Spausdinti

A. KURAUSKAS

ALBRECHT DÜRER

1471 — 1528

     A. Dürerį, tą renesanso dailės milžiną, neklysdami galime vadinti vokiškuoju Leonardo da Vinci. Jo techniškasis dailės amato tobulumas yra tikrai fenomenalus. Kruopštumą ir darbo discipliną Düreris paveldėjo iš savo tėvo, Nürnbergo auksakalio. Meno kultūrą įgijo, bekeliaudamas po Italiją, Olandiją ir kitus anų laikų meno centrus, studijuodamas didžiųjų meistrų kūrinius ir jų darbo metodus. Visas Dürerio gyvenimo kelias nužymėtas sistematingomis, intensyviomis studijomis, kelionėmis, milžinišku meno palikimu tapyboje, graviūrose, medžio raižiniuose, iliustracijose, piešiniuose, taikomosios dailės projektuose ir eilėje raštų, liečiančių meno teoriją, filosofiją ir asmeniškas pastabas bei memuarus.

 

1.    Apokaliptiniai raiteliai

     Pastoviai įsikūręs gimtajame Nürnberge, žymiausiame to meto vokiškosios kultūros židiny, Dūreris sukūrė labiausiai subrandintus gausius savo darbus. Imperatoriaus Maksimi-liano I globojamas, o vėliau iki gyvenimo galo aprūpintas pensija, Düreris atliko įvairių dekoratyvinių sričių taikomosios dailės imperatoriaus užsakymus ir drauge nenuilstamai tobulinosi tapybos, piešimo ir grafikos srityse.

 

2.   Kristaus kančios ir prisikėlimo scenos

 

 

     Düreris ne tik gerai pažinojo meno amatininkiškąją pusę, ne tik sugebėjo virtuoziškai tapyti, piešti ir braižyti, bet buvo visapusiškai išsilavinęs, apsiskaitęs, gerokai pralenkiąs savo bendralaikius menininkus kultūros pasaulėžiūra. Palikti darbai ir raštai net ir šių dienų meno studiozui liudija nepaprastą Dürerio erudiciją, metodiškumą ir pramatomumą.

     Norint gerai suprasti Dürerio asmenybę ir kūrybą, tektų gerokai įsigilinti į viduramžių renesanso ir reformacijos dva-šią, suprasti to meto "kultūrinį klimatą", sugretinant istorijos įvykius, naujus atradimus ir konfliktus.

     Jausmingumu, impulsu ir spontaniškumu kūryboje A. Düreris nepasižymėjo ir, atrodo, tuo ne per daug pasitikėjo. Savo studijose jis siekė logiško, nuo saikaus ir tobulo pažinimo. Tačiau ir jausmas jam, kaip ir kiekvienam dideliam kūrėjui, buvo neišvengiama būtinybė. Tiesa, Dūrerio kūriniuose nerasime to lakumo, "nelogiškumo" ar neįmanomumų, kurių yra kupina pietiečių, italų ir ispanų, kūryba. Nors jo kompozicijos elementai yra ir abstraktūs savo struktūra, bet vaizduojamieji objektai niekad nenutolę nuo stebėtos ir išstudijuotos aplinkos. Tam tikra prasme Düreris yra artimas moderniojo meno sampratai: kur teigiama, kad kūrėjas turi būti laisvas ir nepriklausomas nuo pamėgdžiojimo, t. y. nesekti kitų įgytų formų ar stiliaus, bet ieškoti naujų, dar nebandytų išraiškos formų. Düreris, kad ir kaip "sausas" mums atrodytų, savo kūryba gilinasi ne į objektų ar aplinkos išorę, bet į esmę. Kad ir būdamas skrupulingai ištikimas aplinkos "tikrovei", jis vis dėlto atsisako iki šiol įprastų formulių, stilistinių priemonių ir kompozicijos kanonų. Sekdamas anų laikų mokslinius atradimus, savo kultūrinį maištavimą bando apginti, remdamasis fizikos ir matematikos dėsniais.

     Bene didžiausiu inovatorium Düreris yra grafikosspaudos meno srity. Kaip ir visi kiti to meto dailininkai, jis visų pirma buvo tapytojas, ne grafikas. Tuo metu medžio ir metalo graviūra tebuvo priemonė multiplikuoti savo darbus ir kuklesne forma paskleisti visuomenėje. Raižiniai tarnavo taip pat ir knygų iliustracijoms, jas vėliau ranka paspalvinant. Labai galimas dalykas, kad daugybė Dürerio sukurtų vario ir medžio raižinių tebuvo šalutinis dailininko užsiėmimas. Tačiau jo grafikos darbams nereikėjo pridėti spalvos, nes virtuoziškas brūkšnio (štricho) apvaldymas ir meistriška formos išraiška bei turtinga kompozicija jo raižiniams suteikė iki šiol nematytą jėgą, monumentalumą ir originalumą. Dürerio dėka grafikos menas tapo nepriklausomas nuo tapybos. Kiekvienas modernus grafikas ir spaudos dailininkas yra skolingas Düreriui. Brūkšninis (štrichinis) trijų matavimų formos perdavimas ir šiandien neišvengiamai vartojamas spaudos technikoje, gaminant pašto ženklus ir banknotus.

     Plačių interesų, natūraliai smalsus ir būdingas renesanso šviesuolis Düreris yra viena tų asmenybių, kurios parodė nuoširdų susidomėjimą ne tik jas supančia civilizacija, bet ir tomis kultūromis, kurios dar ir šiandien kai kurių laikomos visiškai nereikšmingomis, nes jos esančios primityvios. Gyvendamas Antverpene ir pamatęs jūrininkų atgabentus Actekų ir Majos tautų meno pavyzdžius iš ką tik surastos Amerikos, Düreris šitaip išsitarė: "Aš nieku dar nebuvau taip sužavėtas. Šalia meno, aš esu nustebintas tos keistos šalies žmonių subtiliu išradingumu .

     Čia dar vienas teigimas, kad menas nebūtinai turi būti pramoga. Juo ne tik galima žavėtis, meno kūrinys dar gali būti ir įdomus. Jis gali praturtinti mūsų dvasios pasaulį, nežiūrint kaip žiauriai jis smeigtų į mūsų įprastų sentimentų kompleksą.