PAULIUS RABIKAUSKAS, S. J.

IETUVIŲ misijonierių pagonių kraštuose niekuomet daug nebuvo. Vos keli tėra žinomi iš viso laikotarpio iki XX amžiaus. Bet ir pirmoje šio amžiaus pusėje poros ar trejeto dešimčių išvykusių iš Lietuvos į misijas nėra ko nė lyginti su tūkstančiais olandų ar belgų (nekalbant apie didesnių tautų atstovus), kurie tuo pačiu metu pašventė savo jėgas ir gyvenimą Kristaus karalystės plėtimui.

     Pirmasis į misijas išvykęs, jose dirbęs, bet, deja, per greitai miręs lietuvis yra jėzuitas kunigas Andrius Rudamina (1596-1631). Apie jį yra rašę lenkai ir lietuviai. Amerikos lietuvių katalikų vardu 1900 metais buvo pasiųstas popiežiui Leonui XIII prašymas, kad jį paskelbtų šventuoju. Bet nei tuomet, nei vėliau T. Andruškos išleistoje biografijoje nebuvo plačiau sustota prie jo pašaukimo vykti į misijas aplinkybių. Ten, tiesa, minima, kad Rudamina, atvykęs į Romą baigti teologijos studijų, sapne regėjęs nuostabų vaizdą: žemės rutulys, uždėtas ant jėzuitų pečių, sunkiai spaudė prakaitu išpiltus jo nešėjus, kurie ypač rytinę rutulio dalį vos ne vos galėjo atlaikyti. Taip pat regėjęs, kaip angelai šluostę nešėjų prakaitą, kurio lašai pavirsdavę kvapiausiu smilkalu, skirtu degti prieš Dievo sostą. Amžinajam Tėvui taip patikusi ši auka, kad jis liepęs kiekvienam duoti po brangiais deimantais ir auksu papuoštą vainiką. Visa tai stebintį Rudaminą vienas angelas paklausęs, ar jis nenorėtų prisidėti prie žemės rutulio nešėjų. Matydamas, kaip labai Dievui patinkąs šis darbas, jis sutikęs ir kitą dieną pasisiūlęs važiuoti į Tolimus Rytus, kur labiausiai reikėjo pagalbos. Šį sapną pirmą kartą aprašė T. Benediktas de Mattos, jėzuitas portugalas, kuris Rudaminą pažino, su juo drauge bent vienerius metus gyveno ir buvo prie jo mirties valandoje. Tą aprašymą kartojo ir tebekartoja visi kiti Rudaminos biografai.

     Beieškant medžiagos apie Rudaminą straipsniui į "Liet. Enciklopediją", tarp kitko pavyko Romoje, jėzuitų archyve, užtikti du paties Rudaminos ranka rašytus, lig šiol niekieno nepanaudotus laiškus — prašymus ordino generaliniam viršininkui Mucijui Vitelleschi. Abu laiškai yra be datos, bet aišku, kad jie rašyti Romoje, vienas tuoj po kito ir tikriausiai 1623 metais. Iš jų paaiškėja, kad Rudamina pirma žodžiu kreipėsi į Tėvą Generolą, po to pakartojo prašymą raštu, ir T. Generolui reikalaujant, kad dar gerai apsigalvotų, viską dar kartą smulkiai raštu išdėstė. Nė neužsimena apie minėtą sapną. Mintį pasisiūlyti misijoms nešiojęsis su savimi nuo pat įstojimo į vienuolyną, giliai įsitikinęs, kad tai būsią didesnei Dievo garbei ir jo paties sielos naudai. Bet geriau leiskime jam pačiam kalbėti. Čia duodamas antrojo, ilgesnio ir išsamesnio laiško vertimas, kuriame plačiau išvystomos pirmajame laiške išreikštos mintys.

"Didžiai Gerbiamas Mūsų Tėve Kristuje,

Pax Christi!

     Jūsų Malonybė (Paternitas) pageidavo, kad aš sau pasistatyčiau ir iš-riščiau abejonę: kas būtų didesnei Dievo garbei, ar kad aš vykčiau į Indiją, ar kad sugrįžčiau į tėvynę. Man pačiam tas dalykas jau seniai aiškus, nes jau tuomet, kai apsisprendžiau kreiptis į Jūsų Malonybę su prašymu, kad galėčiau vykti į tas misijas, buvau įsitikinęs, jog tai, ko prašau, yra didesnei Dievo garbei. Tačiau kadangi Jūsų Malonybė man taip liepė, mielai išpildau, ir, kaip man yra nurodyta, išdėstau savo samprotavimus tiek už vieną, tiek už antrą abejonės pusę, gale pridurdamas atrėmimą tų samprotavimų, kurie reikalautų, kad pasilikčiau tėvynėje, nes, nors jie ir yra labai svarūs, mano manymu, neturi lemiamos reikšmės.

     Taigi, visų pirma dėl mano pasilikimo tėvynėje, kuris dėl šių priežasčių galėtų būti didesnei Dievo garbei.

     1.    Mūsų krašte, ypač Lietuvoje, Livonijoje ir Rusijoje, ne mažiau kaip Indijoje, reikalingi darbininkai, kurie ten darbuotųsi, kovodami su erezijomis, grąžindami vienybėn schizmatikus ir mokydami tikėjimo tiesų paprastus žmones, kurių ypač Lietuvoje yra nemažas skaičius.

     2.    Tėvynėje lengviau ir todėl vaisingiau galėčiau atlikti savo darbą; jau moku lenkų ir baltarusių (ruthenicam) kalbas, o lietuviškai be didelio vargo išmokčiau. Pažindamas savo krašto žmonių papročius ir geriau žinodamas, kaip su jais elgtis, galėčiau su didesne nauda daryti jiems gera.

     Be šių priežasčių daugiau nerandu nieko, ko nebūtų galima suvesti į tai, kas jau pasakyta.

     Tuo tarpu mano vykimą į Indiją būsiant didesnei Dievo garbei lengvai įrodo šie punktai:

     1.    Noriu save visiškai paaukoti Kristui, sekdamas, kiek galima, tobulesnį išsižadėjimo būdą, taip kad ne tik pasitraukčiau iš tėviškės, nuo draugų ir kt., pats pasilikdamas savame krašte, bet ir nuo jų atsiskirčiau, jei taip galima sakyti, ištisu pasauliu ir tokiu būdu iš Dievo meilės visiškai atitrūkčiau nuo tų malonumų, kuriais galėčiau džiaugtis, gyvendamas arti savųjų. Tai noriu skirti Viešpačiui, Jo didesnei garbei kaip didelės vertės ir sunkiai pelnytą auką (tamquamquiddam magis arduum et difiicile), nevengdamas, jei taip patiks dieviškajai Didybei, nė savo kraujo dėl Jo garbės išliejimo.

     2.    Man atrodo, kad šiame atsiskyrime ir išsižadėjime galėsiu geriau tarnauti dieviškajai Didybei. Nes iš mano pusės, juo labiau atsipalaiduosiu nuo sutvėrimų paguodos, juo tinkamesnis tikiuosi tapti tampresniam susijungimui su Dievu; o iš Dievo pusės, turiu vilties, kad Jo gerumas dėl tokio Jam pasišventimo suteiks man ypatingą pagalbą su didesniu užsidegimu tarnauti Jo Vardo garbei. Ir be to, jau pats anuose kraštuose buvimas ir kitų ten uoliai besidarbuojančių pavyzdys bus ypatingu paskatinimu į uolesnį gyvenimą.

     3.    Eiti į pagalbą tiems kraštams, kuriuose tiek daug trūkumų, atrodo, savaime yra didesnei Dievo garbei. Beribiai žemių plotai tebėra apgaubti netikėjimo tamsybių ir neturi beveik jokio Dievo pažinimo; begalinė žmonių daugybė eina į pražūtį, nes nėra kas jiems padėtų, kas ištiestų jiems ranką. Dažnai jie patys stengiasi pakilti ir geidžia išpažinti tiesą, bet nėra iš ko jie galėtų ją priimti; trūksta tiesos skelbėjų, kuriais dieviškasis gerumas paprastai naudojasi kaip natūralia priemone tautoms atversti.Atsimenu, teko skaityti T. Kasparo Barzėe gyvenime, kaip jis, būdamas Ormuze (Persijoje) gavo kvietimą į pribrendusią

piūtį kažkokioje Arabijos tautoje, kuri prašėsi jo pamokoma. Bet tuomet nei jis,nei kas kitas negalėjo pas juos nuvykti. Tik vėliau tai buvo atlikta, kaip priduriama tame pačiame jo gyvenimo aprašyme. Neseniai atėjusios žinios skelbia, kad atviros durys į Etiopiją, tik reikia darbininkų, atviros durys į Kiniją, kur tikimasi didelės pjūties; Japonijoje, tiesa, tebesiaučia persekiojimai, bet iš kankinių kraujo laukiama gausesnių vaisių. Neabejoju, kad ir daugelis kitų kraštų jau visai pribrendę piūčiai, bet, nesant pakankamai darbininkų, pražūva. Jei nepavyktų gauti kitokių vaisių, tai tikriausiai būtų galima laimėti mirties atveju pakrikštytųjų kūdikių sielas, kurios kitaip, negavusios to trupučio vandens, išlieto ant jų galvų Švč. Trejybes vardu, nepasiektų amžinos laimės. Šiuo vaisiumi ypačiai didžiuodavosi mūsų šventasis Tėvas Pranciškus (Ksaveras).

     4.    Anų kraštų atsivertimą Viešpats, atrodo, yra leidęs, kad būtų atlygintas nuostolis, kurį Europoje padarė erezijos ir schizmos. Todėl yra didesnei Dievo garbei skirti kuo daugiausia darbininkų ten, kur Viešpats šaukia ir kur plačiai atveria piūties lauką, ypač kai netrūksta tokių, kurie mieliau namuose dirba.

     5.    Šventasis Tėvas Pranciškus (Ksaveras) laikė didesne Dievo garbe ne tik vienoje vietoje stengtis atversti visus iki vieno, bet ir vis tolyn ir tolyn plėsti Evangelijos skelbimą. Taip jis pats elgėsi, kai, palikęs kitiems pirmuosius, kuriems buvo skelbęs, pats ieškojo naujų japonų, vėliau naujų kinų, kad ir jiems neštų Evangelijos šviesą.

     6.    Nėra nereikšminga šiuo atžvilgiu, ką mūsų Viešpats sakė Luko 4-me skyriuje: "Nė vienas pranašas gerai nepriimamas savo tėvynėje", ką ir kiti evangelistai pakartojo. Iš to, atrodo, darosi aiški išvada, kad kiekvieno darbas yra naudingesnis, jei jis dirba ne savo tėviškėje.

     7.    Ir (Lietuvos) provincija gali vertai tikėtis dėl mano išvykimo Dievo garbės padaugėjimo, nes, atidarius vykimui į misijas duris, kurios lig šiol buvo uždarytos.. pagyvėtų joje uolumas. Kas norės išvykti, stengsis būti uolus, kad būtų tinkamas gauti leidimą; o tie, kurie norės darbuotis tėvynėje, sakydami, kad ir čia ne mažiau reikalingi darbininkai kaip Indijoje, bus priversti, kad jų pareiškimas neliktų tuščiais žodžiais, nešti darbo naštą panašiai, kaip ją neša Indijos misijonieriai. Be to, reikia manyti, kad daugelis gal įstos į Draugiją kaip tik su viltimi išvykti į misijas.

     Šitai užtikrina mano vykimą į Indiją būsiant didesnei Dievo garbei. Dar daugiau išryškės šių tvirtinimų jėga, kai atremsiu pirmoje dalyje sužymėtas priežastis; o tai yra visai nesunku.

     Taigi, pirmoji priežastis. Yra tikra, jog mūsų krašte visai nėra tokio būtinumo, kad jį būtų galima palyginti su Indijos kraštų stokojimais. Nes mūsų kraštas yra katalikiškas ir turi pakankamai darbininkų: vien Lietuvos jėzuitų provincija jų skaičiuoja apie 450, kitos vienuolijos ir pasaulinė dvasiškija irgi nemažai. Dėl to Lietuvos jokiu būdu negalima lyginti su kraštais, kur visai ar beveik nėra tikrojo Dievo pažinimo pagrindų, kur visai ar beveik nerasi žmogaus, kuris skelbtų išganymo šviesą. Be to, schizmatikai rusinai neatrodo, kad būtų tokie, su kuriais dirbant, būtų galima tikėtis žymesnių vaisių. Kaip visi schizmatikai, taip ir jie pilni užsispyrimo, tuo panašūs į graikus, koptus, maskviečius, kaip tai pakankamai rodo patirtis. Pagaliau yra šv. Bazilijaus vienuolių, kurie, patys būdami rytų apeigų, rūpinasi šia apaštalavimo sritimi, net laiko sau užgavimu, jei kas stengiasi rusinus patraukti į lotynų apeigas. Girdėjau, kad ar tai jau paskelbtas ar dar bus skelbiamas popiežiaus draudimas rusinams pereiti į lotynų apeigas. Tokiose aplinkybėse mes sunkiai galėsime jiems padėti jų apeigose. Livonija karų siaubiama, ir nėra galimybių ten darbininkams vykti į dvasinę piūtį. Prieš karą mūsiškiai ten darbavosi gan stropiai ir su dideliu pasisekimu; ir negirdėjau, kad ten būtų stokoję asmenų, netgi iš ten dėl karo atšaukti mūsiškiai turėjo gyventi Provincijos namuose gan susispaudę. Lietuvos žmonėse dar yra daug dvasinių dalykų nežinojimo, kuriam pašalinti galėtų kas naudingai pasidarbuoti. Bet tuo tarpu jau steigiami misijų punktai ir galima jų daugiau įsteigti, ypač kad Lietuva pati gali duoti sau darbininkų, kurie gal nenorėtų iš tėvynės išvykti ir dėl to, likdami savame krašte, mielai darbuosis. O netekus vieno, ypač tokia proga. Viešpats provincijai parūpins keletą, ir daug geresnių.

     Ir II-sis punktas ne būtinai įpareigoja. Nes nerandu savyje nieko nei kalbų mokėjime, nei su savo krašto žmonėmis elgtis sugebėjime, nei kituose panašiuose savumuose, ko— ir net geriaunesugebėtų bet kuris iš provincijos Tėvų, kad su manim provincija ką nors ypatinga galėtų prarasti. Ir prileidus, kaip kad iš tikro yra, didesnį stokojimą Indijos kraštuose, būtinai reikia kai kuriuos, nors jie ir būtų tinkami dirbti savo kraštuose, paskirti ten į pagalbą. Kitaip nieko į ten nebūtų galima siųsti, nes ir italai, ir portugalai, ir visi kiti savo tėvynėje geriau pažįsta kalbą ir su žmonėmis apsiėjimo būdą.

     Iš to, ką čia, kad ir trumpai, Jūsų Malonybei išdėsčiau, man neatrodo, kad dar galėtų būti kokia abejonė dėl didesnės Dievo garbės, jei aš vyksiu į Indijos misijas, į kur Jūsų Malonybę nuolankiai meldžiu mane pasiųsti. Todėl dedu šį savo prašymą kuo nuolankiausiai prie Jūsų Malonybės kojų, maldaudamas Jėzaus Kristaus brangiausiuoju Krauju, kurio garbei aš pats save, savo gyvenimą ir savo kraują trokštu nieke no neverčiamas pašvęsti, ir kuris, išlietas ir už anuos žmones, lieka juose nevaisingas, nors galėtų ir ten nešti vaisių, jei tik būtų kas juos pamokytų. Jūsų Malonybė teleidžia man naudotis šiuo paskatinimu uoliau siekti tobulumo ir karščiau tarnauti Viešpačiui, teleidžia man nevertam padaryti dieviškajai Didybei šį savęs paaukojimą, kurio trokštu visa savo siela, ir iš Jo meilės jį išpildyti, net gyvybės ir kraujo auka. Nuolankiausiai pasivedu Jūsų Malonybės šventosioms Mišioms ir maldoms

     Didžiai Gerbiamos Jūsų Malonybės Kristuje nevertas tarnas

Andrius R."

     Tėvas Generolas negalėjo neišklausyti tokio iš sielos gelmių einančio maldavimo. Baigęs Romoje teologijos studijas, T. Rudamina skubėjo į tolimą misijų šalį. Nebeliko laiko nei atsisveikinti su artimaisiais, nei paskutinį kartą pamatyti savo tėvynę Lietuvą. 1624 m. rudenį iškeliavo į Lisaboną ir ateinantį pavasarį išplaukė į Indiją. Dievas nereikalavo jo kraujo, bet priėmė jo gyvenimo auką. Netrukus po atvykimo į Indiją susirgo malarija, o vėliau Kinijoje prikibo plaučių džiova. Tai nekliudė uoliam misijonieriui išmokti sunkią kiniečių kalbą, jiems sakyti pamokslus, net kai ką kinietiškai parašyti ir išleisti. Mirė tesulaukęs vos 35 m. amžiaus 1631 m. rugsėjo mėn. 5 d. Foochow mieste, Fukien provincijos sostinėje, visų laikomas ir po mirties gerbiamas kaip šventai gyvenęs žmogus.

     Šis pirmą kartą skelbiamas T. Rudaminos laiškas yra ryškus pavyzdys, kaip galima ir reikia elgtis didelio apsisprendimo valandoje. Tai kiekvienam prieinamas būdas rimtai išrišti abejones, pasirenkant pašaukimą ar darant kitokį svarbų sprendimą. Jį pataria šv. Ignacas Loyola savo rekolekcijų knygelėje kaip I-jį elekcijos būdą. Biografai, norėdami iškelti Rudaminai Dievo suteiktas nepaprastas malones, vienašališkai pabrėžė nuostabųjį sapną ir tuo patį Rudaminą nuo mūsų atitolino. Jo paties rašytas laiškas atskleidžia natūralią jo asmenybės pusę, galvojančią ir apsisprendžiančią, ir jį padaro mums prieinamą, suprantamą, pasektiną. Tai nė kiek neaptemdo jo aureolės; priešingai, beskaitant tuos beveik prieš pusketvirto šimtmečio rašytus apsvarstymus, ir mums atsiveria juos rašiusiojo sielos gelmės ir naujai sušvinta tas galingas idealas: "Visa didesnei Dievo garbei", kuris davė jėgų jam "kovoti" su savo viršininkais ir, "kovą" laimėjus, šiam idealui ištikimai gyventi ir mirti.

Pastaba: Minėtas T. Rudaminos laiškas verstas iš originalo, kuris saugojamas Jėzuitu archyve Romoje, Fondo Gesuitico 732, n. 403.

Daugiau apie T. Rudaminą galima rasti T. B. Andruškos, S. J. knygelėje, vardu “T. Andrius Rudamina” (Kaunas, 1933), ir T. P. Rabikausko, S. J. rašinyje apie Andrių Rudaminą “Lietuvių Enciklopedijoje”.