Spausdinti

A. GRAUSLYS

(Jo300 m. mirimo sukakties proga)

IŲ METŲ rugpiūčio mėn. 19 d. gyvenimo prasmės klausimais besikankinąs ir religinę mintį branginąs pasaulis minėjo didelės asmenybės, prancūzo Blažiejaus Pascal trijų šimtų metų mirimo sukaktį. Pascalio religinės minties gilumas ir genialumas yra taip didelis, kad kai kurie jį gretina su dviem didžiaisiais krikščioniškosios minties šulais, būtent, su senovės šv. Augustinu ir su naujų laikų Anglijos kardinolu Newmanu. Štai kodėl ir mums, lietuviams, praeitvie per mažai jį spaudoje lietusiems ir per mažai pažįstantiems, dera šios sukakties proga bent kiek išsamiau su juo susipažinti.

Pascalio gyvenimo tarpsniai

     Pirmiausia prisiminsime jo gyvenimo datas. Gimė 1623 m. birželio 19 d. Clermonte, o mirė 1662 m. rugpiūčio mėn. 19 d. Paryžiuje. Jo gyvenimas buvo trumpas, tik 39 metų, silpnos sveikatos apsunkintas ir ilgos bei sunkios priešmirtinės ligos apvainikuotas, tačiau giliai turiningas dvasine prasme. Tame jo dvasiniame gyvenime susekame tris vienas kitą papildančius ir persunkiančius tarpsnius. Pradžioje jis buvo tik mokslininkas, tiriąs gamtą matematikos ir fizikos mokslų pagalba. Būdamas tik septyniolikos metų amžiaus, jis jau parašo matematikos — fizikos traktatą. Tolimesniame savo gyvenime naujomis idėjomis ir suradimais jis pastūmėjo matematikos ir fizikos mokslus pirmyn, palikdamas savo vardą tų mokslų srityje.

     Vėlesniame savo gyvenimo tarpsnyje Pascalis — tai grožio ir filosofijos mylėtojas, besistengiąs subrandinti savo asmenybę, savyje sukurdamas gamtiniai kilnų žmogų. Pagaliau visą savo gyvenimą didžiosiomis buvimo, gyvenimo bei pomirtinio stovio problemomis kankinęsis ir dėl jų nerimavęs (tuo būdu pasidarydamas krikščioniškojo egzistencializmo pirmtaku), Pascalis virsta religiniu mąstytoju, ieškančiu vis gilesnio įsitikinimo, ir tie jo ieškojimai apvainikuojami religiniais bei mistiniais pergyvenimais. Tie pergyvenimai jo religinį įsitikinimą lemiamai sustiprina, suteikdami jo dvasiai jau niekada nesvyruosiantį tikrumą. Bet ir tasai religine tiesa pagilintas gyvenimas nenuslopino jame mokslininko, nes stipriausi moksliniai darbai kaip tik buvo parašyti po jo galutinio religinio atsivertimo. Sveikas religinis gyvenimas nesužlugdė jo gamtinio gyvenimo.

Pascalis — mistikas

     Mistikas gamtine prasme — tai tas, kuris nesustoja prie matomos tikrovės, bet nujaučia už jos esančią kitą, nematomą tikrovę. Šia prasme Pascalis buvo mistikas, kai tvirtino, kad "tų nepabaigiamų erdvių amžina tyla mane gąsdina”. Religinis mistikas yra tas, kuris Dievo meilei skiria pagrindinį vaidmenį religiniame gyvenime ir kuris tos meilės dėka religinę, ir net antgamtinę, tikrovę giliau įžvelgia ir pergyvena. Dievo buvimo tikrovė nėra jam protinių svarstymų padaras, bet širdies ir gyvenimo patyrimas bei išgyvenimas. Štai kodėl Pascalis, patsai tai išgyvenęs, galėjo rašyti, kad "krikščionių Dievas — tai tas, kuris duoda sielai pajusti, kad Jis yra vienintelė jos gėrybė, kad Jame yra visas jos nusiraminimas ir kad ji niekur kitur neras laimės, kaip tik Jį mylėdama”.

     Mistikas yra tas, kuris nuolat ieško Dievo artumo, kurio dvasia trokšta vis labiau įsišaknyti Dievuje ir Juo sotindamasi pilnai nurimti. Tokios nuotaikos kaip tik ir buvo Pascalis. Jis veržėsi į tiesą mistiška dvasios kaitra. "Visa mano širdis siekia pažinti, kur yra tikrasis gėris, kad galėčiau paskui jį sekti; nėra man per brangios kainos apmokėti amžinybei”. Tad nenuostabu, kad šitokią ieškojimo nuotaiką Dievo malonė apvainikuoja mistišku Dievo artumo išgyvenimu ir apčiuopiamu Dievo atradimu. Pascalio gyvenime tai įvyko 1654 m. lapkričio mėn. 23 d. vidurnaktį. Tą naktį maldoje Dievas apsireiškė jo dvasiai. Šį lemiamiausią savo gyvenimo įvykį jis palieka įrašytą popieriaus lapelyje, kuris, įsiūtas į jo rūbus, surandamas po mirties. Tai mistinis dokumentas, pasilikęs ateinančioms kartoms "Memorial” vardu. Pirmieji to dokumento žodžiai yra tokie: "Ugnis... Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas... Džiaugsmo ašaros... Tikrumas, tikrumas...” Toliau tame rašte jis pasiryžta pilnai pasišvęsti Dievui, gailisi, kad nuo Jo buvo nutolęs praeityje, pasižada ištikimai sekti evangeliją, atsižadėti savęs, klausyti Kristaus ir savo nuodėmklausio.

     Gilinantis į tuos palaidus, daugtaškių nutrauktus žodžius, pirmiausia jaučiamas tas visų mistikų nepajėgumas išreikšti eiliniais žmonių kalbos žodžiais taip nepaprastus įvykius. Pascalis tą nuostabią naktį jam nušvitusią neišreiškiamą Dievo paslaptį bando išreikšti žodžiu "ugnis”. Gal čia jis prisiminė savo pasąmonėje glūdintį Dievo pasirodymą Mozei degančiame krūme? O gal jam prisiminė Sekminių ugnies liežuviai? Jis žino tik viena, kad toji šviesa virto džiaugsmu, kurį žmogaus prigimtis vos įstengia pakelti, pravirkdama ašaromis. Tad neveltui kai kurie rašytojai šitą mistinį "Memorial” dokumentą vadina džiaugsmo "magna charta”. Didysis to džiaugsmo pagrindas — tai Dievo artimybė ir drauge su ja atėjęs religine tiesa nesvyruojąs tikrumas. Kas tai yra patyręs, to gyvenimas jau nebegali tekėti įprasta vaga: jame kyla nauji lemiami pasiryžimai, tos naujojo gyvenimo užuomazgos.

     Turime dar ir kitą Pascalio — mistiko reikšmingą raštą, vadinamą "Jėzaus paslaptimi”. Melsdamasis į Nukryžiuotąjį, Pascalis kartą pergyveno lyg pasikalbėjimą su Juo. Tame pasikalbėjime Nukryžiuotasis reikalavo, kad žmogus nusidėjėlis nemiegotų, kaip mokiniai Alyvų darže Jo kančios metu, nes Jo priešmirtinės kovos kančia tęsiasi ir tęsis iki pasaulio pabaigos. Čia, atrodo, turima galvoje Bažnyčioje pasiliekančio Kristaus kančia dėl tikinčiųjų persekiojimų. Tame įspūdingame maldos — apmąstymo rašte pažymima, kaip kenčiąs Išganytojas ragina uoliau Jį mylėti: "Galvojau apie tave savo merdėjime, liejau kraujo lašus dėl tavęs... Ar nori, kad nuolat savo žmogišku krauju mokėčiau, o tu niekada ašaromis neatsilygintum?” Kai kas, vertindamas "Jėzaus paslaptį”, tvirtina, kad visoje religinėje literatūroje nėra nieko gražesnio, nieko, kas galėtų stipriau sujaudinti žmogų. Kai kurie to mistinio apmąstymo sakiniai esą tartum paleistos ir žmogaus širdin smingančios strėlės.

     Nenuostabu, kad taip giliai Dievo artumą išgyvendamas, jis jaučia amžinybės artumą, nes, anot jo, "nuo pragaro ar dangaus mus skiria tik gyvenimas, tasai trapiausias dalykas pasaulyje”, todėl nesiruošimas tai amžinybei pasitikti yra tragiškas, nes "netikėta mirtis — tai vienintelis dalykas, kurio reikia bijoti”.

Pascalio “Mintys”

     Įtikintas ir įsitikinęs, jis nori įtikinti ir kitus. Jis užsimoja parašyti didžiulį krikščionybę ginantį veikalą — apologiją. Deja, dėl gyvenimo trumpumo ir ligos nesuspėja to atlikti. Tik po jo mirties iš pasilikusių užrašų ir minčių sudaroma nemaža knyga ir išleidžiama 1669 m., pavadinta "Pen-sées sur la religion” (Mintys apie religiją). Kaip visoje savo religinėje kūryboje, taip ir čia Pascalis kreipiasi į tuos, kurie dar netiki, bet savo netikėjimo stoviu yra nepatenkinti ir ieško tiesos. Šitaip į netikinčius kreipdamasis, jis jų nuotaiką suprato, pažino ir į juos prakalbėjo tinkamu būdu. Dėl to žinomas anglų katalikų rašytojas T. S. Eliot tarp kitko pareiškia, kad jis nežinąs kito krikščioniško rašytojo, kurį būtų galima žmonėms labiau patarti už Pascalį, ir tai abejojantiems žmonėms, kurie tačiau turi pakankamai dvasios ir jausmo, kad galėtų pajusti ir suprasti savo gyvenimo netvarką, tuštumą ir beprasmiškumą.

     Čia pamėginsime iškelti svarbesnes "Minčių” idėjas. Pirmiausia Pascalis pabrėžia žmogaus gyvenimo trapumą, kuris, anot jo, yra tarp dviejų bedugnių, t. y. tarp amžinybės, esančios prieš žmogaus gimimą ir po jo mirties.

     Toliau jis rodo žmogaus dvasinę menkybę, bet drauge ir jo didybę. Žmogaus menkybė — tai jo vidaus dvilypumas ir susiskaldymas, kai jis mato gėrį, bet labai dažnai, nors ir kankindamasis, seka blogį. Svajoja apie didybę, o pasilieka menkybėje. Toksai žmogus yra pilnas priešingumų, prieštaravimo ir netvarkos. Jis yra mįslė pats sau. Visa savo menkybe žmogus yra atskirtas nuo Dievo, o vis dėlto Dievo ilgisi. Bet žmogus, nors "yra tik trapiausia gamtoje nendrė, tačiau yra mąstanti nendrė”; tai ir yra žmogaus didybė. Nors yra daug dvasinio skurdo žmoguje, bet jis yra tuo didis, kad pažįsta savo skurdą.

     Nors žmogaus didybė glūdi jo protavimo galioje, tačiau Pascalis savo "Mintyse” puola tą išdidų racionalizmą, proto pervertinimą, kai manoma, kad protu galima viską suprasti ir pasiekti kiekvieną tiesą. Jis tvirtina, kad proto galia yra ribota, jo pažinimo galia nėra tobula, kad ypač religinei tiesai pažinti yra kitų priemonių negu protavimas. Jis jautė ir pats patyrė, kad visos tikrovės protas negali pagauti. Todėl nors jis protą vertino ir protavime matė žmogaus didybę, tačiau yra taip pat pareiškęs, kad yra "du piktnaudojimai: atmesti protą ir pripažinti tik protą”.

     Kodėl Pascalis pilnai nepasitiki protavimo galia? O todėl, kad jis mato, kaip žmogaus vaizduotė, vienaip ar kitaip nusistačiusi valia, pagaliau taip pat ir žmogaus savimeilė bei interesai protavimo objektyvumą drumsčia ir iškreipia. Anot jo, "protą galima palenkti visa kam”. Pavaizduodamas, kaip žmogaus vaizduotė, toji "labiausiai žmogų suvedžiojanti galia, klaidos ir melo mokytoja”, klaidina žmogaus protą, jis sako, kad "advokatui, kuriam iš anksto sumokėta, atrodo teisingesnė ginama byla”. Vaizduodamas, kaip valia klaidina protą, jis tvirtina, kad "faktai virsta tiesa ar klaida, žiūrint, iš kurios pusės į juos žvelgiama”, o tą pusę, kaip žinoma, valia pasirenka pagal savo norą. Vaizduodamas, kaip savimeilė ar interesas veikia protavimą ir tiesos pažinimą, jis pastebi, kad "žmogus prisipildo mirtina neapykanta tai tiesai, kuri jį peikia”.

     Dėl to, anot Pascalio, tiesą pažįstame ne tik širdimi, bet ir protu. Iš čia yra kilęs ir jo garsus pasakymas, kad "širdis turi savo įrodymų, kurių protas nežino”. Šitaip tvirtindamas, jis turėjo galvoje tą intuicijos, įžvelgimo slaptingą galią, kuri kartais pasiekia tiesą ir neprotaudama. Vartodamas žodį "širdis”, jis galvojo ne tik apie įžvelgimą bet ir apie meilę, kuri dažnai geriau pažįsta tiesą negu protavimas. Kaip gyvenime nekartą žmogus pilnai teatsiveria tik tam, kuris jį myli, taip ir tiesa dažnai tik mylinčių akių tepamatoma. Jau ir tas garsus Pascalio pasakymas, kad "yra užtenkamai šviesos tiems, kurie trokšta matyti, ir užtenkamai tamsos tiems, kurie nenori matyti”, rodo, kad vien protas negali nusverti tiesos pažinimo.

     Šias visas mintis apie protavimo ribotumą Pascalis kėlė tam, kad pašalintų tą protinį išdidumą, kuris daugeliui kaip tik ir kliudo tikėti.

     Visokeriopą žmogaus dvasios skurdą svarstydamas ir matydamas žmogaus tragišką kančią dėl to dvasinio vargo, jis prieina išvados, kad toji kančia — tai jo praėjusios didybės sąmonė. Žmogus juk negalėtų jaustis nelaimingas, jei savo prigimties gelmėse nejaustų, kad jo gyvenime yra kadaise buvę kitaip ir kad kitaip gali būti ir dabar. Jeigu kuris nors jaučiasi esąs nuvainikuotas karalius, ar tai nėra ženklas, kad jis kadaise yra sėdėjęs karaliaus soste? Šitaip žmogaus padėtį svarstydamas, Pascalis atveda jį prie gimtosios nuodėmės supratimo ir prie Jėzaus Kristaus, kuris savo malone tegali išgelbėti žmogų iš jo nepakeliamos tragiškos padėties. Vienintelis vaistas, kuris gali pagydyti žmogaus tragišką dvilypumą, suskilimą, neramumą ir kančią, yra Jėzus Kristus, Dievas ir Žmogus.

     Šito vienintelio Vaisto sėkmingumą pažindamas, patsai jį patyręs, Pascalis labai primygtinai ragina ieškoti Dievo ir tiesos. Pastebėjęs, kad netikintieji dažniausiai nepažįsta religijos, prieš kurią kovoja, ir kad to pažinimo nesiekia, nerodydami jokių pastangų jam įsigyti, jis drauge pastebi, kaip jie yra rūpestingi, siekdami kitų, nepalyginamai mažesnių dalykų. Visa tai svarstydamas ir tokiu stoviu biaurėdamasis, Pascalis tokiame stovyje pasiliekančius smerkia stipriais žodžiais: "Tas, kuris abejoja, yra labai nelaimingas ir labai nedoras. O jei prie visa to jis gali būti ramus ir patenkintas, jei tai gali viešai rodyti ir net tuo didžiuotis, tiesiog neturiu žodžių pavadinti tokiai pašėlusiai būtybei”. Tasai jo pasipiktinimas ir pasibiaurėjimas yra toks didelis dėl to, kad "tai yra galutinis proto silpnybės įrodymas nežinoti tai, kaip nelaimingas yra žmogus be Dievo”. Tad, anot Pascalio "Minčių”, aukščiausia žmogaus pareiga yra ieškoti Dievo. Bet jis drauge įspėja, kad tas ieškojimas nėra taip lengvas ir sėkmingas, nes "tiesa šiandien yra taip aptamsinta, o melas taip iškeltas, kad, jei tiesa nebus mylima, nebus įmanoma ją pažinti”.

     To didžiojo jo pomirtinio kūrinio mintys, kaip jis pats pasisako, brendo keturių paskutiniųjų jo gyvenimo metų maldos įtakoje. Nenuostabu, kad tas kūrinys yra persunktas Dievu ir veda į Dievą, nes, mylėdamas žmogų, jis norėjo jo gyvenimą praturtinti Dievu.

     Nežiūrint aukštos religinės įtampos, Pascalio "Mintyse” yra labai daug žmogaus prigimties nagrinėjimo ir jo ydų kritikos. Jis ten smerkia karalių, didikus, bajoriją, jų bemintiškumą, pramogų ieškojimą, nuopelnais nepagrįstą išdidumą ir tuštybę. Jis viską svarstė, vertino, svėrė, ir kas buvo to vertas, tą jis ironizavo ir pajuokė. Apnuoginęs tų laikų ydas, jis parodė visą jų biaurumą. Vienu žodžiu, tai yra paties gyvenimo iškeltos mintys, krikščionybę pagrindžiančios ne proto išmąstytais, bet gyvenimo patyrimo iškeltais įrodymais. Štai kodėl Pascalio "Mintys” visada bus aktualios. Juk žmogaus prigimtis ir didžiosios ydos visada pasilieka tos pačios.

Dorovinės Pascalio idėjos

     Kaip rimtai Pascalis vertino kasdieninio gyvenimo krikščionybę, galima spręsti iš jo laiško panelei Roannez, kur jis sako, kad gyvenimui pasaulyje reikia didesnio pašaukimo negu gyvenimui vienuolyne. Šituo daugeliui neįprastu tvirtinimu jis norėjo pasakyti, kad tikroji krikščionybė nėra tik vienuolynų privilegija. Jis negalvojo, kad tik jie turį pareigą vykdyti pilnutinę krikščionybę, o pasauliečiai turį teisę gyventi tik palengvintą praskiestą ir nepilną krikščionybę-

     Čia iškeliant tik vieną kitą jo skelbiamos dorovės principą, prisiminkime, kad žmogaus didybę jis pagrindžia jo protavimo galia. Tą didybę labiau doroviniai pagrįsdamas, jis ypač kelia reikalą kilniai mąstyti. "Žmogus yra aiškiai sutvertas mąstymui — tai jo vertybė; visas gi jo nuopelnas ir pareiga — tai mąstyti, kaip reikiant”. Prie tos taisyklės jis nekartą savo raštuose grįžta. Kitu atveju jis rašo: "Dėkime pastangas gerai mąstyti — tai doros principas... Žmogus savo viduje pats su savimi kalba, ir tai kalbai reikia gerai vadovauti”.

     Toliau jis dažnai kelia mintį, kad, norint įtikėti, šalia tikėjimo reikia pažinimo ir Dievo malonės, o taip pat ir dorovinių pastangų. "Kad save įtikintum, daugink ne Dievo buvimo įrodymus, bet tramdyk savo aistras. Tuojau įtikėtum, jei atsižadėtum savo malonumo”. Čia jis galvoja apie nuodėmingą malonumą. Anot jo, mes turime, kiek tik galime, pasidaryti verti pažinti Dievą, tada Dievas leis mums save pažinti, nes "yra teisinga, kad taip švarus Dievas apsireiškia tik tiems, kurių širdis yra apvalyta”.

     Žmogaus dvasinis vertingumas labiausiai pasireiškia kančios akivaizdoje. Kaip pirmasis stambesnis susipykimas įsimylėjusiųjų tarpe atskleidžia jų meilės ir jų charakterio tikrąjį veidą, taip ir kančia yra didysis žmogaus

asmenybės egzaminas. Šitą egzaminą Pascalis puikiausiai išlaikė. Sunkiai prieš mirtį sirgdamas, jis nežiūrėjo į kančią taip, lyg joje viskas būtų neigiama ir nieko nebūtų, kas yra teigiama. Užtenka tik paskaityti jo parašytą iš penkiolikos maldų susidedančią "Maldą”, prašant gero ligų panaudojimo. Kadangi liga jam parodė žmogaus ir jo gyvenimo trapumą, tai minėtoje maldoje jis taip pasisako: "Niekas taip netveria, kaip Tu, todėl niekas nėra vertas tokios meilės, kaip Tu”. Ligoje jis dar giliau susijungė su Dievu, todėl Jam taip dėkojo: "Šlovinu Tave, mano Dieve, ir garbinsiu Tave visas savo gyvenimo dienas už tai, kad teikeisi mane padaryti negalintį džiaugtis sveikatos ir pasaulio saldybėmis”.

X-X-X

     Kam tenka labiau susidurti su Pascaliu, tas negali nepajusti, jog tai yra genijus. Chateaubriand vadina Pascalį triuškinančiu genijum. Jis sako, kad Pascalio prancūzų kalba ir stilius yra panašūs į Bossuet ir Racine kalbą bei stilių. Vadinas, jis yra prancūzų klasikas. Tad nenuostabu, kad jo “Mintys” leidžiamos ne tik tikinčių jų, bet ir netikinčiųjų bei indiferentų. Tad visai teisingai ir dr. J. Girnius "Lietuvių Enciklopedijos” XXII tome rašo, kad "Pascal yra vienas iš pačių didžiųjų religinių mąstytojų naujaisiais laikais” ir kad jis "iškilo į tuos mąstytojus, kurie lieka aktualūs visam laikui ir visiems”, kurio aktualumą mūsų laikams "ypač suaktualino egzistencinė filosofija”.

     Pastaba. Beveik visos čia paduotos ištraukos yra išverstos iš Pascalio "Minčių”. Kitame numeryje duosime dar daugiau čia netilpusių jo minčių.