Spausdinti

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Antras medžioklės aktas)

     Lygiai 5 valandą, kaip buvome sutarę, nuėjau pas kapitoną Wehrlein. Jo neradau aname name, kuriame valgė priešpiečius. Mane priėmė šviesiaplaukis kareivis. Porą kartų jį mačiau su kapitonu ir spėjau, kad jis buvo jo bendradarbis. Todėl jį paklausiau, kur yra kapitonas.

     Kareivis atsakė, kad kapitonas ieško darbininkų. Bet aš geriau pasielgčiau jam nesirodydamas, nes jis galvojąs mane suimti. "Klebone", pridėjo susijaudinęs kareivis, "jūs nepažįstate tų medžioklės šunų. Matau, kad nepažįstate ir nacių partijos. Ji tęsia beprasmį karą ir nesigaili žmonių gyvybių. Aš jus įspėju, kad jiems nesirodytumėte".

     Kareivis kalbėjo piktu ir įtužusiu tonu, ir aš mačiau, kad neveidmainiauja. Padėkojęs už įspėjimą, prisipažinau, kad nacių partiją pažįstu tik iš Hitlerio ir Rosenbergo raštų, iš partijos priešų atsiliepimų ir šiek tiek iš Innsbrucko laikų. Kai ką teko nugirsti ir Romoje. Bet jei jie, vokiečiai, tą partiją pažinojo geriau, kodėl ja pasitikėjo? Kodėl už ją balsavo? To aš negalįs suprasti.

     Kareivis atsakė, kad, kaip pats nenori meluoti ir žmonių apgaudinėti, taip ir tiki, kad ir kitas to nenori daryti. Kai vokiečiai pastebėjo nacių suktybes (Schwindel), tuokart jau buvo per vėlu. Dabar krauju, prakaitu ir ašaromis tenka atgailauti už savo ir kitų klaidas. Gal iš tos katastrofos žmonės šį tą pasimokys.

     Mačiau, kad prieš save turiu rimtą ir nuoširdų žmogų, su kuriuo galima atvirai pasikalbėti. Jis pergyveno moralinę ir medžiaginę savo tautos katastrofą ir nieko nenorėjo slėpti, kas dedasi jo širdyje. Tas asmuo buvo įdomus, ir aš pasukau kalbą apie jo gimtinę ir pašaukimą. Pasirodė esąs bavaras studentas, katalikas, gyvenęs Amerikoje 10 metų ir prieš karą sugrįžęs į Vokietiją. Atsisveikinant, jis mane dar kartą įspėjo nesirodyti kapitonui. Sakėsi nesuprantąs, kodėl jis manęs iki šiol nelietęs. Kapitonas esąs aklas partijos instrumentas. Labai vertinga buvo paskutinė kareivio pastaba, būtent, kad žmonių medžioklė gali užsitęsti dar porą dienų. Bet tuo jis nesąs tikras.

     Padėkojau kareiviui už visas informacijas ir leidaus pas Marizą, nes ji arba stovyklos komendantas galėjo žinoti, kaip ilgai tęsis žmonių medžiojimas. Juk Mariza man anksčiau sakė, kad teks pergyventi "nemalonią savaitę". Gal ji turėjo geresnių informacijų už kareivį.

     Mariza prisipažino, kad kapitonas Wehrlein skambinęs į Romą ir prašęs atsiųsti 1 ar 2 sunkvežimius. Kadangi jis beveik visus namus jau perėjęs ir radęs apie 50—60 darbininkų, ji spėjanti, kad Wehrlein norįs juos išsivežti dar šį vakarą. Bet kada jis tikrai išvažiuosiąs, to ji nežinanti.

     Išėjęs iš komendantūros, norėjau grįžti į ligoninę, bet priešingoje pusėje pastebėjau keistą žmonių sujudimą. Jis man atrodė įtartinas. Žmonės žiūrėjo į didelį namą, kuriame gyveno Cisterna di Littoria pabėgėliai. Buvau jų kapelionas ir, nepaisant kareivio įspėjimo, apsisprendžiau pasižiūrėti, kas ten dedasi.

     Artindamasis prie namo, pamačiau nemažą žmonių būrį, stovintį ratu. Būrį paįvairino vokiečių kareivių ir italų policininkų uniformos. Parkritusios ant žemės, rato viduryje raitėsi dvi suimtos mergaitės. Matyt, kad jos gulėjo ant žemės jau ilgesnį laiką, nes jų rūbai, plaukai ir veidas nesiskyrė nuo dulkių. Jų balsas buvo užkimęs, ir negalėjau atskirti, ar jos verkė, ar verkšleno, ar dejavo, ar unkštė. Viena mergaitė vartėsi ant šonų ir atrodė šiek tiek ramesnė. Antra rovė nuo galvos plaukus, tampė drabužį ant krūtinės, lyg jai truktų oro, ir kumščiu daužė žemę. Tris ar keturis kartus ji pasėmė dulkių saują ir bėrė į orą. Jos skausmas atrodė begalinis. Pabėgėliai ir policininkai žiūrėjo į jas, kaip apstulbę. Keletas moterų, atsiklaupusių ant žemės, verkė kartu su mergaitėms. Spėju, kad jos buvo motinos ar giminės. Į nelaimingąsias žiūrėjo ir kiti pabėgėliai pro atvirus namo langus. Vienas kareivis bandė pakelti gyvesnę mergaitę nuo žemės, bet vėl paleido ją iš rankų. Ji sudribo, lyg būtų be nugarkaulio. Pasižiūrėjęs į mane, kareivis sakė, kad mergaitė vaidinanti. Tuokart kažkoks jausmas, panašus į šiurpulį, perėjo per mano kūną ir pakeltu balsu taip atšoviau kareiviui: "Ne, mergaitė nieko nevaidina. Nieko nevaidintų ir jūsų sesuo, jei būtų jos vietoje". Tuo pačiu, gal dar tvirtesniu balsu, kreipiaus į kitus kareivius, esančius netoli jo: "Draugai, šitoji scena yra neverta žmogaus (Menschen unwürdig). Žiūrėkite gerai į ją, nes kaip šiandien raitosi ir verkia tos mergaitės, taip gal raitysis ir verks mūsų motinos ir seserys".

     Tą valandą nežinojau, kad mano žodžiai išsipildys vokiečiams Rytprūsiuose kitais metais, o mano giminėms 1948 metais.

     Nusisukęs nuo vokiečių, tvirtu žingsniu žengiau iš rato ir pasukau į ligoninę. Už kokių 15—20 žingsnių pastebėjau stovintį kapitoną Wehrlein su savo padėjėju. Pro juos praėjau, lyg būčiau jų nematęs.

     Ligoninėje nieko nesakiau, ką buvau girdėjęs iš šviesiaplaukio kareivio. Nieko neminėjau ir apie sceną, pergyventą prie Cisterna di Littoria pabėgėlių namo. Parkritęs ant lovos, vis mąsčiau ir mąsčiau apie tą iki šiol nematytą skausmo sceną, kuri taip gyvai stovėjo mano akyse. Po kelių minučių ji man atrodė lyg būtų kitur kur regėta. Bet kur? Gal kur nors skaityta? Bet kurioje knygoje? Keisčiausias dalykas man atrodė dulkės, pabertos į orą. Taip, apie tą sceną esu kur nors skaitęs.

     Po kelių ar keliolikos minučių atsiminiau, kad panašią sceną aprašo Šv. Raštas. Dvidešimt pirmas Apaštalų Darbų skyrius vaizduoja, kaip žydai mušė šv. Povilą, sugavę Jeruzalės šventovėje. Kareiviai jį išvadavo ir nuvedė j pilį. Atsidūręs ant pilies laiptų ir gavęs kareivių sutikimą, šv. Povilas prabilo į savo įtužusius tautiečius, pasakodamas savo atsivertimo istoriją. Žydai jo klausė tol, kol jis paminėjo, kad Kristus jam liepęs palikti žydus ir skelbti evangeliją pagonims. Tuokart žydai pakėlė savo balsą, sakydami: "Šalin tą žmogų nuo žemės, nes jam nevalia gyventi!" Jiems šaukiant, blaškant savo rūbus ir mėtant į orą dulkes, pulkininkas įsakė įvesti jį į kareivių stovyklą" (Apaštalų Darbai, 22, 22-24).

     Gulėdamas prisiminiau ne tik tą sceną, bet ir savo abejonę, ar toks jausmų pareiškimas yra žmogui įmanomas. Sunku buvo tikėti, kad žydai iš skausmo plėšydavo rūbus, dar sunkiau tilpo į galvą, kad sveiko proto žmogus bertų dulkes į orą. Šią valandą dingo mano abejonė, nes ką tik buvau matęs tai, ką kitas žmogus aprašė prieš 2000 metų.

     Atsisėdęs ant lovos ir suėmęs rankomis galvą, pradėjau galvoti, kuo galėčiau padėti suimtoms mergaitėms. Galvojau žingsnis po žingsnio ir mačiau, kad visos galimybės išsemtos: negalėjau padėti nei pats, nei gydytojai, nei stovyklos komendantas. Mergaitės bus išvežtos į Romą.

     Prisiminiau Romą ir pašokau iš lovos. Romoj yra T. Faller, žmogus turįs galvą ir širdį. Reikia tuč tuojau su juo susisiekti.

     Susisiekti neturėjo būti sunku, nes italų policija turėjo motociklą. Šiandien su policija užsimezgė nauji ryšiai. Jai galėjau patikėti ir savo planą.

     Planą pateikiau tam pačiam viršilai, kuris šį rytą išdrožė kalbą apie tėviškumą. Prašiau tuč tuojau siųsti į Romą apsukrų agentą, kad šį vakarą pasiektų T. Faller. Agentas žodžiu turėtų pranešti, kad atrinkta darbams 50—60 mergaičių ir keli vyrai. Suimtieji greičiausiai šį vakarą atsidurs Romoj. Gal T. Faller galėtų juos išvaduoti.

     Vos padaviau agentui T. Faller adresą, jis dingo iš stovyklos. Temstant pasiėmiau 5 kepaliukus duonos, kondensuoto pieno dėžutę ir nuėjau į kviečius ta kryptimi, kur spruko 5 mokytojos. Netrukus jas radau pasidalinusias į dvi grupes, kaip buvau pamokęs. Jos buvo neblogoje nuotaikoje. Paprašiau, kad kviečiuose dar palauktų, kol ateisiu kitą kartą.

     Sutemus nuėjau į stovyklą. Iš tolo aplenkiau kapitono Wehrlein namą ir pasukau į aną didelį sandėlį, kuriame prieš mėnesį tą pačią dieną mirė vyras ir žmona. Sandėlyje kai kurie pabėgėliai ruošėsi gulti. Maži 2—3 metų vaikai rėpliojo aplink motinas. Kūdikiai miegojo saldžiu miegu. Jie man įkvėpė naują mintį.

     Jei kapitonas Wehrlein pratęstų medžioklę dar vieną dieną, visos darbingos mergaitės, pasiskolinusios iš kaimynų kūdikį ar vaiką, galėtų suvaidinti motinas. Kam ateis į galvą, kad čia vaidinimas? Suradęs tad čia pat pirmąją mokytoją, jai išdėsčiau savo mintį.

     Negaliu aprašyti, kas dėjosi jos veide, kai ji klausė mano žodžių. Bet ji pilnai suprato jų prasmę. Paklausta, ar žino, kaip motinos peni kūdikius, ji pritariančiai pamojo galva. Dabar pa-prašiem, kad apeitų visą sandėlį ir papasakotų draugėms apie mano sugestiją. Paprašiau taip pat, kad ji ir jos draugės užeitų ir j kitus namus. Kaimynės tegul perduoda sugestiją kitoms kaimynėms.

     Išėjęs iš sandėlio, pasukau tuo pačiu keliu atgal ir pradėjau juoktis iš savo plano. Šį rytą viršila man pasakė kalbą apie tėviškumą, o vakare gimė motiniškumo planas. Tikrai, "robba da matti", arba, kaip mano apylinkės žmonės sakydavo, tikros "bepročių vestuvės".

     Prie vartų atpažinau komendanto balsą. Jis kalbėjo su Mariza ir tartum kažko laukė. Netoli jų stovėjo dvi kareivių grupės. Sužinojęs iš Marizos, kad Wehrlein tvarkosi aname name, kur valgė priešpiečius, atsisveikinau ir nuėjau pas kareivius. Su jais taip pat sumečiau keletą žodžių. Sužinojau, kad jie laukia sunkvežimių. Šią naktį jie turi grįžti į Romą. Antrą kareivių grupę sudarė 3 ar 4 rusai, įjungti į vokiečių kariuomenę. Pusiau rusiškai, pusiau lenkiškai pasikalbėjau ir su jais.

     Į ligoninę parsinešiau gerų naujienų. Geriausiai seselėms patiko improvizuotos "motinos", kurios tuo tarpu adoptavo kūdikius.

     Kalbant brevijorių, atbildėjo vokiečių sunkvežimiai. Kai baigiau maldas, baigėsi ir antras žmonių medžioklės aktas. Apie 11 valandą vokiečiai su savo grobiu apleido stovyklą.

     Dabar pasukau į kviečių lauką ir už kelių minučių grįžau su 5 mokytojomis į stovyklą. Kadangi jos būtinai norėjo pasižiūrėti, kaip atrodo jaunos "motinos", juokdamiesi nuėjom į sandėlį. "Motinos" buvo laimingos! Jos rodė mums kūdikius ir mažus "baibokus", pasiskolintus iš kaimynių. Joms, deja, turėjau pranešti, kad "motinystės" laikas jau pasibaigė, nes vokiečiai išvažiavo iš stovyklos. Tą žinią jos turėjo išnešioti po visą stovyklą, kad žmonės galėtų ramiai miegoti. Bent tie, kurie nenukentėjo nuo medžioklės.

     Kitą dieną sužinojau, kad vokiečiai paleido abi mergaites, kurios raitėsi ant žemės. Kapitonas Wehrlein ir jo padėjėjas pasiliko man mįsle. Mano džiaugsmas padidėjo, kai tą pačią dieną grįžo 2 mokytojos, išvežtos per apsirikimą stovyklos štabo. Po kelių dienų grįžo 2 į Vokietiją vežamos mergaitės. Puolant sąjungininkų aviacijai, jų sunkvežimis pasuko iš kelio ir išvirto griovyje. Pasinaudodamos maišatimi, mergaitės spruko į javus ar į krūmus ir galėjo pasislėpti. Pasakodamos savo nuotykius ir elgetaudamos, jos grįžo į stovyklą.

     T. Faller pastangos, deja, buvo nesėkmingos. Jis kalbėjo ir su maj. Steinhaus, ir su aukštesniais karininkais, bet iš jų nieko nepešė. Suradęs mergaites ir kelis vyrus prie centralinės geležinkelio stoties, jis galėjo įteikti suimtiesiems tik popiežiaus dovanas.

     Praėjus 2 ar 3 metams, Formijos mieste sutikau dar vieną išvežtą mergaitę. Ji grįžo iš Vokietijos su kūdikiu.