Spausdinti

JONAS ŪBA

     Tarp įvairių mūsų lietuviškas šeimas kamuojančių negerovių bus jau gerokai įleidęs šaknis piktasis "šeimos vėžys", kitais žodžiais tariant — šeimų suirimas ir naujų, nelegalių šeimų sudarymas. Šis be galo skaudus ir apgailėtinas reiškinys paskutinį dešimtmetį ne tik gerokai išsiplėtė, bet ir rodo palinkimą dar labiau plėstis. Dažnai kalbama, kad pagrindine priežastimi yra dabar mūsų gyvenamoji aplinkuma, kur skyrybos ir naujų šeimų sudarymas yra labai lengvas, todėl veda i didelę pagundą ir mūsų kai kurias šeimas tomis "lengvatomis" lengvabūdiškai pasinaudoti.

     Tikrumoje, tatai tėra tik antraeilė šeimų irimą skatinanti priežastis. To didžiojo blogio šaknys glūdi kur kas giliau ir visai kitoje vietoje. Deja, ligšiol į tai veik niekas nekreipė didesnio dėmesio. Nuostabu, kad šeimos suirimo kaltė dažniausiai priskiriama moterims, kai tikroji pirminė kaltė turėtų būti skiriama vyrams.

     Sakoma, kad moterys gyvenime labiau vadovaujasi jausmais, o vyrai protu. Ar tikrai taip yra, tuoj pamatysime. Šiaip jau kiekvienas žmogus, kokiai blogybei ištikus, visada linkęs kaltinti ką kitą, tik ne save pati. Tas pat vienodai yra tiek su vyrais, tiek su moterimis.

     Tolimos Žemaitijos bažnytkaimio mergina prieš tėvų valią slaptai ištekėjo už mylimo vaikino. Susilaukė ir dukrelės. Bebėgant nuo artėjančių bolševikų Į Vokietiją, vyras savanoriu stojo į vokiečių kariuomenę kariauti prieš bolševikus ir palikęs ašarose paskendusią žmoną su mažu kūdikiu ant rankų, nei žodžio nemokančią vokiškai, pateko į frontą prieš Tito ginkluotas jėgas. Po Vokietijos kapituliacijos, du draugai, suradę jo žmoną pabėgėlių stovykloje, įtikinėjo ją, savo akimis matę, kaip jos vyras kautynėse žuvęs. Jų parodymai buvo surašyti oficialiame akte. Žinoma, skaudžios ašaros, visų stovyklos gyventojų užuojauta ir... bent kelios gedulingos Mišios už vyro sielą. Po kelių savaičių į žuvusio karžygio našlės kambarėlį atėjo sužalotu veidu "žuvęs" vyras. Galima įsivaizduoti "našlės" išgyvenimus. Pasiūlė jam pavalgyti, išalkusiam iš kelionės, bet gyventi kartu nepriėmė. Nesutiko su juo gyventi vėliau ir Laisvuose Vakaruose. Ši moteris civiliniai susituokė su kitu vyru, kurio žmona ir duktė liko už Geležinės Uždangos. Jos tikrasis vyras kažkodėl visiškai nesirūpina savo dukra, kurią augina "naujas tėvelis". Kur to vyro protas, kas galėtų pasakyti?

     Jauna, elegantiška mergina, kilusi iš padorios šeimos, savo grožiu daugelio vyrų akis traukė. Susibičiuliavo su vietiniu pasiturinčiu vaikinu. Pastarasis, kada tik lankėsi pas ją, visados atsiveždavo jai tai gėlių, tai saldainių, tai kokių kitų dovanų. Nepaprastai švelnus ir paslaugus jai buvo ir tuo pavergė jauną širdį. Tėvai priešinosi jų vedyboms, nes nors vaikinas buvo katalikas, buvo kitos tautybės. Apsivedė slaptai. Susilaukė ir kūdikio. Tačiau tasai vyrukas tuoj po vedybų visiškai nustojo domėtis savo gražuole žmona. Nebeliko jokių dovanų, jokio švelnumo. Jis tesidomėjo tik savo "privilegijomis": žūkle su draugais kur nors paežerėje ir savo automobiliu. Pinigų ištaigingam gyvenimui visiškai pakako, tad jaunai moteriai dirbti nereikėjo. Vaiką gal kiek ir per uoliai pradėjo globoti tos moters motina. Nuobodu vienai pasidarė, juo labiau, kad savaitgaliais vyro vistiek nebūdavo namie, nes jis vis žuvaudavo su draugais. Pradėjo toji moteris išeidinėti į parengimus su savo broliu. Rodosi, kas čia tokio, juk su broliu, ar ne tiesa? Bet čia netrukus atsirado brolio draugas. Šeima netruko suirti. Moteris išsirūpino skyrybas. Susipažino dabar su kitu, vedusiu žmogum, poros vaikų tėvu. Išardė jo šeimą ir susituokė su juo civiliniai. Bet ir šių "vedybų", net pagal vietinius įstatymus, "teisėtumas" ginčyjamas. Kurgi šioje istorijoje dalyvavusių vyrų protas ir, sakyčiau, sąžinė?

     Atvažiavo į Ameriką šeima: vyras, žmona ir vaikas. Vyras neblogai uždirbo. Užtat gausūs "baliukai" su draugais. Išgėrusiems ir "marios iki kelių". Pasipainiojo toks našlys. Moteris tapo nėščia. Nėra kas daryti, reikėjo skirtis, apkaltinus vyrą žiaurumu (cruelty) ir paslepiant nelegalų nėštumą. Jei apie tą nėštumą teismas būtų žinojęs, vargu ar būtų pripažinęs jos vyrą kaltu. Čia ir vėl susidarė civiliniai "legali" šeima. Bet kur čia galima būtų rasti bent krislą to našlio sąžinės ir bent kiek tos nelaimingos moters tikrojo vyro išminties?

     Dar Vokietijoje vienas šeimos vyras studijavo universitete, kurio bendrabutyje ir gyveno. Žmoną ir dukterį aplankydavo stovykloje tik savaitgaliais. Tiek žmoną, tiek dukrelę tikrai nuoširdžiai mylėjo. Bet prie gražios jaunos moters prisitaikė viengungis, gerokai vyresnis žmogus, visuomenės veikėjas. Šeima suiro, ir moteris išsirūpino skyrybas vietos vokiečių teisme, nors jos vyras ir priešinosi. Visi pagaliau suvažiavo į J.A.V. Vyras vis tiek stengėsi su žmona susitaikyti ir nors dėl vaiko drauge gyventi. Bet tasai viengungis jos "nepaleido", nors ir civiliniai jos nevedė. Toji moteris nuėjo "per kitas rankas", jos vyras civiliniai susituokė su kita tokia pat nelaiminga pasimetėle, o anas viengungis ir toliau skina laurus visuomenės veikloje. Kai jis mirs kada, spaudoje bus gražūs nekrologai. O moteris, kurios šeimą jisai išardė, dabar vadinama "raupsuotąja". Kur to viengungio atsakomybės jausmas, protas? Kodėl moteris kalta, o jis ne?

     Tokių ir panašių istorijų juo toliau, juo daugiau atsiranda mūsų išeivių visuomenėje. Čia kaip tik tenka pakaltinti labiau vyrus negu moteris, nors ir jų kaltės nemaža yra. Vyrai pamiršta turį žmonas ir vaikus ir savo laiką per daug skiria kitiems reikalams. Užtat praranda savo žmonas, kurioms ne vien vaikai, virtuvė ir vyro atnešami į namus pinigai reikalingi, bet ir mylintis vyras, švelnus draugas ir rūpestingas globėjas. Kiti vyrai negerbia savo artimo šeimos šventumo. Net visuomenėje turį neblogą vardą dažnai nepraleidžia "geros progos", tuo suardydami gražias šeimas. Kaltos, žinoma, ir moterys. Visų pirmiausia savo tėvų gyvenimišku prityrimu per mažai pasitikėdamos, išteka prieš jų valią, o paskui per vėlu gailėtis. Kitos nusivilia teisėtu vyru, užmiršta esančios ištekėjusios, vaikų motinos ir pradeda neatsargiai "žaisti ugnimi" su kitais vyrais, vesti juos į pagundą, nuslysdamos blogais keliais.

     Daugiausia nukenčia vaikai. Iš teisėtos moterystės gimę vaikai, šeimai suirus, dažniausiai pasilieka pas motiną. Iš naujai sudarytos šeimos gimsta kiti vaikai. Koks gi tiems mažutėliams pavyzdys? Ko galima bus iš jų reikalauti, kai jie užaugs? Kartais vaikai graudžiu balseliu klausia motinos, kur mano tikras tėvelis, mama? Vis dėl to ir tokių motinų tikėjimas galutinai nežūsta. Jos siunčia savo vaikus į parapijines mokyklas, nes nori juos užauginti dorais žmonėmis. Ruošia juos ir Pirmai Komunijai. Bet kai vaikai nedrąsiai paklausia mamytės, kodėl tu, mama, ir tasai "naujas tėvelis" neinate drauge su manim išpažinties ir Komunijos, motinos dažnai apsipila karčiomis ašaromis ir nebežino, ką nekaltam kūdikiui beatsakyti.

     Nežinau nei vieno atsitikimo, kad neteisėtoje santuokoje gyvenanti moteris jaustųsi laiminga ir kartais savo draugei atvirumo valandoje nesiskųstų padariusi stambią klaidą, išsiskirdama su teisėtu vyru. Dažnai ir vyrams prabyla sąžinė. Nes juk “šeimos vėžys" nutraukia santykius su religija, nebeleidžia eiti sakramentų ir, griaudamas šeimas, ardo visuomenės natūralią santvarką. Kas blogiausia, šeimų irimas piktina ne tik visuomenę, bet ypatingai jaunimą ir mažamečius vaikus. O ar nėra pasakyta, kad, kas papiktina mažutėlius, tam verta užnerti ant kaklo girnų akmenį ir paskandinti jūros gelmėse? Deja, apie tai pamirštama, kai išgeriama daugiau negu reikia, kai pamirštamos vedusio vyro ar ištekėjusios moters pareigos, kai nuosavas vyras ar nuosava žmona jau nusibodo, arba pasitaiko kokia "gera proga", kuria naudojamasi tuojau pat, nieko nelaukiant nei nepagalvojant, kas bus toliau?

     Jei daugiau būtų gerbiamas savo ir kitų šeimų šventumas, jei vyrai (vedę ir nevedę) žiūrėtų į ištekėjusią moterį kaip į neliečiamą asmenį ir nejaustų "didvyriškumo" išnaudoję pasitaikiusią moters silpnybę, jei pačios ištekėjusios ir neištekėjusios moters labiau brangintų savo moterišką garbę, visados atsimintų esančios žmonos ir motinos, kurios privalo rūpintis ne vien savo vaikų pamaitinimu ar aprengimu, bet ir padoriu auklėjimu bei jų sielos išganymu, šeimos vėžys turėtų išnykti. Kas iš to, kad nusikratoma nebemylimu vyru ar žmona, bet už trumpą, pilną sąžinės priekaištų gyvenimą neteisėtoje šeimoje prarandama amžinybė, pastatoma vaikų nekaltos sielos į neapsakomą pavojų ir netenkama pagarbos visuomenėje? O gyvenantiems neteisėtose šeimose ar neverta būtų susirūpinti gelbėtis, kol dar laikas, kol mirtis dar neužtrenkė durų į amžinybę? Juk Dievo Teismo nė vienas neišvengsime. Ten gi, tarp mūsų skaitlingų didžių ir mažų nuodėmių, tikrai bus priminta kadaise duota, bet neištesėta, pačiam Dievui priesaika: "... ir neapleisiu tavęs iki mirties".