JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Neramia dvasia pasižymįs ir savo raštuose skelbiąs gyvenimo absurdiškumą, prancūzų rašytojas Albertas Camus, galima sakyti, yra šių dienų bitnikų “dvasios vadas”. Jo raštai ir jo skelbiama doktrina labai derinasi su bitnikų dvasiniu stoviu, kurie jaučiasi gyvenimo nesuprasti, nuo jo atitrūkę, nuolat kažko iešką ir niekad nerandą. Dėl to jie gyvenimo nekenčia, jį niekina, stengiasi išsiskirti iš kitų ne tik savo keista galvosena, bet ir savotišku apdaru, suveltais plaukais ir neskustomis barzdomis. Jų dvasia nuolat nerimsta, vis kažko ieško ir kažko trokšta. Kai jie niūniuoja jaunimo mėgstamos dainelės žodžius “bet tai širdelei kažko vis trūksta, kažko vis negana”, jais išreiškia ne tik savo jaunystės romantišką nuotaiką, bet ir kažką daugiau. Tie žodžiai siekia kažko giliau. Bet ko? Kas yra tas siekiamas “kažkas”? Jie to nežino ir mano niekad nežinosią. Nematydami kitos išeities, jie stengiasi susitaikyti su tokiu žiauriu likimu ir tą kažkokio “nežinomojo” siekimą laiko savo gyvenimo tikslu. Jie net su pasigailėjimu ar su panieka žiūri į tuos, kurie yra ramūs, kurie sakosi žiną, ko siekią.
Tą didįjį žmogaus sielos nerimą jaučia kiekvienas žmogus. Jį suprasti ir išaiškinti stengėsi bevelk kiekviena filosofinė sistema. Žmogus, visais laikais nejaukiai jausdamasis pasaulyje, ieškojo vietos, kur galėtų nusiraminti. Rousseau šiam tikslui siūlė bėgti į gamtą, bet ir ten nusiraminimo neradus, egzistencialistai patarė grįžti į patį save. Bet ir pats savyje, tur būt, iki šiol nė vienas nenusiramino. Gal geriausiai to nerimo priežastį yra nusakęs šv. Augustinas: “Sutvėrei mus, Viešpatie, sau, ir nerami mūsų širdis, kol neatsilsės Tavyje”. Tad kas nepripažįsta Tvėrėjo ir žmogaus antgamtinio tikslo, veltui ieško nusiraminimo.
Kieno siekiai neina vertikaline kryptimi, kieno mintys nekyla aukštyn, lyg smailūs gotiškų bažnyčių bokštai, tas suksis tik apie žemę, neįstengdamas išsivaduoti iš jos traukos ir nesurasdamas erdvių ramybės. Tegul jis siekia žemiškojo grožio, tegul jis, anot V. Mačernio, “savo sielą, alkaną kaip žvėrį, maitina geriausiais žemės vaisiais: mokslu ir menu; tegul ji gėris spalvomis ir tonais įkvėptaisiais”, bet nei nublunkančios spalvos, nei pranykstantieji tonai jo nenuramins. Toji siela šioje kelionėje jausis visuomet alkana ir trokštanti, kol galės atsigerti iš amžinųjų šaltinių...
Siela, skrisdama prie amžinosios Saulės ir prie neišsenkančių šaltinių, taip pat bus nuolat ieškantį, siekianti ir nerami, tačiau tas jos nerimas nebus beprasmis blaškymasis, nes ji gerai žino, ko siekia.
Kiekvienas žmogus be Dievo nerimsta ir Jo ieško. Nerimsta ir ieško net ir tas, kuris prieš Jį kovoja, kuris Jį stengiasi neigti, kuris mėgina sau įrodyti, kad Jo nėra. Juo daugiau mėgina nuo Dievo atsipalaiduoti, juo labiau veržiasi ir tempiasi ryšys, kuris jį su Dievu jungia. Žmogus tada nerimsta, jaudinasi, blaškosi ir net kraustosi iš proto. Tai patvirtina Nietzsche, Tolstojus ir kiti. Jie taip pat Dievo ieškojo, tik bijojo Jį surasti, kad nereikėtų Jam nusilenkti ir laikytis Jo įsakymų. Vis dėlto ir tokie neretai Dievą suranda. Tačiau daug lengviau Jį suran-da tas, kurs Jo ieško, bijodamas Jį prarasti. Tai yra puikiai Pascalio išreikšta gyvenimo tikrovė.
Net vienu didžiausiu mūsų laikų bedieviu laikomas Sartre kartą prisipažino: “Viskas manyje reikalauja Dievo, ir aš negaliu jo užmiršti” (Situations I, 154 psl.). Šių bedievių Dievo neigimas yra drauge ir teigimas. Jie dažnai kovoja tik prieš savo susidarytą klaidingą Dievo sąvoką, lyg siekdami tikrosios Jo sąvokos. Ir jeigu toks žmogus turi geros valios ir noro tikrąjį Dievą surasti, tai Jį paprastai ir suranda, ką puikiai patvirtina J. Maritain ir jo žmonos pavyzdys. Juodu ilgai buvo blaškomi netikėjimo verpetuose, bet pagaliau Dievą surado, nes Jo nuoširdžiai ieškojo. Juodu prisipažįsta, kad net jau tada, kai Jo dar nepažinojo, kai Jį dar laikė nežinomu Dievu, jau vis tiek Jį mylėjo ir savo širdyse buvo įrengę Jam altorių. Tad nenuostabu, kad ant to altoriaus netrukus nusileido ir pats Dievas.
Tačiau tiek Maritainai, tiek Bergsonas, tiek kiti didieji atsivertėliai aiškiai pabrėžia, kad juos prie Dievo atvedę ne filosofiniai argumentai ir net ne Apreiškimas, o tam tikra pačiame žmoguje esanti jėga, kuri traukia prie Dievo. Ji traukia kiekvieną, tik jai nereikia spirtis. Protiniai argumentai ir Apreiškimas yra tik pėdsakai, kurie mus gali vesti prie Dievo, tai yra lyg Betliejaus žvaigždė, rodanti ne patį Dievą, o tik kelią prie Jo.
H. Bergsonas, paklaustas, kaip jis atradęs Dievą, atsakė, kad gal geriau tiktų klausti, kaip jį atradęs Dievas. Dievas nuolat žmogaus ieško ir traukia savo malone. Tik žmogus dažnai nuo tos malonės bėga ir jai priešinasi. Toji malonė įvairiais būdais gali pasireikšti. Ji reiškiasi ir per kitus mistinio Kristaus kūno narius, kurie yra malonės įrankiai traukti prie Dievo toliau esančius.
Ir apie mus, lietuvius, Milašius teisingai sakė, kad mes per daug vertiname protą, o per mažai malonę. Tai galima pastebėti ir mūsų bažnyčiose, kur per mažai dėmesio kreipiama į liturgijos grožį, į gražų giedojimą bei muziką. O tai gali kartais labiau sustiprinti žmogaus tikėjimą negu filosofiniai Dievo buvimo įrodymai. Ir net daugeliui filosofų tikrai sustiprino. Pvz. Paul Claudel, galima sakyti, nuėjo į Paryžiaus Notre Dame katedrą tik pasijuokti iš religijos 1886 m. Kalėdų dieną. Bet “Adeste fideles” giesmės garsai jį patraukė. Nors po to dar ir klaidžiojo, kovojo su savimi, bet pagaliau atsivertė ir grįžo į tikėjimą. Tad visai teisingai Pascalis sako, kad Dievas yra labiau linkęs pajudinti žmogaus valią negu protą. Protas be valios žmogui nedaug tepadeda.
Kaip tėvynės meilę gali pamažu nuslopinti priešinga aplinka, taip ji nuslopina ir Dievo meilę. Kai žmogus per daug pasineria kasdienybėje, nublunka visi aukštesni idealai. Žmogus, siekdamas žemės, nustoja siekti Dievo. Panašiai veikia ir tingėjimas, nesidomėjimas bei indiferentizmas. Taip pat Dievo siekimą stabdo ir kai kurių dalinių idealų siekimas, pvz. kultūros, mokslo, meno. Šie dalykai tik tada padeda, kai neimami atskirai, kai nepadaromi aukščiausiu tikslu, bet įjungiami į visumą, neišjungiant religijos.
Viena didžiausių kliūčių žmogui tapti religingu yra jo išdidumas. Klasiškas tokio išdidumo pavyzdys yra Nietzsche, kurs kartą taip rašė: “Esu perdaug išdidus tikėti, kad žmogus gali mane mylėti. Tuo atveju tektų prileisti, kad jis žino, kas aš esu. Taipgi netikiu, kad aš ką nors mylėčiau: tada tektų prileisti, kad aš pagaliau suradau savo poaukščio žmogų. Neužmiršk, kad tokius sutvėrimus, kaip R. Wagner ir A. Schopenhauer, dėl kelių asmeninių dalykų, niekinu bei giliai apgailestauju. Ir net patį krikščionybės steigėją kai kuriais atžvilgiais laikau paviršutinišku. Visus juos mylėjau, kol nesuvokiau, kas yra žmogus ir kuo jis gali būti” (A. Baeumler. “Nietzsche in seinen Briefen und Berichten der Zeitgenossen”, Leipzig 1932, 359 psl.).
Istorija vis kartojasi. Pirmieji tėvai panoro būti dievais ir viską prarado, ką buvo iš Dievo gavę. Nietzsche išdidžiai paskelbė, kad Dievas miręs, ir pasiryžo pats tapti dievu, sukurdamas antžmogio kultą, bet ir jis mirė, praradęs ir Dievą, ir savo protą.
Tad geriausias kelias surasti Dievą yra ne išdidus noras viską aiškiai perskrosti savo protu, bet nuolankus žvilgsnis į patį save. Išdidžiam žmogaus protui nė vienas filosofinis Dievo buvimo įrodymas nebus pakankamas. Geriausias Dievo įrodymas yra pati žmogaus prigimtis, nuolat besiveržianti į Dievą, lyg upė į jūrą.
***
Tai yra kelios mintys, kilusios skaitant Pr. Gaidamavičiaus neseniai pasirodžiusią knygą, vardu “Didysis nerimas”. Ši knyga bus ramstis tiems, kurie ieško Dievo ir bijo Jį surasti, bet taip pat ir tiems, kurie tikisi Jį suradę, bet bijosi prarasti. Knyga yra įkvėpta daugelio skaitytų knygų, ką liudija labai gausios citatos. Tai lyg medaus korys, suneštas iš įvairių gėlių nektaro. Kai kas gal prikiš, kad tai nėra originalus veikalas, o tik citatų rinkinys. Tačiau kaip tik tos citatos, tie Dievo ieškančių žmonių pasisakymai ir yra aiškiausias argumentas, kaip kiekvienas žmogus nerimsta be Dievo ir kankinasi, iki Jį suranda. Ši knyga, be abejo, bus labai naudinga ir tikrai rekomenduotina mūsų dienų studentijos “pasimetusiai generacijai”.
Kalba yra gana gryna, stilius aiškus ir vaizdingas. Autorius seka ne jablonskinę, bet daugiau skardinę (“Lietuvių kalbos vadovo”) rašybą, bet ir jai nėra pilnai ištikimas. Pasitaiko ir gramatikos klaidų, pvz. rutuliuojasi (178 p.), ankščiau (181 p.) ir t. t. Savotiška ir sintaksė. Neskiriama kableliais daugelis šalutinių sakinių, kuriuos kiekviena rašyba liepia skirti. Pavyzdžių neduodame, nes jų galima rasti beveik kiekviename puslapyje. Taip pat autorius per dažnai vartoja žodelį “betgi”. Kai atkreipi į tai dėmesį, tai net erzina skaitant. Jį dažnai būtų galima pakeisti kitais panašiais, pvz. “vis dėlto”. Bet, nežiūrint šių smulkmenų, kalba yra girtina. Būtų labai sveika ir naudinga, kad ir kiti mūsų autoriai kreiptų daugiau dėmesio į kalbos grynumą.
DANUTĖ AUGIENĖ