Spausdinti

EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ

     Kas paleido kaip margą drugelį
     Žemės žieduos mane paskraidyti?
     Kas pasauly nežinomą kelią
     Man parodė?Mamytė, mamytė!

     Tuos žodžius jau nekartą dainavo mūsų vaikučiai.

     Ir tikrai, mamytė išneša savo "drugelį" į pasaulį ir jo klaidžiais keliais pirmuosius žingsnius žengti pamoko, iš jos lūpų vaikas pirmą kartą Dievo vardą išgirsta, taip pat iš jos jis sužino pačias pirmąsias religijos tiesas. Ne kas kitas, o tik motina išmoko vaiką ir melstis.

     Šiose atsakingose savo pareigose jauna motina susiduria kartais su tokia padėtimi, kurią pavaizduoja šis pavyzdys.

     Jonukas atsiklaupė vakariniams poterėliams. Kai visos įprastinės maldelės buvo jau atkalbėtos, jis pridėjo dar vieną — neišmoktą, o tiesiai iš širdies paimtą: "Prašau Tave, Dieve, duok man šimtą procentų rytoj per patikrinimą".

     —    Ko tu prašei? — tarė motina. — Koks patikrinimas bus rytoj?

     —    Raidžiavimo. Rytoj mes turime patikrinimą, o tėtė pasakė, kad jis duos man pusę dolerio, jei aš gausiu šimtą.

     —    Bet ar tu mokeisi?

     —    Ne. Yra apie šimtas žodžių. Mokytis būtų per daug. Dėl to aš ir paprašiau Dievą, — pasakė jis, patenkintas palįsdamas po antklode.

     Motina tada griežtu balsu pasakė:

     —    Jonai, tuojau kelkis, užsivilk naktinį apsiaustą ir mokykis tuos žodžius. Aš pasiklausysiu. Kas tau į galvą atėjo? Šok iš lovos! Greitai!

     Po geros valandos Jonukas lipo atgal į lovą.

     —    Bet tu nebepaprašei Dievą padėti tau rytoj patikrinimo metu. Dabar, kai tu savo padarei, gali ir Jį paprašyti.

     —    O, nebereikia, — pasakė Jonukas. — Kokia nauda bėra prašyti, jeigu aš pats žinau?

     Liūdnai skambąs dialogas. Neteisingas buvo vaiko supratimas apie maldą. Atrodo, kad ta motina per mažai buvo kreipusi dėmesio į savo vaiko religinį auklėjimą.

     O kaip mes? Ar pakankamai rūpinamės tuo, kaip vystosi mūsų vaiko dvasinis ryšys su Dievu? Ar dažnai šnekame jam apie Jį? Ar rūpinamės, kad vaikas kiekviename savo žingsnyje Dievo pagalbos reikalingumą jaustų, lygiai kaip ir savo pastangų bei darbo vertę?

     Vaikui turime išaiškinti, kad malda tik tada teturi vertės, kai pats esi padaręs viską, ką tuo reikalu padaryti galėjai, kad žmogaus pastangos ir darbas yra jo pasiruošimas gauti Dievo pagalbą. Papasakokime jam, kad negali jis gerai atlikti rašomojo darbo, jei jam nesiruošė. Jis gali visą dieną melstis, bet uždavinio neišspręs, jeigu nebus mokęsis. Tačiau, antra vertus, gali jis suklupti rašomajame net ir tada, kai bus jam gerai pasiruošęs. Visai prieš uždavinio galą gali užsikirsti, kokios smulkmenos nebeatsiminti. O galva jau bus išsikūlusi, pavargusi. Ir suktas dvejetas jau ims jam vaidentis. Bet jeigu jis tame nevilties momente kreipsis į Dievą su prašymu padėti, su nuoširdžiu prašymu ir su tikėjimu, kad Jis jam padės, jo nuotaika pakils, grįš pasitikėjimas savimi, ir jis baigs rašomąjį penketukui. Čia jam padės ir Dievas, ir jo pasiruošimas.

     Didelę klaidą darome, jei savo vaiko religinį auklėjimą vien seselėms mokytojoms paliekame. Jokia mokykla negali duoti vaikui to, ką gali duoti jam motina. Tik nuo mūsų, mamytės, dabartinių pastangų priklausys, ar religingu žmogumi į pasaulį išėjęs mūsų "drugelis" dvasinių vertybių žieduose skraidys, ar nuo Dievo nutolęs, patamsiuose paliktas, jis tik žemės keliais beslankios.