Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

Š PRAEITIES tavo sūnūs te stiprybę semia! Jeigu šie Lietuvos himno žodžiai mums buvo visuomet prasmingi, tai ypatinga jų reikšmė yra šiandien, kai mūsų dabartis tokia liūdna, kai mes jos beveik visai neturime, kai dvasinę šilimą pajuntame tik tada, kai prisimename praeitį. Galvodami apie praeitį, mes turime iš ko stiprybės semtis. Nors ir labai greitu žvilgsniu perbėgdami savo istoriją, surandame erdvių, kuriose gali suplasnoti aukštumų ištroškęs mūsų dvasinis erelis. Jeigu mūsų šalis ir nebuvo išimtinai tik didvyrių žemė, tai vis tiek joje gyveno tiek šviesių asmenybių, tiek tikrų didvyrių, kad mes turime sektinų pavyzdžių kiekvienoje srityje. Būtų labai įdomu paieškoti atsakymo į klausimą, dėl ko mes kai kuriuos asmenis vadiname savo tautos didvyriais. Jeigu mes norime iš praeities stiprybę semti, sekdami savo didvyrių pavyzdžiais, tai turime žinoti, kaip juos sekti ir kas yra sektina. Dėl ko jie savo gyvenamuoju metu išsiskyrė iš kitų ir sužibo mūsų tautos padangėje šviesiais meteorais? Svarbiausia ar tik nebus tai, kad jie pažino ir suprato savo laiko dvasią, jie ėjo su gyvenimu, sugebėdami pasisavinti tai, kas gera, ir turėdami užtenkamai energijos bei valios atmesti tai, kas bloga. Jie ieškojo naujų kelių, naujų vertybių, siekė pažangos. Be abejo, ir jie stiprybės sėmėsi iš praeities, ir jiems švietė protėvių dvasia, ragindam ir skatindama kilti vis aukštyn ir eiti vis tolyn. Jie sugebėjo pasinaudoti praeities patyrimu ir mokytis iš buvusių klaidu. Praeitis jiems buvo išmokta ir neužmiršta, bet jų žvilgsnis buvo nukreiptas į ateitį. Jeigu jie nebūtų ėję su gyvenimu, jeigu nebūtų siekę ko nors nauja, bet sustingę tik praeities prisiminimuose, jų šiandien mes tikrai nelaikytume didvyriais. Jeigu didieji pasaulio išminčiai nebūtų degę nuolatiniu naujumo ir pažangos nerimu, bet aklai sekę ir kartoję, kas buvo prieš kelias dešimtis ar kelis šimtus metų jų protėvių pasiekta, tai dvidešimtojo amžiaus civilizacija ir kultūra daug nesiskirtų nuo priešistorinių laikų. Atrodo, jog visa tai kiekvienam turėtų būti taip aišku, kad net nepatogu tai minėti. Vis dėlto praktiškame gyvenime šias elementarines mintis ir pagrindines tiesas mes neretai pamirštame. Jau buvo nekartą kalbėta ir rašyta, kad mes gyvename pagal prieš dvidešimt ar trisdešimt metų sustojusius laikrodžius, nesiekdami jokios pažangos, nesidomėdami dabartimi, bet svajodami tik apie praeitį ir tikėdamiesi, kad tos tuščios svajonės mums užtikrins laimingą ateitį, grąžins laisvę ir pastatys šalia kitų pažangiųjų pasaulio tautų.

     Mes kritikuojame ir niekiname kiekvieną naują kultūrinį pasireiškimą ir mene, ir literatūroje, ir poezijoje. Mes manome, kad tiek auklėjimo, tiek religijos, tiek tautinių papročių srityje esame pasiekę viršūnę, tad kiekvienas pakeitimas, kiekvienas naujas pasireiškimas būtų tik slydimas žemyn. Toks galvojimas ir toks elgesys yra tikrai labai skubus ir greitas riedėjimas kultūrinio nuosmukio keliu.

     Nuolat matome savo lietuviškoje aplinkoje iškylančias naujas organizacijas, draugijas, korporacijas ir klubus. O kad jos būtų tikrai naujos! Jos nėra naujos, bet istorinės. Jos nėra įsteigtos ar sukurtos, bet vien tik atkurtos, vadovaujantis nostalgija ir kitais neaiškiais jausmais. Gal tos draugijos praeityje yra nuveikusios didžius darbus, gal, jas prisiminę, turėtume užsidegti nauja veiklos dvasia, bet šiems laikams jos gal tiek pat tinka, kaip — vartojant vulgarų posakį — šuniui penkta koja. Tai yra tik nuraminimas savęs ir kitų, kad mes ką nors veikiam, ką nors kuriam, ir bijojimas pasirodyti, kad esame dvasiniai nuskurdę, neturėdami nei gyvenimiškų minčių, nei naujų idėjų.

     Šią mintį labai atvirai yra pareiškęs ir Victor Hugo: "Atkaklus siekimas prailginti atgyvenusių institucijų egzistavimą yra panašus į supelėjusių kvepalų įžūlumą, jeigu jie staiga pareikalautų, kad mes jais dar vis kvėpintume savo plaukus; į sugedusios žuvies pretenzijas, kad mes ją valgytume; į vaikiškų drabužių įkyrų prašymą, kad mes jais vilkėtume; į lavonų naivumą, jeigu jie sugrįžtų į žemę apkabinti gyvųjų.

     —    Nedėkingasis! — sako drabužiai. — Mes tave dengėme darganoje! Kodėl mumis dabar krataisi?

     —    Aš gimiau jūros platybėse, — sako žuvis.

     —    Mes buvome rožės, — giriasi kvepalai.

     —    Aš jus mylėjau, — primena lavonas.

     Į visą tai yra tik vienas atsakymas:

     — Tai buvo kažkada!” (Vargdieniai, II d., 7 knyga, III).

     Ir šeimoje tarp tėvų ir vaikų išauga sienos, atsiranda prarajos, kyla nuolatiniai ginčai, barniai ir nesantaikos, kai tėvai gyvena tik praeitimi, tik tuo, ką turėjo ir ką matė prieš kelias dešimtis metų, o niekina ir peikia visa tai, kuo žavisi ir ko siekia jų vaikai. Sis tėvų nesugebėjimas ar nesistengimas suprasti pasikeitusio gyvenimo dažnai yra atsakymas į daugelį jų galvosūkių ir neaiškumų, dėl ko vaikai yra toki neklaužados, dėl ko jie tėvams nerodo pakankamai meilės ir pagarbos, dėl ko su jais negalima jokiu klausimu rimtai pasikalbėti. Jeigu vienas niekina tai, ką kitas vertina, tai tarp jų negali būti tuo klausimu jokios bendros kalbos. Reikia atviromis akimis į gyvenimą žiūrėti, reikia čia augusį ir mokslus einantį jaunimą suprasti, reikia įvertinti ir pripažinti tai, ką jis vertina, o tik tada bus galima jo dėmesį pamažu kreipti ir į tas vertybes, kuriomis žavėjosi ar tebesižavi vyresnieji.

     Kai kurių mūsų organizacijų vadovais vis yra renkami vyresnieji, manant, kad tik jie gali tinkamai kovoti už mūsų lietuviškus idealus. Jaunimo kratomasi, nes jis juk nepažįsta mūsų buvusių papročių, jam yra svetimos mūsų tradicijos. Kitur einama į kitą kraštutinumą — vengiama vyresniųjų, nes jie juk atsilikę, pasenę, jiems nesuprantamas šių dienų gyvenimas. Bet visuomet tiesiausias yra vidurio kelias. Laimingos tos organizacijos, kuriose sugeba bendradarbiauti vyresnieji su jaunesniaisiais. Vyresnieji iš jaunimo geriau pažįsta šių dienų nuotaikas, o jaunimas iš vyresniųjų išmoksta gyvenimo patirties. Vyresnieji jaunimui bus lyg turininga Lietuvos praeities knyga, iš kurios jis išmoks mūšy gražių papročių ir tradicijų, iš kurios jis susipažins su mūsų garbinga istorija ir dėmesio vertais kultūriniais laimėjimais. Jaunimas lengviau įves vyresniuosius į dabartinį šių kraštų gyvenimą, kuris jiems pirmu žvilgsniu atrodo toks svetimas ir nepatrauklus. Ir taip bendromis jėgomis praeitis bus sujungta su dabartimi, kuriant gražesnę ateitį. Jaunimas be vyresniųjų patarimų gali lengvai paklysti, vyresnieji be jaunimo entuziastingo veržlumo gali visai sustingti. Tik abiems ranka rankon dirbant, mūsų organizacinė veikla klestės.

     Kaip atmesti visa tai, kas nauja, būtų didelė klaida, taip ir įsikibus laikytis to, kas sena, kas buvo kažkada, o dabar jau neturi jokios reikšmės, būtų taip pat klaidinga. Kartais mes galime kitiems pasirodyti net juokingi, jeigu pradėsime vienas kitą tituluoti tokiais vardais, kurie šiokios tokios reikšmės turėjo tik tolokoje praeityje, o dabar jau yra vien tik istorinis prisiminimas. Yra tokių mūsų tautiečių, kurie labai mėgsta jiems ir kitiems asmenims priklausomus ar nepriklausomus titulus. Visur pripažinti papročiai ir taktas kartais reikalauja, kreipiantis į asmenį, pridėti ir jam priklausantį titulą, bet dažniausiai galima apsieiti be tų nuolatinių titulavimų. Jeigu tavo elgesy ir kalbos tone kitam pagarbos nebus, tai jos neparodysi nei generolo, nei ministerio, nei profesoriaus titulais. Per dažnas titulavimas parodo tik žmogaus skystumą ir elgesio dirbtinumą.

     Dar juokingiau ir keisčiau atrodo, kai nuolat į kitą kreipiamasi tokiais titulais, kurie jam dabar jau nebepriklauso, bet gal priklausė praeityje. Yra titulų, kurie gaunami, įsigyjant kokį nors pastovų laipsnį, pvz. daktaro, generolo, inžinieriaus. Vis dėlto ir šie kurioje nors šalyje įsigyti laipsniai kartais yra nepripažįstami kitoje šalyje. Bet yra ir tokių titulų, kurie žmogui priskiriami, kai jis eina kokias nors pareigas, pvz. ministerio, direktoriaus, redaktoriaus ir kt. Kaip minėtos pareigos, taip ir atitinkami titulai yra laikini. Direktorium kokį nors asmenį galima vadinti tik tada, kai jis eina direktoriaus pareigas, o kai nustoja eiti tas pareigas, tai nustoja ir titulo. Vis dėlto mūsų dabartinėje visuomenėje, ir privačiuose pasikalbėjimuose, ir viešose kalbose, ir spaudoje, nuolat kai kurių asmenų vartojami šios rūšies titulai. Jeigu kuris nors asmuo Lietuvoje ar Vokietijoje šiek tiek gimnazijoje padirektoriavo, tai jau amžinai bus vadinamas ponu direktorium, jeigu kuris nors universitete laikinai pavadavo kitą profesorių, tai jau dabar kitaip nebus vadinamas, kaip tik ponu profesorium. Ar tai nėra pasijuokimas iš žmogaus? Nėra žmogaus, kuriam toki titulų mėgėjai nesurastų kokio nors skambaus titulo, be kurio niekad jo pavardės neištars. Ponas dailininke, ponas kultūrininke, ponas visuomenės veikėjau — tai nuolatiniai visai nekaltų žmonių "pravardžiavimai”. Gal bus prieita ir prie to, kad ponu paberniu ir panele pamerge bus nuolat tituluojami tie, kurie kada nors kokiose nors vestuvėse ėjo šias pareigas.

     Rimtiems žmonėms visoki titulai, ypač nepriderami, visai nepatinka. Juos gali toks nuolatinis titulavimas net užgauti. Bet pasitaiko ir tokių asmenų, kurie užsigauna, jei pavartojamas "nepakankamas” titulas. Viena ponia kartą įsižeidusi kitai atšovė: "Prašau nevadinti mano vyro leitenantu, nes dabar jau jis būtų bent pulkininkas, jeigu gyventume Lietuvoje!”

     Tad mums vertėtų iš praeities atsiminti tik tai, kas yra tikrai atsimintina ir vertinga, o užmiršti visa, kas gali tik stabdyti ėjimą su gyvenimu ir kas mus gali daryti juokingus kitų akivaizdoje. Taip pat labai įsidėmėtina, kad žmogui pagarba rodoma ne dirbtiniu ir skystu "smilkinimu”, bet rimtu ir natūraliu elgesiu.