A. INDRIULYTĖ - EIVIENĖ

 (II premiją laimėjęs rašinys)

Kas gyvenimu žaidžianieko nepasiekia,

Kas sau neįsakovisad tarnu lieka.

Goethe

     Autobusų stotis pilna jaunų balsų, klegesio, rankų mojavimų ir karštų paspaudimų. Čia šiandien susitinka akys. Akys daug sakančios: linksmos, šelmiškos ir mylinčios. Čia svaidomi degančios jaunystės žvilgsniai: glostą ir atlaidūs mylimiems, šiurkštūs nepageidaujamiems.

     Tai universiteto studentai važiuoja pavasario atostogoms. Važiuoja ir Monika. Ji visad pasiilgsta mamytės, tėvelio ir mažųjų sesučių. Tačiau šį kartą ji važiuoja lyg nenoromis. Žino, tėvai vėl bandys jai švelniai kalbėti, kad užmirštų Ewald. O čia tai jau jos neliečiamybė, taip jai brangi, kaip ir jos pačios širdis; reikalinga, kaip ir kasdieninė duona. Ji myli jį, tą aukštą, šviesų bernioką, nors ir svetimos tautos sūnų. Juk jis tikrai žavus! Su juo visos valandos jai trumpos, ir pavasaris taip vilioja, kai abu žygiuoja bundančiais laukais ar jaunučių parko lapų šlamesy.

     —    Niką, Niką, — šaukia jis, kai ji tyčiomis kur nors užlenda ar pasislepia už storesnio medžio.

    —    Niką, — liūdnai skamba jo balsas ir veidas darosi toks išsigandęs, lyg vaiko, minioj pametusio tėvą.

    —    Niką, paukšteli, atskrisk!

    Monikai tai patinka, ir ji tada pasirodo, bet lekia dar toliau, tyčiomis jį erzindama. Jos širdis pilna vaikiško viliojimo. Ji kvatojasi, kai jis sušilęs laksto ir ją gaudo. Sugavęs suka ją aplinkui ilgai, ilgai, iki net galva apsvaigsta, o tada abu pavargę krinta kur nors ant suolelio ar kelmo pailsėti ir ramiai, ramiai suglaudžia pečius.

    Autobusas ūžia plentu, aplinkui vystosi įvairios temos, bet Monika paskendusi savo mintyse. Keista buvo jų pažintis. Atsimena, kaip šiandien. Ji skuba seminaran, nešdama pilnas rankas knygų. Kažkur laiptų užsisukime užkliūva jos batukų kulnis. Ji susvyruoja ir virsta. Knygos išbyra. Kokia gėda! Nedrąsiai apsidairo aplinkui. Ačiū Dievui, nieko nėra, niekas nematė. Bet kai ji bando keltis, ieškodama atramos, pajunta, kaip stiprios rankos ją švelniai pakelia ir žemo tembro balsas klausia, ar nesusižeidė. Ir dabar, čia pat prieš akis, pamato jo veidą. Ji staiga užrausta, kažką neaiškiai sako, norėtų bėgti, bet kur knygos? Ir dar batuko nulūžusi kulnis! Jis viską ramiai surenka ir švelniai, lyg nešdamas brangų kristalą, parveda ją bendrabutin pasikeisti batų, o po to vėl nulydi atgal.

    Paskui juodu daug kartų susitinka. Drauge sėdi kai kuriose paskaitose, drauge valgo priešpiečius, vėliau jau abu eina į kiną ir šokius. Pagaliau jau ir pavasaris aušta abiems kartu lau-


O MOTINA, DĖL MANO LAIMĖS

TU Į UGNĮ PUOLANTI PLAŠTAKĖ,

IR DIENA, IR TAMSIOJ NAKTY MANO ŠIRDY GYVA!

TAU SIDABRINIAM RYTMETY, KAIP ŽYDINTI ALYVŲ KEKĖ,

IR VAKARO TYLOJ MANOJI TREMTINIO MALDA.

O MOTINA! PALIKUS SAUGOTI GIMTOSIOS ŽEMĖS SAUJOS,

MAŽYČIO ŽIBURIO GIMTAJAM ŽIDINY.

TU AMŽINAI GYVA MANAM LAŠELY KRAUJO,

TU AMŽINAI GYVA MAŽYTĖJE ŠIRDY.

(P. Stelingis)

 

 

PAVASARIO SAULEI PRAŠVITUS,

KIEKVIENAS TVARINYS SKELBIA

TVĖRĖJO MEILĘ, GARBĘ IR GROŽĮ.

 

MOTINOS LAIMĖ,

DŽIAUGSMAS,

PASIDIDŽIAVIMAS.

A. Kezio, S. J., nuotr.

kuose ir vakarais abu gaubia artėjanti naktis... Daug kartų drauge buvoję, nutaria drauge būti visą gyvenimą. Tik tie jos tėvai vis dar nepritaria, stengiasi atkalbėti, rasti jai kitus draugus, kitas progas. Pripasakoja iš tikro gyvenimo daugybę nelaimingų mišrių vedybų pavyzdžių. O jai jau reikia apsispręsti. Jis šiais metais baigia studijas ir turi grįžti į savo kraštą, į savo tėvynę, pas savo tėvus. Ir ji turėtų važiuoti ten. Ji to lyg ir pribijo, lyg nenorėtų, bet juk Ewald yra jos visas pasaulis ir turtas.

* * *

     Monika jau namie. Čia taip gera. Švelni motinos globa, tėvelio rimtis, sesučių išdykavimai bei klausinėjimai laikinai ją išblaško. Ji ir vėl čiauška paukšteliu, sukinėjasi, skambina draugėms, eina šokti. Net ima galvoti, jog yra gera, kad Ewald ne čia, kad ji turi progos pabendrauti ir su kitais, o jie tokie įdomūs, intriguoją. Pagaliau net nuvažiuoja į organizacinius kursus, suruoštus gražiame paežerės kurorte. Ir keista — tie berniukai, kurie pirmiau atrodė tušti, dabar yra tokie svarūs, protaują, džentelmenai. O gal tik ji klysta, manydama, kad Ewald vienintelis. Gal jis ne jos išrinktasis, gal tik vieniša jaunystė draugo šaukia, gal tik žaliasis pavasaris skandina nerime ir verčia kažko ilgėtis?...

     Ir ji jam rašo: "Ewald, aš dar nesu tikra savo jausmais. Mane pagavo pavasario vėjai. Tu dar palauk. Juk viskas dar turi subręsti, tas jausmas dar turi augti mūsų širdyse — juk ir pavasario saulė iškart neištraukia iš žemės daigų, jie išlenda pamažu, ir neužtenka vien spindulių, reikia laiko ir dar daug, daug ko... Reikia būti tikram, kad vėliau širdis nebūtų vieniša".

     Tačiau vakare, kai viskas nutyla, vėl ateina ilgesys. Ji tada nueina prie ežero ir visa būtybe jaučia jo artumo reikalingumą. Taip, rodos, būtų gera drauge su juo paėjėti keletą mylių paežere, pagaudyti akimis paskutinius saulėlydžius, gęstančius horizonte, pasigrožėti sidabro juosta, besitęsiančia į tolius ežero paviršiumi ir pajusti savo ranką jo šiltame delne. Ir vėl ji norėtų bėgti namo, sakyti tėvams, ką nusprendusi, prašyti jų sutikimo. O jei nesutiks? Bet juk ji jau suaugusi ir galinti daryti savo sprendimus. Tokios mintys kryžiuojasi jos galvoje ir neduoda ramybės.

     Ir vėl ji galvoja: "Bet ar verta be tėvų palaimos? O jeigu gyvenimas laimės neatneš, tai jie graušis dabar, o aš vėliau. Juk ir Irena, jos gimnazijos suolo draugė, ištekėjusi už svetimtaučio, laimės nerado. Nors kitiems ji vaidina laimingą, išdidžiai laikydamasi, bet jai kartą prisipažino, kad nuskandinusi savo gyvenimą, ir dar svetimoje jūroje... O juk pirmiau juodu taip mylėjosi... Ne, ne, to nedarysiu. O gal pasiseks tėvus perkalbėti, įtikinti? O gal jie jau sutinka, kad nė vienas nekelia to klausimo, nieko nesiteirauja?"

     Rytoj paskutinė jos diena namuose. Važiuos su mama pirkinėtis visokių pavasariškų rūbų. Gal tada, kai pavargusios nuo vaikščiojimo atsisės kur nors restorane išgerti kavos, ji kalbės, pasakos apie savo meilę... Mama turės suprasti — juk ir ji buvo jauna, ir ji mylėjo.

     Diena išaušta skaisti, šilta, lyg tikra Dievo malonė. Monika su motina anksti išvažiuoja. Jos turi daug pirkti, rinktis, derinti. Monika tokia patenkinta savo būsimais pirkiniais, kad viską užmiršta ir tik pavasario drugeliu skraido, kalba apie madas, linijas, spalvas.

     — Vaikeli, šiandien pirmasis mėnesio penktadienis. Užsukim pirmiausia į šv. Klaros bažnytėlę, vėliau viską suspėsim, — pertraukia ją mama.

     Šv. Klaros bažnytėlė buvo jauki. Šalia jos — didelis vienuolynas, aukštos mūro sienos... Monika dar niekad ten nebuvo. Mama pasakoja, kad ten vyksta stebuklai. Ten sunešamas širdies skausmas ir prašymai. Ir motina ten nešanti susikaupusį savo širdyje skausmą ar džiaugsmą, kai jai atrodo, kad jos pačios aukų, prašymo ar padėkos neužtenka. Ji einanti ten, kad vienuolės savo maldomis padėtų. O ji tikinti maldos galia! Tai galėjusi aiškiai pajusti tomis baisiomis karo dienomis, kai vidury žiemos stovėjusi liepsnojančiose Dresdeno gatvėse, pilna baimės ir siaubo, vien tik maldoje skęsdama. Žmonės, kaip degančios žvakės, patys krisdavę mirti leduoton Elbėn arba čia pat sukniubdavę liepsnų jūroje. Tada net gatvių asfaltas degęs. Viskas sprogę, griuvę, liepsnoję. Keliomis akimirkomis žuvę tūkstančiai žmonių. O ji išlikusi, tartum tik maldos sparnai ją būtų iškėlę virš to baisaus chaoso, kokio net žmogaus vaizduotė negalinti sukurti...

     Koplytėlė tokia maža ir šviesi, tartum toji pavasario diena. Ryto spinduliai, perkirtę langų vitražus, ilsisi angelų sparnuose ir šventųjų rūbų klostėse. Virš altoriaus ištiestos Kristaus rankos, lyg kviečia visus — su našta ar be naštos — suklupti, pasitikėti, atskleisti savo širdies gelmes. Nors vienuolių nematyti, bet sklinda jų tylūs ir švelnūs maldos garsai. Jų namai ir visas gyvenimas, paslėptas už storų mūro sienų, pašvęstas maldai už save, už kitus, už visą pasaulį.

     Motina meldžiasi. Atrodo, kad joje nieko daugiau nebeliko, tik ramybė ir susikaupimas. Ir Monikos lūpose bei širdyje gimsta malda. Ji neskaito iš knygelės, nekalba rožančiaus — savi žodžiai ateina, sava kalba kuriasi, tikra, nuoširdi, prašanti. Ji pajunta, kaip gera melstis, išsakyti savo širdies jausmus, prašyti dangiškos malonės jaunystės klystkeliuose.

     Sruvena laikas tyliai, tyliai. Aplinkui jau ramu, visi išėjo. Užgęso žvakės, nusisuko saulės spinduliai, nuaidėjo išeinančiųjų žingsniai. Monikos širdyje užsidegė naujos liepsnelės, vašku sutirpo visi abejojimai. Jos žvilgsnis vis dar remiasi į Ištiestas Rankas, kurios laimina pakylančius, atleidžia prašantiems, atidaro duris besibeldžiantiems.

     — Kristau, parodyk, kuriuo keliu žengti, — vieninteliai prašymo žodžiai kartojasi jos lūpose.

     Išeina. Sodely Marijos statulėlė — Liurdo kopija. Jos ten sustoja. Rūpestingų rankų sutvarkyti krūmeliai kvėpuoja pavasario gyvybe, o nesustojanti vandens srovelė grakščiai vingiuojasi per akmenėlius ir griovelius. Melsvu apsiaustu Marija, spindinčių žvaigždžių apsupta, lyg žiūri, kaip dygsta jauni želmenėliai, sukasi dienų ratas, ir mąsto apie savo Sūnaus didžiąją Auką už žmones ir pasaulį.

     Paskui jos lėtai pasuka į vienuolyno prieangį. Šaltas marmuras jas pasitinka, stovi nebylės kolonos, bet už jų —didelė gyvybė ir nemarios sielos, jungiančios žemę su dangum. Patraukia varpelio virvę. Ataidi jo dūžiai. Atsiveria durys. Niekas nieko neklausia, nesako. Čia ateinama be įsakymų, be prievartos, vedant širdies skausmui ir ieškant kelio. Motina ima voką, deda į jį auką ir balton kortelėn rašo intencijas: už šeimos sveikatą, už močiutę Sibire, už brolį, kritusį žaliojoj girioj, ir už visus, tenai aušros belaukiančius. Jau tiesia ranką prie langelio, kuriame matyti tik juodo vienuoliško rūbo dalis ir kukavinis rožančius.

     — Mama, palauk, — staiga sako Monika, — leisk man pridėti dar vieną savo prašymą.

     Ir ji raštu pakartoja tai, ką koplyčioje kalbėjo jos lūpos ir širdis. Ranka, vokas, juodas rūbas ir prie jo prisiglaudęs rožančius dingsta už langelio, užsidaro durys, ir mama su Monika grįžta prie kasdieninių rūpesčių.

* * *

     Monika jau vėl universitete. Vėl tos pačios artėjančios vasaros dienos, svaiginą ir šaukią gyveniman, vėl tie patys viliojimai kužda į ausis ir širdį. Tačiau ji jau nebeima gyvenimo tokio, koks jis jai krenta tiesiai į rankas. Ji pradeda į jį kritiškai žiūrėti. Dažnai kertasi širdis ir protas, pinasi mintys apie ateitį. O kaip sunku atspėti ateities mįslę! Ji tokia nepasiekiama, kaip ilgesio sparnai; nepermatoma, kaip jūrų dugno gylis ar nakties tamsuma. Ją dengia granito neišlaužiami kalnai. Jaunystė tiesia kelius ateičiai, visam gyvenimui — laimei ar pražūčiai. Bet kaip juos tiesti, kad vėliau gyvenimas negrotų nutrūkusiomis smuiko stygomis ir nebarškėtų rudens vėjo klaikumoj nudžiūvusio medžio šakomis?...

     Ir Monika savęs neranda. Ji blaškosi neaiškumuose, laikiną užsimiršimą tesurasdama maldoje. Ji žino, kad dar daug slenksčių turės peržengti, žiemos pusnis perbristi, pavasario viliojimus suprasti ir juos atmesti, iki suras tikrąjį kelią. Dabar ji supranta, kad dar nepribrendusi vedyboms, dar reikia palaukti, kad jos jaunos dienos pilniau atsiskleistų.

     Su Ewald susitinka dažnai. Kartais jis toks mielas, brangus, o kartais atrodo išsiblaškęs ir negalvojąs. O gal tik pavasaris jį veikia, gal kankina mokslo rūpesčiai ir tėvynės ilgesys? Juodu pradeda retkarčiais susikirsti žodžiais ir pasiginčyti, kokius filmus žiūrėti, kaip praleisti vakarus. Nebenori Monika sėdėti ir žiūrėti ekrane lengvapėdiškų gyvenimo nuotykių, nebenori juoktis iš kvailumo, nors šalia sėdįs Ewald nerūpestingai kvatojasi. Jai labiau svarbu, kas dedasi toliau pasaulyje, kuo gyvena žmonija, o jam terūpi sportas ir kamuolys. Idė

jos — pasenęs dalykas, jaunystei reikia tik vėjais pažaisti. Dabar Monikai pradeda kristalizuotis mintis, kad gal mama ir teisinga, jog vedyboms neužtenka pirmojo susižavėjimo ir pasipiršimo, bet reikia charakterio ir bendrų interesų. "Bet jis toks vyriškas, įdomus, ir merginos jį glostančiais žvilgsniais palydi", nutraukia ši mintis jos abejojimus.

* * *

     Artėja Motinos diena. Tą dieną pernai visa šeima Moniką aplankė, ji tikisi, kad ir šiais metais taip bus. Bet ateina Vidutės laiškas — mama sirginėja, neatvažiuos, tad gal ji galėtų bent porai dienų ištrukti...

     Monika nuvažiuoja. Mamą randa lovoje. Ji tokia suvargusi, visoki šeimos rūpesčiai naikina jėgas. Daktaras patarė ilsėtis. Kai vakare visi sumigo,

     Monika pasiliko viena su motina. Jiedvi aptarė įvairius kasdieninius darbus bei rūpesčius ir pagaliau priėjo prie gilesnių gyvenimo klausimų. Pasiilgimas ir nesimatymas jas sujungia. Jos taip viena kitai atviros ir nuoširdžios. Motina kalba apie savo jaunystę, tėviškę, studijų dienas. Iš jos žodžių matyti gyvenimo išmintis ir patyrimas. Ir keista, kad šiandien tie žodžiai jau randa atgarsį ir Monikos širdyje bei galvosenoj. Atrodo, kad dabar jie visai kitaip skamba negu pirmiau. Ji nori jų klausytis ir iš jų mokytis. Juk visų jaunystė eina tais pačiais žingsniais. Tik vieniems daugiau šešėlių, o kitiems — saulės spindulių. Vieniems reikia dideles kalvas perlipti ir gilias prarajas peržengti, o kitiems — tik maži kupstai ir siauri grioveliai. Kai kas daug slidinėja leduotomis gyvenimo kalnų viršūnėmis, o kai kas ramiai žygiuoja plačiomis lygumomis. Taip, gyvenimas — tai mozaika, paties žmogaus ir likimo kuriama.

     Naujoje šviesoje šiandien Monikai sušvinta ir motinos širdis. Jos meilė, rūpesčiai ir sielojimasis ja atsiverčia, kaip nauja, brangi knyga. Ir atrodo, kad ji jau išmoko tą knygą skaityti. Ji stebisi, kodėl iki šiol į tai tiek maža dėmesio kreipė. Dabar ji supranta, kad mama — tai ne senos pažiūros, barimasis ir nesupratimas jaunųjų. O, ne, ne! Motina — tai gyvybė kūdikiui; ramstis, pagalba ir mokytoja vaikui; o jaunuolei — kelrodis, prieglobstis ir vyresnioji draugė, suprantanti, atleidžianti, pamokanti. Staiga ji pajunta, kokia laimė turėti mamą. Ji tokia brangi, brangi, už jos lieka visas pasaulis...

     —    O kas būtų, jei netekčiau jos dabar, kai ji man taip reikalinga? — švystelia jos mintyse.

     —    Kaip tu jautiesi, kaip sveikata, mama? — ir dabar jos balse tikrai skamba nuoširdus klausimas, o ne tik iš įpratimo ir mandagumo, kaip seniau. Seniau jai nebuvo svarbu atsakymas, o dabar jo laukia, kaip savo pačios gyvybės sprendimo. Bet motina nesiskundžia, tik pasiguodžia, kad viskas bus gerai. Bet jeigu jai tektų išeiti iš šio pasaulio, tai norėtų, kad Monika, jos vyriausioji, užimtų jos vietą — lengvintų naštą tėveliui ir globotų sesutes.

     — O kad aš jausčiaus, lyg tėviškėj, — sako ji, atidarydama mažą skrynelę, — čia yra saujelė žemės iš gimtinės. Padalink ją į penkias dalis. Manąją įdėk į karstą, o kitas jūs visi pasidalinkite. Ji — tėvynės žemė, lyg mūsų tautos kūno dalis, lyg mūsų pačių gyvybė. Išėjau be jos, bet sunkios buvo kojos ir neleido širdis. Žinojau, negalėsiu peržengti sienos. Grįžau, pasilenkiau ir beveik tiesiog iš po tavo mažų basų kojyčių paėmiau jos saują. Tu dar nesupratai mano mosto, ir nežinau, ką galvojo aplink stovį svetimi kareiviai, bet aš žinojau — parsinešiu ją atgal, o jei ne — žengsiu kartu su ja amžinybėn. Man bus lengviau, lyg ilsėčiausi mūsų palaukės kapinaitėse, kurias tiek daug kartų, iš atostogų grįžusi, tvarkiau, ravėjau. O kaip ji man brangi, sava, tėvų, protėvių žemė! Ji, rodos, šaukia mane, svetimųjų mindoma. Ir dažnai sapne aš keliauju per ją, keliauju, kur liko mano jaunystės dienos, subrendo vasara ir kur tu, mažas mano kūdiki, atėjai į mano gyvenimą. Niekas neatstos tos gimtos žemės. Šaukia ji mane, šauks vėliau ir tave, nes ten liko įmintos tavo pirmųjų kūdikio žingsnių pėdos, tavasis juokas nuaidėjo ir nudžiūvo ašaros vaiko dienose...

* * *

     Laikrodžio rodyklė jau seniai paliko dvyliktą, ir naujos dienos valandos prasidėjo. Motina pavargo, užsnūdo. Tačiau Monikai miegas dingo. Joje begalės minčių ir jos keičiasi, kaip spektro spalvos. Ji jaučia, kaip bręsta jos galvojimas, kaip viskas kristalizuojasi kitokiomis formomis, lyg naujos šviesos viską apšviestų, lyg padidinamieji stiklai atskirtų tikrąsias vertybes nuo netikrųjų.

     Naktis nueina, ir rytas randa Moniką, vis tebemąstančią. Ji išeina į parką, pilną bundančio ryto spindėjimo. Jauni daigai kyla aukštyn, lapai sukasi saulėn, žemė pilna gaivios rasos. Ji sustoja prie upelio. Vanduo ramiai plaukia. Taip norisi jai paimti akmenėlį ir paleisti paviršium vandens, kaip kadaise ten. Mūšos pakrantėje, mažo vaiko rankele. Pasiima akmeniuką ir užsimoja, bet, pamačiusi iš vandens kylančius burbuliukus, nuleidžia ranką. Mat, ji pagalvoja, kad ten, vandenyje, žuvytė kvėpuoja. Jos gyvenimas tik vandeny, be vandens ji žūtų.

     —    Ne, nedrumsiu vandens, — mąsto Monika. Ir staiga jai kyla mintis, kad ir ji, kaip žuvytė. Argi galėtų ji kvėpuoti nesavoj aplinkoj, nesavoj tautoj, ar nemerdėtų ten, kaip toji žuvytė drumzliname vandenyje? Ar ją ten supras kiti, ar galės ji kitus suprasti?

     Iškart pasunkėja jos galva ir širdis. Sėdasi ir užmiršta viską aplinkui. Jos mintyse ir jausmuose sprendžiasi gyvenimo mįslė. Svyruoja svarstyklės tai vienon, tai kiton pusėn, kol pamažu išsilygina.

     —    Tauta manoji, auginusi ir brandinusi mane, sakyk, ar aš nenusidedu tau? Tu nelaiminga, varguolė, o aš noriu bėgti nuo tavęs ir tarnauti svetimai! Noriu savo tyriausius jausmus reikšti svetima kalba, gal svetimai tautai ir naujas atžalas skelti, atsisakyti savųjų. Aš priklausau savo gimtajai žemei. Ji mane augino. Ji brangi mano tėvams, bet ar bus brangi jam? Kai ji kelsis suvargusi, skurdi, ar jis norės ten savo gyvenimą kurti? Ne, jis jos šauksmo nesupras. Jis ir negali suprasti, jo vieta kitur.

     Jau saulė kutena jos nugarą. Rytas pilnas juoko, pavasariško ir žavaus. Ji jau apsisprendusi. Skuba namo. Laikas sveikinti mamą, ruošti pusryčius ir skubėti bažnyčion.

     Namuose — lyg didelė šventė. Visi jau sukilę, pasipuošę. Vidutė baigia lyginti savo išsiuvinėtą servietėlę, Adutė vynioja savo piešinėlį. Tėvelis merkia gėles, ruošia pusryčius. Ir Monika turi nunėrusi mamai skarą, bet jos neliečia. Ji eina į motinos kambarį, lenkiasi prie lovos ir ištaria: “Mama!" Ašaros palydi tą brangų žodį, kuris jai šiandien taip gražiai skamba. Bet motina mato, kad tai ne sielvarto ašaros, džiaugsmas spindi jose ir kažkuo nekasdienišku banguoja jos jauna siela. Ji skaidri, nesudrumsta, aiški. Monika papurto galvą, lyg norėdama nuvyti paskutines abejones ir vėl bando kalbėti:

     —    Mama, matai, aš atėjau pas tave tuščiomis rankomis motinos dieną. Tuščiomis — neatnešiau nieko. Tačiau aš turiu tau, mama, dovaną, išaugusią mano širdyje, ilgai, ilgai brandintą, ir ji tikra, ji išbandyta.

     Ji klaupia prie motinos lovos, paima jos ištiestą ranką ir jau ramiai sako:

     —    Šiandien aš grąžinu Ewald žiedą. Aš netekėsiu už jo. Aš jau viską apsvarsčiau ir esu tvirta. Aš negaliu palikti savo tautos ir nenoriu būti egoistė — atimti jam jojo tautą. O dvi tautos vienoje šeimoje netelpa. Gimtoji žemė atvėrė man akis ir jos šauksmo aidas nesiliauja skambėjęs manyje. Juk aš palikuonė tų kenčiančiųjų ir kovojančiųjų. Aš turiu būti drauge su jais. Tauriausius savo širdies jausmus galima išreikšti tik gimtąja kalba. Atleisk, mama, kad aš taip brangiai pirkau savo pažinimą ir grįžimą atgal — tavo dideliu skausmu ir malda. Bet užtat dabar mano kelias jau bus visad tiesus ir mano tauta bus vienintelė mano gyvenimo darbuose bei rūpesčiuose.

     Parymo kartu abidvi galvos. Motinos išsidraikę balti plaukai, lyg rugsėjo saulėje blizgą voratinkliai, susiglaudė su dukters garbanų juoduoju aksomu ir jos abi gyveno bendruoju džiaugsmu, bendra nuotaika, lyg vienos širdies plakimu.. Viena atgavo dukrą, o kita surado save.