D. PETRUTYTĖ
Klusnumas, pagal Montessori, yra natūralus žmogaus gyvenimo reiškinys. Tai normalaus žmogaus pažymys. Jei vaikas yra teisingai auklėjamas, tai klusnumas atsiranda savaime, tačiau ne iš karto, bet palaipsniui. Norint paklusti, reikia būti pasiekusiam tam tikrą subrendimo laipsnį. Klusnumo įsigijimas eina kartu su bendrąja vaiko plėtra. Natūraliai vaikas negali anksčiau paklusti, kol jis dvasiškai reikiamai nesubręsta. Reikalauti iš mažo vaiko, kad jis mums paklustų, yra tas pats, kaip reikalauti iš beraščio, kad jis rašytų.
"Jei žmogaus dvasia neturėtų paklusnumo ypatybės bei sugebėjimo paklusti", sako Montessori, "tai visuomeninis gyvenimas būtų neįmanomas. Paklusnumas yra natūralus žmogaus plėtros aspektas. Ne paklusnumo stokoja pasaulis, bet sugebėjimo paklusnumą kontroliuoti".
Paklusnumas plėtojasi tuo pačiu keliu, kaip ir kitos vaiko būdo ypatybės — laisvai pasirenkamu veiksmu, paruoštoje aplinkoje. Jeigu bendroji vaiko plėtra vyksta normaliai ir be kliūčių iš suaugusiųjų pusės, tai vaikas nejučiomis pasidaro nuostabiai paklusnus. Tačiau jei vaikui kokiu nors būdu yra sustabdomas bendrasis vystymasis, tai tuo pačiu sušlubuoja ir jo paklusnumas. Neišsivystęs asmuo negali paklusti. Todėl visi atsilikę vaikai yra nepaklusnūs.
Paklusnumo pirmtakas yra savarankiškumas. Kuo vaikas yra savarankiškesnis, tuo jis yra ir paklusnesnis. Iš to seka, jog netiesioginiai reikia vaiką mokyti paklusnumo, bet kuo anksčiausiai reikia jam padėti išmokti pačiam gražiai valgyti, apsirengti, nusirengti, išplauti rankutes, praustis ir t. t. Tai vienintelis kelias, kuriuo, padėdami vaikui eiti, mes jam padedame ir klusniam pasidaryti. Kiekviena mamytė, kuri nori matyti savo vaikutį klusnų, pirmiausia turi pati išmokti, kaip jam padėti pasidaryti savarankišku ir nepriklausomu nuo jos malonės. Tai yra nelengvas dalykas, bet tai yra motinos auklėtojos pareiga. Žinoma, daug lengviau yra aprengti, nuprausti, pavalgydinti vaiką, negu padėti visa tai jam pačiam daryti. Motina, kuri pati viską už vaiką daro, yra tarnaitė, o toji motina, kuri padeda vaikui veikti pačiam, yra auklėtoja.
Pirmuosiuose Vaikų Namuose Romoje, kur pirmą kartą žmonijos istorijoje buvo sudarytos palankios sąlygos vaikų vystymuisi, viena iš daugelio vaikų sielos apraiškų buvo paklusnumas. Vieną dieną šių vaikučių auklėtoja (kuri pedagoginį pasiruošimą buvo gavusi tik iš Dr. M. Montessori), šitaip išsireiškė: "Šitie vaikučiai yra tokie klusnūs, kad tuojau pat įvykdo, ką aš jiems sakau. Aš pradedu tiesiog jausti atsakomybę dėl kiekvieno žodžio, kurį aš jiems tariu". Dvidešimt metų vėliau patyrusi montesorininkė. Motina Izabelė Eugenie, (dabartinė Direktorė "Of the Maria Assumpta Training College, Kesington Square, London, W. 8) po daugelio metų, dirbdama su mažaisiais, sekant Montessori metodo dėsnius, tą pat yra patvirtinusi. Pagaliau visame pasaulyje, gerai tvarkomų montesorinių mokyklų auklėtojai nė vienas nesiskundžia dėl vaikų neklusnumo, bet visi prisipažįsta turį būti labai atsargūs su savo reikalavimais, kad bereikalingai neišnaudotų jų paklusnumo.
Montessori klusnumo samprata visai skiriasi nuo iki šiol turimos bendrosios klusnumo sampratos, kurią sekdami tėvai ir mokytojai tiktai įsako arba paliepia vaikams, ką jie turi ar privalo daryti arba nedaryti, o šie pastarieji turi jų reikalavimus vykdyti. Jeigu kuriam pasiseka įvykdyti tai, ko iš jo reikalaujama, tai toks vaikas laikomas geru ir klusniu, o jei nepasiseka — negeru, nepaklusniu. Montessori, išeidama ne iš prielaidų, bet iš stebimų faktų, įrodė, kad paklusnumo dorybę vaikas įsigyja ne iš karto, bet labai pamažu ir palaipsniui. Pirma vaikas turi išmokti paklusti pats sau, ir tik po to jis tegali išpildyti kitų reikalavimus.
Pačioj pradžioj klusnumas yra nesąmoningas impulsas, vėliau jis pasidaro sąmoningas ir pagaliau jis pereina valios kontrolėn. Tokiu būdu ir susidaro trys klusnumo pakopos, kurias žmogus pereina savo plėtros kelyje. Todėl pirmasis uždavinys būtų nediskutuoti nepaklusnaus vaiko problemų, bet suprasti klusnumo vystymosi eigą ir žinoti, kada ir kiek praktiškai galima iš vaiko reikalauti paklusnumo.
Pirmojojklusnumo pakopoj vaikas kai kada paklauso, bet dažniausiai ne. Žmonės, paviršutiniškai galvodami, tuojau mano, kad čia yra vaiko įnoris — "bloga valia". Bet tai yra netiesa, nes pirmojoje vaiko gyvenimo padaloje jo veiksmai yra nesąmoningi, impulsyvūs. Tarp 1-jų ir 6-jų metų vyksta sąmonėjimo vyksmas ir įsigijimas savivaldos arba savęs kontrolės.
Iki 3-jų metų amž. vaikas negali paklusti, išskyrus tuos atvejus, kurie atitinka jo tuometinės plėtros paskatas. Vaikas negali paklusti, nes jis dar nėra dvasiškai susiformavęs. Paklusnumo aktas yra priklausomas nuo tų galių, kurios tuo metu jau yra išsiplėtojusios. Nevisada dar ir po 3-jų metų vaikas gali paklausyti arba įvykdyti tai, ko mes iš jo reikalaujame. Pirmiausia turi išsiplėtoti tam tikros savybės (judesių susiklausymas, savarankiškumas), kurios įgalintų vaiką paklusti. Vaikas, kuris dar nėra tvarkoje pats su savimi, jokiu būdu negali tuojau pat susiderinti su kito žmogaus valia ir elgtis pagal jo nurodymus. Be to, ilgesnį laiką vaikas vis dar negali perprasti priežasties, kodėl to ar kito yra iš jo reikalaujama.
Kiekviena pažanga yra ne kas kita, kaip vidaus susitvarkymo išdava. Kol vyksta vidinis tvarkymas (formavimasis), tol vaiko paklusnumas yra sąlyginis: kartais jis gali paklausyti, o kitą kartą ne. Tai aiškus ženklas, kad klusnumo galia arba sugebėjimas jau susiformavo, tik jis tebėra dar netvirtas, ir reikia kantriai laukti, kol jis natūraliai sutvirtės, pasiduodamas valios kontrolei. Tai žinodami, būkime kantrūs su vaikučiais. Nedresiruokime, nebarkime jų ir nepykime ant jų už nepaklusnumą, klaidingai manydami, kad tai stoka "geros valios". Vaiko vystymuisi ir jo paklusnumo plėtrai nėra nieko žalingesnio už nusiminimą ir nepasisekimą, o ypač tuo momentu, kai naujoji galia jau yra susiformavusi, bet vaikas vis dar nėra apvaldęs savo veiksmų, žodžiu, pirmasis paklusnumo laikotarpis yra būdingas tuo, kad vyrauja nepaklusnumas su nedidelėmis klusnumo prošvaistėmis, kurios ilgainiui stiprėja, visai išstumdamos nepaklusnumą.
Antrasisklusnumo laikotarpis arba pakopa — kai vaikas jau visada gali paklusti ir net gali prisiversti atlikti tokius veiksmus, kurie jam yra nemalonūs. Visos vaiko galios dabar yra taip gražiai tarp savęs susiderinusios, kad jos jau gali būti ne tik paties individo valios vadovaujamos, bet jos gali pasiduoti ir nusilenkti kitų valios vadovybei. Tatai yra didelis laimėjimas kelyje į paklusnumą.
Tačiau gerai žinokime, jog šito žingsnio vaikas negali žengti, jei jam dar trūksta savęs apvaldymo, savo norų ir savo veiksmų suderinimo. O visa tai, dar kartą pabrėžiu, negali būti pasiekiama dėl to, kad mes vaiką žodžiu mokome, aiškiname, reikalaujame, liepiame, priverčiame daryti, tai, kas mums atrodo reikalinga. Mūsų uždavinys yra ne daug kalbėti, bet daug dirbti ir aukotis, sudarant kiek galima palankesnes sąlygas vaikui pačiam prasmingai veikti. Prasmingas veikimas reikalauja tinkamų priemonių ir sąmoningos priežiūros, kad prigimtinė vaiko energija nesiblaškytų betiksliai, bet būtų naudojama asmenybės kūrybai. Budri ir išmintinga akis nuolat turi sekti vaiko veiksmus, kad reikalingu momentu galėtų būti suteikiama pagalba arba patarimas.
Tokiu būdu įsigytas paklusnumas yra aukščiausios rūšies, ko šiandieninis auklėjimas ir bando pasiekti. Tačiau toji paklusnumo forma negalės būti pasiekiama tol, kol šeima ir mokykla nesupras, kaip reikia vaikui padėti, kad jis savaime be prievartos pasidarytų klusnus. O padėti nesugebėsime tol, kol rimtai nesiimsime studijuoti vaiko prigimties ir kas jai reikalinga, kitaip sakant, montesorinio auklėjimo dėsnių. Šitų dėsnių praktiškas ir sąmoningas pritaikymas vaikų auklėjimui, kaip šeimose, taip ir mokyklose, įgalinant vaikus plėtotis pagal prigimties pareikalavimus, jau akivaizdžiai įrodė visame pasaulyje, kad tokie vaikai nebepasitenkina antrąja klusnumo pakopa, bet žengia toliau į visai nelauktą ir nesitikėtą — trečiąją paklusnumo pakopą.
Trečiojoj paklusnumo pakopoj vaikas įsigytą paklusnumą naudoja asmenybės tobulinimui ir kilninimui. Tai nebėra miglotas kieno nors pamėgdžiojimas arba vergiškas sekimas pranašesnio už save, bet sąmoningos ir valingos pastangos, lenkiant save prie siekiamo idealo įkūnijimo greitu ir džiaugsmingu paklusimu kitiems, t. y., autoritetui.