Visais amžiais žmonės serga. Kasdieną žeme keliauja nelaimės, ir žmogaus kūnas, nežiūrint kartais nesuvokiamos pažangos ir išradingumo, yra supamas vis didesnių pavojų. Atrodytų, kad grėsmė žmogaus vidaus pasauliui daugiau ar mažiau išlieka vienoda, bet, deja, negalėtume pasakyti, kad dvasiškai žmogus būtų sustiprėjęs, nors progų prasiveržti iš žemės į aukštybes, nežiūrint žlugdančių aplinkybių, amžių raida atnešė dosniai. Tik žmogus tų progų ne per daug ieško, jų nepastebi ir nesiilgi.
Kun. J. Prunskis savo knygoje, vardu “Silpname kūne”, kaip tik atkreipia skaitytojų dėmesį į neišsemiamus jėgos ir veržlumo dvasinius aruodus, liepia susimąstyti, beyrant žmogaus rėmams ir stokojant fizinių galių. Tai nėra Jobo kančios prasmės filosofinis mąstymas, bet konkretūs, realūs pavyzdžiai iš įvairių žmonių ir įvairių gyvenimų, kurių visų žvilgsniai susitinka prie Kristaus, pašventinančio kiekvieną skausmą ir įprasminančio kiekvieną kentėjimą.
Gyvenimai, lyg karoliai, suverti šalia vienas kito, kuriuos jungia kietos bandymų valandos. Kartais gaila, kad tie epizodai tokie trumpučiai, išplėšti iš didelio rūbo gabalėliai, pernelyg kondensuoti, lyg iškirpta paveikslo detalė, gundanti atspėti visumos vaizdą.
Autorius visai teisus, siūlydamas pasiskaityti pilną vieno ar kito autoriaus knygą ir tokiu būdu praturtinti savo žinias bei pilnai patenkinti smalsumą.
Ši knyga, gimusi iš meilės kenčiančiam broliui, neabejotinai atneš daug paguodos ir sustiprinimo visiems, kurie ją skaitys ligos patale, nes žmogui yra svarbu ; ką nors atsiremti, žinoti, kam gyveni, suprasti kančios prasmę, mokėti rasti suraminimo Kristaus gyvenimo nuolatiniame nepritekliuje, skurde, kentėjimuose, vienišume, persekiojime, pagundose. Jam yra svarbu įžiebti savo širdyje meilę artimui ir Dievui, iš kurio rankų kentėjimai ateina ir į jas sugrįžta pasidavimu Kūrėjo valiai.
Knygoje yra daug gyvų pavyzdžių ir vis naujų stiprinančių minčių. Ji tinka visokio amžiaus žmonėms. Kalba aiški, stilius lengvas, mintys dėstomos labai paprastai.