ALFONSAS GRAUSLYS
ŪSŲ civilizacijos pažangą, pasireiškiančią technikos laimėjimais ir pramonės augimu, lydi vis didėjąs triukšmas. Modernusis žmogus, supamas triukšmo, ir pats yra skatinamas bei ugdomas triukšmingai elgtis. Grubiu pavyzdžiu vaizduojant tą tiesą, kad triukšmas ugdo triukšmą, galima būtų prisiminti faktą, kad, atsistojus fabriko mašinų ar išskrendančio lėktuvo artumoje, normaliu balsu yra neįmanoma susikalbėti, todėl reikia šaukti, kad vienas kitą išgirstum. Mašina privertė žmogų su ja konkuruoti, išmokė rėkti, kad ją perrėktų. Įpratę į triukšmą darbovietėse ir girdėdami jį gatvėse, milijonai žmonių su triukšmu taip susigiminiavo, kad jį įvairiais pavidalais atsigabeno į savo šeimos židinius ir jį ten įkurdino. Šių laikų žmogus, prisisunkęs triukšmo, pats pradėjo triukšmą ugdyti. Priėjo net prie to, kad pradėjo neįsivaizduoti poilsio ar pramogos be triukšmo. Pradėjo pobūvių linksmumą matuoti triukšmu: kuo daugiau kuriame nors susibūrime triukšmo, tuo esą ten linksmiau. Netriukšmaujantį ir balsiai nesijuokiantį žmogų pradėta laikyti nusiminusiu ir nesocialiu. Tikrai keista, kad ir kurortinės poilsio vietos dažnai yra virtusios padidinto triukšmo vietomis. Milijonai žmonių pradėjo nematyti tokio šiandieninio žmogaus stovio ir jo nuotaikų nenatūralumo. Jie pamiršo (o gal ir niekada nežinojo), kad, kaip kūnui reikia duonos, plaučiams — oro, taip dvasiai ugdyti ir brandinti reikia tylos.
Šio straipsnio uždavinys ir yra iškelti tylos reikalą, būtinumą ir palaimą, jei nenorime visais atžvilgiais dvasiniai išsigimti.
Tyla auklėja ir kultūrina
Tyla auklėja ir kultūrina, pabrėždama žmogaus dvasingumą ir mokydama esminius dalykus atskirti nuo neesminių, kad esminiai (dvasiniai) dalykai pirmautų bei vadovautų.
Prisimenant tiesą, kad tik iš tylos kilę ir tyloje suskambėję žodžiai pilnai išgirstami, t. y. tik tokiu atveju yra pagaunama tikroji žodžio vertė, išgirstam žodžio kirčius ir jausmo atspalvius, aiškėja, jog tik tyla padeda išgirsti kito žmogaus sielą ir užmegzti su ja dvasinius ryšius. O triukšmui aplink mus ir mumyse vis labiau įsigalint, žmogaus dvasingumas ir galimybės jį, su žmonėmis bendraujant, ugdyti vis labiau mažėja.
Žinant, kad dvasios kultūrai ugdyti reikia daug mąstyti bei daryti išvadas ir prisimenant, kad tokį dvasios darbą triukšmas trukdo, lengva suprasti, kad nebus perdėta, jeigu pasakysime, kad jeigu kas nors įstengtų visą žmogaus gyvenimą ir visą žmoniją panardinti triukšme, tada visa dvasios kultūra žūtų, nes niekas triukšme negalėtų jos kurti ir niekas triukšme negalėtų ją įvertinti nei jos turtais džiaugtis. Be tylos žmonija pavirstų laukine. Tyla tikrai stovi dvasinės kultūros sargyboje. Iš čia suprantama, kodėl didieji kūrėjai ar visi tie, kurių dvasinis pasaulis pasižymi didesniu turtingumu, tie, kurie gali kitiems šį tą pasakyti, buvo taip jautrūs nors ir mažiausiam triukšmui. Pasakojama, kad T. Mann, kai kurių laikomas didžiausiu šių laikų vokiečių rašytoju, nors ir gyvendamas toli už miesto, reikalaudavo iš savo šeimos narių visiškos tylos, kai ką nors rašydavo. Ypatingu tylos mylėtoju buvo laikomas ir vokiečių poetas R. M. Rilke, kurio poezija yra viena giliausių ir subtiliausių vokiečių poezijos pasaulyje. Jo nuotaikas šiuo atžvilgiu yra gražiai atvaizdavusi viena jo gerbėja savo laiške: "Tavo kambario tyla vis dar, tartum platus šiltas apsiaustas, supa mane... Linkiu Tau to, ko visada linkėjau — tai tylos Tavo aplinkoje, kad nekliudomai galėtum būti tuo, kuo esi, ir kiekvieną valandėlę galėtum daryti tai, ką Tavo vidus sako, kad turi būti padaryta... O, aš jaučiu, kaip Tu šią tylą myli...” Taip ji rašė tam poetui, kurio visas gyvenimas, tam tikra prasme, buvo tylos ieškojimas. Nenuostabu, kad ir jis pats laiške šiuos jausmus yra panašiai reiškęs: "Čia yra tiek daug mažų, savaitės metu tuščių kaimo bažnyčių... Aš pasėdžiu tai vienoje, tai kitoje, ir kartais man pasirodo net ašaros iš laimės, esant toje skaidrioje tyloje. Man atrodo, kad tokios tylos man reikėtų ištisus metus, kad galėčiau išgirsti save ir pajusti viduje tą atsinaujinimo šaltinį, kuris yra kiekvieno gyvenimo paslaptis ir kuris buvo užglušintas ir sudrumstas.”
Tyla žmogų taip pat auklėja saugodama, kad jis nevirstų miniažmogiu. Juk kai esame su kitais, labai dažnai nesame tai, kas esame, nes mūsų žodžiai ir elgesiai dažnai būna tik reakcija į kitų žodžius ir elgesius. Toji reakcija kartais yra įtaigojama ir net valdoma kitų akcijos. O toji akcija žmonių susibūrimuose kartais būna pragaištinga ir demoralizuojanti. Neveltui net seniausių laikų išmintis pabrėžia, kad pavienis žmogus yra geresnis už tą patį žmogų, esantį minioje. Štai kodėl, susikurdami daugiau tylos valandėlių savame gyvenime, mes tuo pat susiauriname tas pragaištingas įtaigas, kurios dažnai sudarko mūsų charakterį, niveliuoja asmenybę ir nustumia iki miniažmogiu.
Įdomu yra ir tai, kad didieji auklėtojai, pvz. Montessori, savo auklėjimo sistemoje tiek daug reikšmės skiria tylai. O šio krašto mokyklų auklėjimo stoka kaip tik labiausiai pastebima iš triukšmingo mokinių kalbėjimo ir elgesio, grįžtant iš mokyklos.
Jei, anot šventos musulmonų knygos Korano, "kelias į išmintį eina per tyrus”, o išmintis yra gražiausias dvasinės kultūros žiedas, tai turime teisę sakyti, kad kelias į kultūrą eina per tylėjimo tyrus. Dėl to net ir netikintieji turėtų kartais įkelti koją į bažnyčias, jeigu ne melstis, tai bent pasėdėti tyloje, nes bažnyčios miestuose yra tikros tylos oazės, tad taip pat ir dvasinės kultūros oazės.
Tyla religina
Pirmiausia reikia įsidėmėti, kad tyla priklauso religinei kategorijai, kad tai yra kažkas šventa, nes tyla, anot religinių mąstytojų, tai jau čia, žemėje, prasidėjusi amžinybė. Tad kaip nespiauna į švarų vandenį, taip "nespiau-doma” į šventą tylą netinkamais žodžiais.
Istorija liudija, kad didžiosios pasaulio religijos gimė tyruose. Gal dėl to, kad per tylos vartus įeinama į paslapties rūmus, nes kas ugdo savyje ir aplink save tylą, tam Dieviško Apreiškimo žodžiai suskamba visai kitu turiniu. Dėl to Dievas, išvedęs iš Egipto Izraelio tautą, norėdamas ją perauklėti, nuvedė į tyrus, kur nebuvo jokių garsų, jokių vaizdų, kur buvo tyloje panardintos ausys ir akys. Tokiu būdu norėjo ją paruošti didžiajam Dievo apsireiškimui Sinajaus kalne. Nenuostabu, kad religingoji praeitis statė apytamses bažnyčias, padėdama tikintiesiems labiau susitelkti prie apšviesto altoriaus, nes ji žinojo, jog aptamsinta tyla — tai sutirštinta tyla.
Tylos amžinumą, t. y. jos religini pobūdį, labai gyvenimiškai ir paprastai nusakė trapistas T. Merton. Anot jo, tyla yra tai, kas tikra prasme yra realu, kai tuo tarpu triukšmas yra tik kliedėjimas ir apgaulingas paveikslas, nes jis praeina, o tyla pasilieka. Dar galėtume pridėti, kad tyla nėra tuštuma, bet pilnybė ir turtas, nes ji duoda galimybę išgyventi Dievo artumą. Triukšmas ir kalbos mus atitraukia nuo Dievo, nes tada esame daugiau užimti žmonėmis, o tyloje tampame laisvi Dievui. Klasiškas yra šv. Jono nuo Kryžiaus posakis, kad "Dievas taria vieną vienintelį žodį — tai savo Sūnų. Jis taria jį amžinai ir amžinoje tyloje, užtat ir siela jį tegali išgirsti tylėdama”. Tyla yra tartum sakramentas, nes joje Dievas slepiasi ir yra surandamas. Vienas mūsų laikų prancūzų rašytojas, šią tiesą svarstydamas, šitaip į religingas ir jautrias sielas kreipiasi: "Laimingos tylinčios sielos, kurios nekelia triukšmo. Jos panašios į tas mažas, tylias ir taikias kaimo bažnyčias, kuriose tik amžina šviesa dega. Tokiose sielose nėra nieko kita, kaip tik Dievas ir jos pačios. Kurkite tylą. Palikite praeities atsiminimus ir ateities rūpesčius. Pasilikite dabartyje; dabartis yra pilna Dievo. Be triukšmo, tylėdama siela kalba į Dievą, ir Dievas į ją. Klausykite: Dievas kalba širdies gelmėse...” (A. Delage).
Tyla mums duoda kitas dvasios akis, kurios į viską giliau įžvelgia. Tai tartum dieviškos akys. Tylos valandomis siela pradeda nusikreipti nuo praeinančių ir sustoja prie nepraeinančių esminių dalykų. Sielos tyla pasidaro tartum skaidrus miegantis vanduo, kuriame atsispindi žvaigždės...
Esmingiausiam krikščioniškojo gyvenimo veiksmui — maldai reikia tylos, kuri žmogų maldai nuteikia ir yra įžanga į maldą. Neveltui Išganytojas yra pasakęs: "Tu gi, kada meldiesi, eik į savo kambarį ir, užsidaręs duris, melsk savo Tėvą...” (Mato 6, 6). Taip sakydamas, Kristus ne tik ragino nesi-didžiuoti savo vieša malda, bet tais žodžiais taip pat ragino pasišalinti nuo triukšmo ir pasilikti tyloje. Nuolatinis triukšmas padaro maldą nebeįmanomą ir tuo būdu žmogų nukrikščionina.
Galima dar daugiau pasakyti, atsimenant vienos rašytojos žodžius, kad "pasaulis nori triukšmo; jis nekenčia tylos, nes tyla galutinėje išvadoje reiškia Dievą”. Tad atrodo, jog triukšmu nesąmoningai reiškiamas nusigręžimas nuo Dievo. O dar labiau į gyvenimą gilinantis, galima pastebėti, kad triukšmas yra viena kovos priemonių prieš religiją.
Pasaulis nesąmoningai ar sąmoningai triukšmą ugdo, bijodamas tyloje išgirsti priekaištaujantį sąžinės balsą ir per jį susitikti su Dievu. Pasaulio triukšmas — tai vidaus neramumo padaras ir nekartą bedievybės išraiška. Rami sąžinė tylos nebijo, nes tyloje ji neturi pagrindo išgirsti priekaištaujančius ir gąsdinančius balsus. Dažnai triukšmas yra ženklas, kad žmogus kažko negali pakelti, todėl bijo. Juk ir vaikas kartais, tamsoje būdamas, švilpauja, norėdamas įgauti drąsos. Šių laikų žmogus bijo savo dvasios neturi-ningumo, neįprasminimo ir tuštumos, nes tuštuma nėra jauki. Besaikis ir dažnas žmonių ugdomas triukšmas yra jų dvasios skurdo išraiška.
Kad triukšmas panaudojamas kovai su religija, tai įrodo komunizmas, suvarydamas žmones tirštai ir suglaustai apsigyventi, varinėdamas juos į įvairius priverstinius susirinkimus bei paskaitas, kad jie niekados neturėtų laisvo tylaus laiko, kad nuolat būtų triukšme, kad neturėtų progos pagalvoti ir kad jų savo prigimtimi krikščioniška siela į juos neprabiltų.
Kova už tylą
Kai kam gali atrodyti, kad šių dienų pasaulio triukšme ieškoti tylos yra donkichotiškas darbas. Tai tas pat, ką fabrikų pilnuose miestuose užterštame ore ieškoti gryno oro. Gal iš tikrųjų tyla tėra prarastojo rojaus prisiminimas ir nepasiekiama prabanga? O vis dėlto, žinant, kad mes patys ugdome triukšmą, mes pilnai galime ir jį pritildyti. Juk triukšmas yra mūsų nekantrumo, blogos nuotaikos, širdies grubumo ir nemeilumo vaisius. Dažnai jis kyla iš nepagalvojimo ir neatidumo. Šitų ydų įtakoje mes pradedame grubiai elgtis su daiktais, o daiktai reaguoja triukšmu. Mūsų gyvenimo tempas, darbotvarkės ir dienotvarkės nesilaikymas ugdo skubėjimą, tą išorinio triukšmo ir vidinio sąmyšio šaltinį, tą skubėjimą, kuris, anot dvasinio gyvenimo stebėtojų, yra didžiausias to gyvenimo priešas ir, po sunkios nuodėmės, didžiausia blogybė. Jei taip, tai kas mums draudžia ugdyti savyje artimo meilę, kantrybę, širdies švelnumą, tvarkingumą (kurio dėka darbo tempas sulėtinamas), nes tai yra dorybės, skatinančios, ugdančios ir remiančios tylą? Tų dorybių dėka švelniai liečiami daiktai tylos nedrums. Save stebėdami ir nugalėdami, mes galime tapti tylos skleidėjai. O žmonių, kurie skleistų tylą ir spinduliuotų kitiems, taip reikia mūsų laikams! Ar galima įsivaizduoti per balsiai kalbantį ar kitaip triukšmaujantį šventąjį?
Kovojant už tylą, reikia apsižvalgyti aplink save, ar nėra ko nors mūsą aplinkoje, kas galėtų būti pritildyta. Reikėtų apsižiūrėti, ar nebūtų galima taip sutvarkyti duris, kad jas būtų galima atidaryti ir uždaryti be triukšmo. Reikėtų nustatyti telefono skambėjimą kaip galima švelniau. Reikėtų taip elgtis su visais baldais, kad jie nesiskųstų triukšmu. Reikėtų stebėti savo ir kitų šeimos narių kalbėjimo toną, kad jis nevirstų rėkimu, ypač labiau susijaudinus ar besiginčijant. Reikėtų nuolat atsižvelgti į kitus, gyvenančius tuose pačiuose namuose, kad įvairiais per garsiais pasireiškimais neardytum jų nervų.
Rašant šį straipsnį, turima galvoje ne tik išorinis garsų triukšmas, bet ir tas vidinis, ausims negirdimas erzinimas, kuris per daug išblaško mūsų vidų, atima ramybę ir pusiausvyrą. Prie tokio vidaus triukšmo priklauso per aštrios šviesos, nesuderintos aštrios spalvos, per stiprūs kvapai ir tt. Kad tie dalykai yra giminingi triukšmui, tai įrodo faktai ir iš mūsų gyvenamo krašto, kur per stiprios šviesos kambariuose lygiagrečiai eina su žmonių triukšmu bei plepumu ir nesuderintų spalvų apsirėdymu. Mokslininkų patyrimu bei stebėjimu, per stiprios šviesos iššaukia ir per garsų kalbėjimą. Be to, jos didina nervingumą ir mažina apsigalvojimo galimybę, todėl manoma, kad tokios šviesos yra vartojamos krautuvėse dėl to, kad pirkėjai mažiau galvotų, mažiau delstų, bet greičiau pirktų. Tad, kovojant prieš triukšmą, reikia kovoti ir prieš akių triukšmą — netinkamas šviesas.
Kovoti už tylą reikia dėl to, kad triukšmas sargdina. Yra faktas, kad darbininkai, kurie dirba prie labai triukšmingų mašinų, greičiau apkursta. Kai triušiai pastatomi netoli šaunančios patrankos, plyšta jų smegenys. Tad nėra abejonės, kad per didelis triukšmas ypač veikia mažus vaikus, didindamas jų nervingumą. Daugelio bombardavimus ir karo triukšmą išgyvenusių vaikų psichinis normalumas yra susilpnėjęs. Tad šeimose reikėtų vengti net per garsaus radijo ar televizijos grojimo, nors atrodytų, kad vaikai jau prie to yra pripratę, nes prie triukšmo galima taip priprasti, kaip prie alkoholio. Jeigu žmogus, siaučiant dideliam garsui, užsikemša ausis, o užžiebus per stiprią šviesą, užsidengia akis, tai yra įrodymas, kad tokia jo reakcija yra gynimasis nuo to, kas jam kenkia.
Dvasinis triukšmas, t. y. vidaus neramumas ir blaškymasis, dar labiau kenkia ir vargina negu išorinis triukšmas. Šito vidaus triukšmo priežastys būna ne tik dvasiniai pergyvenimai, nepasisekimai ar susirūpinimai, bet kartais ir grynai fiziniai reiškiniai. Vidaus įtempimą sukelia kava ir visoki stiprūs prieskoniai. Kava, žadindama vaizduotę, padidina ir vidaus blaškymąsi bei sukelia, tam tikra prasme, vidaus plepumą. Net viena žinoma auklėtoja yra pasakiusi, kad vaikai būna ramesni ir darbštesni, jeigu jiems neduodi šokolado.
Mūsų tylėjimas gali būti geriausia kova už tylą. Būtų klaidinga prieš triukšmą kovoti triukšmu, garsiai rėkiant ir barant. Triukšmu triukšmo nepanaikinsi. Pagaliau, kovodami už tylą, t. y. už dvasios ir kūno sveikatą, turėtume kreiptis ir į Tą, apie kurį evangelistai rašo, kad Jis nutildė jūros audrą ir vėjus, ir "pasidarė didelė tyla”.
Kaip paukštis ore, taip žmogaus dvasia tyloje išskleidžia savo sparnus. Jei mūsų dvasinis ir kultūrinis lygis krinta, tai nemaža dalimi čia kaltas per didelis mūsų triukšmo pamėgimas. Kovodami uz tylą, drauge kovojame ir už mūsų kultūrinio lygio pakėlimą. Nereikia pamiršti, kad visur ir visuomet triukšmingai besireiškiąs žmogus, nors būtų ir aukštus mokslus baigęs, negali savintis kultūringo žmogaus vardo.