stebėti nuolat didėjančią jaunųjų dailininkų kartą, jau

Atspindžiai(mišri technika)

Dekoratyvinės lėkštės(emalis)

A. Kezio, S. J. nuotraukos

Madona (emalis)

Peisažas (aliejus)

Kompozicija (emalis)

čia užaugusią ir tvirtai įsijungiančią į šios šalies meno gyvenimą. Viena šios jaunos dailininkų kartos atstovių yra ir Giedrė JankonytėŽumhakienė.

     Savo kūrybinių užsimojimų pradžioje dailininkė yra, tiesa, kukli, bet jos pastangos atrodo rimtos ir nuoširdžios. Jos kūryba pasižymi šakotumu ir aiškiai užakcentuojanti savito stiliaus ieškojimą bei apsisprendimą už tapybines vertybes. Giedrė Žumbakienė tolygiai reiškiasi tapyboje, grafikoje, mozaikoje, emalyje, neminint savitų, išradingų ir įdomių ieškojimų mišriose dailės technikose.

     Mus itin domina jos pamėgtoji emalio tapyba. Dailininkė yra gerai susipažinusi su šia tūkstantmečius siekiančia taikomosios dailės technika, ieškodama savoje kūryboje moderniosios mąstysenos įsikūnijimo.

     Emalio technika siekia priešistorinius laikus, o baltų kultūros istorijoje ši įdomi taikomosios dailės sritis užima ypatingai svarbią, bet dar neišryškintą vietą. Kodėl ši sena (Baltuose siekianti III ir IV amž. po Kristaus) įdomi technika niekad tinkamai netapo atgaivinta nei nepriklausomoje, nei dabartinėje Lietuvoje, lieka neaišku. Klausimą statome todėl, kad, kaip glazūra keramikoje, taip emalis metalo dirbiniuose turi beveik identiškas savybes. Glazūrinės keramikos tradicija ypač buvo stiprinama Kauno ir Freiburgo (Vokietijoje) taikomosios dailės mokyklose. Galima paminėti du žymius šių sričių atstovus, sukūrusius visiškai savitus forminius stilius, išeinančiusvirš taikomosios srities ribų, kaip įrodymą, kad taikomoji dailė ne būtinai turi būti "utilitarinė" ir "komercinė". Tie ryškieji vardaitai Juozas Bakis ir Aleksandra FledžinskaitėKašubienė. Šiuos du dailininkus minime tik todėl, kad abu, skirtingi savo asmenybėmis, lietuviškosios liaudies tradiciją iškėlė iš šiaudinės pastogės, duodami jai modernų fasadą, nesužalodami jos esmės ir dvasios.

     Grįždami prie G. Žumbakienės kūrybos ir nepretenduodami į pamokslavimus, drįstume jai pasiūlyti susidomėti ir įsigilinti į turtingą lietuvių liaudies meno kraitį, niekad nespėjusį užsikrėsti miesčioniškumo ir "komerciškumo" bacilomis, pažvelgti į tą gaivalingą mūsų dvasinės gyvybės medį, kurio sultimis maitinosi patys stipriausieji lietuvių dailininkai, neišsižadėdami savo žemdirbiškos kilmės...

     Tikiu, nesuklysiu teigdamas, jog ši jauna mūsų dailininkė savo kūrybos pradžioje duoda gerų vilčių būti nuoširdžia lietuviškosios dailės tradicijų tęsėja ir puoselėtoja, kad lietuvio kūrėjo veidas būtų visuomet ryškus ir nemieguistas.

ALGIRDAS KURAUSKAS

Visos šio numerio užsklandos Giedrės Žumbakienės.