Spausdinti

BRONIUS KROKYS

     Jausti gyvenimo grožį yra didelė dovana žmogui. Jausti aplinką ir ją tinkamai įvertinti yra žmogaus inteligencijos žymė. Jausti Lietuvos vergiją, ryžtis amžinai išlikti lietuviu yra labai graži lietuvio, esančio išeivijoje, patriotinė dorybė.

     Jausti gyvenimą ir aplinką bei išgirsti Lietuvos dejonę išeivijoje reiškia nesusiaurėti, bet jausti plačiai ir visapusiškai. Argi mes galime užsimerkę praeiti pro mūsų tautos reikalus? Argi mes neturime jausti pareigos savo gyvenimą lenkti tam tikra kryptimi? O vis dėlto šiandien jau yra mūsų kolonijose tokių lietuvių studentų, kurie nežino, kad Amerikoje yra susiorganizavusi ir veikia Lietuvių Studentų Sąjunga. Galima taip pat sutikti jau pagyvenusių tautiečių, kurie nieko nežino apie Lietuvių Bendruomenę. Pirmieji, gal būt, jau vien sportu tesidomi, o antrieji gal visą laisvalaikį praleidžia žuvaudami ar kėgliais žaisdami. Nei sportas, nei žuvavimas nėra blogi dalykai, bet jie neturi nuslopinti kitų mūsų pareigų.

     Jeigu lietuvis išeivijoje tampa tokiu siauro galvojimo ir labai ribotų jausmų žmogum, tai jis tampa egoistu, savimyla. Patriotiniu atžvilgiu tai reiškia nutautimą, o dvasiniu atžvilgiu — nužmogėjimą. Jeigu tu savo širdį, savo protą ir visą save pririši prie prekybos, pelningos profesijos, sporto ar net mokslo, visi šie dalykai tau negarantuoja nei išganymo, nei apdraudimo nuo ligos ar mirties. Tai nėra absoliutinės vertybės, prie jų neverta pririšti savo širdies. Tikrųjų vertybių reikia ieškoti kitur.

     Kiekvienas mėgstąs tiesą žmogus žino, kad su Lietuvos valstybe yra neteisingai pasielgta. Tad jau vien tik vardan teisybės reikėtų kovoti už Lietuvos reikalus. Yra daug opių dalykų, kuriuos lietuvis išeivijoje turėtų jausti, išgyventi ir į juos atitinkamai reaguoti.

     Sakoma, kad reikia darbuotis, kol esi jaunas. Tačiau jaunystė yra matuojama ne metais. Yra daug jaunų žmonių metais, bet savo dvasia jie taip pasenę ir surambėję, kad nejaučia to, kas gražu ir kilnu. O kiek yra jau pagyvenusių žmonių, kurie savo jausmais toki kilnūs ir jauni, kad iš jų akių trykšta ryžtas ir užsidegimas didiems darbams! Jeigu tu, jaunuoli, dabar jauti savo pavergtos tėvynės opiausius reikalus, jeigu tu jauti savo brolių ir sesių vargus, tai esi jaunas. Tad tuo džiaukis ir darbuokis, kol esi jaunas! Šiam tikslui darbuodamasis, išgyvensi žmogiškąjį gyvenimą visu jo grožiu. Tu pajusi gyvenimo pilnybę, pajusi savo jaunystę ir jos galingus sparnus. Toks gyvenimas tau bus džiaugsmas.

     Šioji tavo darbo sritis ne taip jau sunki. Ji tau bus net maloni ir įdomi. Tai vien tik pareigos atlikimas. Šalia mūsų profesinio darbo arba ruošimosi jam kitas būtinas mūsų darbas ir būtina pareiga išplaukia iš mūsų religijos ir tautybės. Mes esame krikščionys, tad turime tikėti Apreiškimu ir žinoti, kad pagrindinis mūsų tikslas yra pasiekti amžinąjį gyvenimą. Pagal tai turime tvarkyti savo veiksmus ir pastangas. Būdami lietuviai, nes esame gimę iš lietuvių tėvų, esame įpareigoti pirmoje vietoje padėti Lietuvai ir lietuviams. Ypač turime rūpintis tais savo tautiečiais, kurie neša vergijos jungą ir patys negali jo nusikratyti. Mes čia galime daugiau pasiekti negu kartais manome, klabendami į valdžios įstaigų bei redakcijų duris, kalbėdami apie Lietuvos reikalus su savo mokslo ar darbo draugais. Jeigu mes nebūsime abejingi Lietuvos reikalams, ir svetimtaučiai mus labiau įvertins. Kitiems įspūdį daro tik idealų siekią ir už juos kovoją asmenys, o ne lengvapėdiški, vien savimi besirūpiną oportunistai.

     Bet gal ne vienas jaunuolis paklaus, kas jam šią pareigą uždėjo, juk jis Lietuvos nėra net matęs. Atsakymas nėra sunkus. Šią pareigą uždėjo pats gyvenimas ir Dievas. Jeigu kas ir netikėtų Dievu, tai jau grynai žmogiška moralė to reikalautų. Žmogus turi ypatingu būdu rūpintis tais, su kuriais yra labiau kokiu nors artimesniu ryšiu sujungtas. Su lietuviais mus riša bendra kilmė, kalba, kultūra. Jeigu kiekvienas žmogus yra įpareigotas gelbėti kitą skęstantį žmogų, tai dar labiau jis yra įpareigotas gelbėti savo tautietį, kuris yra visokiais būdais kankinamas ir žudomas.

     Norėdami būti ištikimi savo tautai, pirmiausia patys turime stengtis nenutausti ir išlaikyti lietuviškas ateinančias kartas. Turime remti tas lietuvių institucijas, kurios rūpinasi Lietuvos laisve. Iš tikrųjų, fiziniai nutausti mes negalime. Galime gauti kitos valstybės pilietybę, išmokti jos kalbą geriau už savąją, bet vis tiek pasiliksime tos tautybės, kurią gavome iš tėvų. Tačiau mes galime dvasiniai nutausti, pamiršdami visa tai, kas mus jungia su savo tauta: kalbą, papročius, dainas. Galime nustoti lietuviškai galvoti ir visiškai pamiršti Lietuvos reikalus. Toks pavojus mūsų dabartiniam jaunimui vis labiau ir labiau pradeda grasyti. Norint atsispirti, reikia nuolatinio budėjimo ir pastangų.

Lietuviais išliks tik tie, kurie gerai supras tautybės prasmę ir vertę, kurie bus aukštos inteligencijos asmenys ir sieks idealų. Tik inteligencijos, tiesos ir idealo meilė gali mus apsaugoti nuo nutautimo.