Spausdinti

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

(KUNIGAS KARO SŪKURY)

     Kaip buvo rišami gyvenimo klausimai Cesano Romano stovykloje, apie tai ir noriu, kiek atsimenu, parašyti. Įžangos žodyje norėčiau pastebėti, kad stovyklos problemos buvo sprendžiamos keturių dalyvių: vokiečių, fašistų, Vatikano ir pačių karo pabėgėlių. Jei kam atrodys, kad ir kitaip buvo galima padaryti arba kitaip stovyklos gyvenimą aprašyti, tam iš anksto visiškai pritariu.

Pavasaris Italijoje

     Vieną ūkanotą pavasario dieną sėdėjau Grigaliaus universitete ir studijavau šv. Tomą Akvinietį. Prieš porą mėnesių buvau apgynęs disertaciją ir turėjau grįžti į Lietuvą. Nepaisydamas ir gerų rekomendacijų, Vokietijos konsulas Romoje, buvusio užsienių reikalų ministerio von Brentano brolis, nedavė man tranzito vizos. Lietuvos padėtis dabar esanti pasikeitusi (buvo tapusi Ostlandu), ir jis labai apgailestaująs, kad negalįs man padėti. Konsulo žodžiai atrodė nuoširdūs, ir aš supratau, kad jis elgiasi pagal gautas direktyvas.

     Paskui, vyresniųjų prašomas, norėjau važiuoti į Slovakiją. Tenai vietos jėzuitai, įsteigę filosofijos fakultetą, per ordino kūriją man pasiūlė etikos profesūrą. Bet ir šį kartą negavau vokiečių vizos. Turėdamas tad laisvo laiko, kibau į šv. Tomą Akvinietį ir studijavau man rūpimus klausimus.

     Bet tą ūkanotą 1944 metų balandžio 16 dieną niekas nelindo į galvą. Akys, tiesa, buvo įsmeigtos į knygą, bet mintys nuskrisdavo tai į vieną užmiesčio parapiją, kur sekmadieniais padėdavau klebonui, tai klajojo po visą Romą. Toje parapijoje talkininkavau jau porą metų. Seniau darbas buvo ramus ir tvarkingas, o dabar, vokiečiams persekiojant žydus, pasidarė labai įtemptas. Klebonijoje, kaip ir visuose religiniuose namuose, atsirado keistų svečių, nešiojančių kunigo drabužius. Prie jų prisidėjo keliolika lenkų darbininkų, pasprukusių nuo Montecassino fronto. Ir vienus, ir kitus reikėjo ne tik paslėpti, bet ir išmaitinti. Klebonas prašė mane, kad jam padėčiau. Mūsų nelengvą darbą apsunkino dar italai karo pabėgėliai, susispietę vienoje mokykloje parapijos ribose. Valdžia, tiesa, jiems davė pastogę ir maisto kortelių, bet krautuvės jau buvo tuščios. Visi tie išbadėję žmonės kreipėsi į kleboną.

     Visą tą maišatį dar padidino vokiečiai, organizuodami jaunų vyrų medžiokles Romos gatvėse. Kartą pats mačiau, kaip naciai, apstatę tvirtomis sargybomis plačią Romos gatvę (Via Nazionale), rinko jaunus vyrus, kimšo juos į parengtus sunkvežimius ir, kaip vėliau sužinojau, išvežė darbams. Toji medžioklė sukėlė tikrą paniką. Keletą dienų Romos gatvėse matėsi tik moterys ir seniai. Jauni vyrai sugužėjo į vienuolynus, į apytuščias užsieniečių kolegijas ir į klebonijas. Jų pėdomis pradėjo eiti Italijos karininkai ir net fašistai. Tų savotiškų "pabėgėlių" atsirado ir Grigaliaus universitete. Nežinau, kiek jų buvo, nes gyveno izoliuoti atskirame koridoriuje. Vienam Italijos admirolui pats pasiūliau savo čiužinį, pasilikdamas sau lovos rėmus.

     Kartą buvęs mano sociologijos profesorius pasikvietė mane į kambarį ir paklausė, kaip aš pasielgčiau, jei, pavyzdžiui, Romos gatvėje sutikčiau sąjungininkų kareivius, pabėgusius iš nelaisvės ir prašančius juos kur nors paslėpti. Profesoriui atsakiau, kad apie tą problemą nepagalvojau ir kad nenoriu žinoti, kur jis juos paslėpė. Mat, anomis dienomis buvo pasklidęs gandas, kad iš vienos ligoninės pabėgo keli aukšti sąjungininkų karininkai. Išgirdęs profesoriaus klausimą, spėjau, kad jam ar geram jo draugui teko spręsti jų slapstymo problemą.

     Apskritai, anos dienos Italijos sostinėj buvo labai panašios į popiežiaus Leono Didžiojo laikus, kai, artinantis pirma hunam (452 m.), o paskui vandalams (455 m.), išbėgiojo visi Romos valdytojai. Popiežius, padedamas kunigų, turėjo rūpintis romėnų saugumu. Dabar, praėjus maždaug 1500 metų, jo įpėdiniui teko spręsti panašias problemas.

     Negaliu tvirtinti, kad parapijos reikalai ir visokios rūšies pabėgėliai būtų padėję sutelkti mintis į šv. Tomą Akvinietį, kurį turėjau prieš akis. Mano mintys tą dieną tol klajojo, kol apsistojo ties nugirstu gandu, kad netoli Grigaliaus universiteto taip pat spietėsi karo pabėgėliai. Būdamas pats pabėgėlis, užverčiau knygą ir, pasiėmęs lietpaltį, išėjau jų aplankyti.

     Turėjau adresą ir neilgai jų ieškojau. Pabėgėliai gyveno viename trijų aukštų name, pro kurio langus rūko dūmai. Kitą kartą čia, matyt, buvo mokykla ar kokia nors antraeilė valdžios įstaiga, o dabar atrodė tikras laužas. Namas buvo niūrus, įspraustas tarp kitų aukštų namų, visiškai apleistas ir apšepęs. Lipdamas laiptais į pirmą aukštą, iš tolo užuodžiau, kad čia viešpatauja savotiška tvarka.

     Pirmame kambaryje radau keletą nuskurusių moterų ir vieną mergaitę. Kambario viduryje ruseno ugnis, sukurta tarp plytų. Ant jų stovėjo puodas. Pasieniais gulėjo čiužiniai, ant ištemptų virvių kabojo keletas skudurų. Oras, žinoma, buvo nepakenčiamas. Kai moterys pradėjo leisti stiprius "komplimentus" valdžiai, ypač Dučei, supratau, kad ir tie pabėgėliai buvo visiškai apleisti. Atsisveikindamas, nieko neprižadėjau, bet šiokią tokią viltį suteikti turėjau.

     Savo viltį pagrindžiau tuo, kad Grigaliaus universiteto profesoriai, verždami juostas, kasdien sutaupydavo keletą kilogramų maisto, kurį išdalindavo elgetoms. Be to, prof. E. Kirschbaum ir prof. P. Stephanuo (vokietis ir graikas) buvo susidraugavę su vokiečių kareiviais ir galėdavo atgabenti maisto produktų iš Šiaurės Italijos 6—8 kartus pigiau, negu jų buvo galima pirkti juodoje rinkoje. Apie 5 centnerius nusipirkau ir aš, nes klebonui nesunku buvo rasti geradarių. Jei pasisektų rasti geradarių ir toliau, būtų galima padėti ir kaimynams pabėgėliams.

     Visus mano planus pavertė niekais rektoriaus padėjėjas, pasitikęs mane universiteto tarpduryje. Susijaudinęs pradėjo pasakoti, kad manęs ieškojęs keletą valandų ir niekur neradęs. Neradęs manęs ir tėvas Bitetti, buvęs Romos jėzuitų provincijolas. Jis man palikęs laišką ir pranešęs, kad šiandien man teks važiuoti į pabėgėlių stovyklą, esančią Cesano Romano miestelyje. Perskaičius laišką, viskas man paaiškėsią.

     Iš laiško supratau tik tiek, kad 4 val. 30 min. po pietų turiu važiuoti į stovyklą, kur manęs laukia kapeliono pareigos. Bet kokį ryšį turi tėvas Bitteti su manim ir su tėvu Faller, kuriam turėjau paskambinti? Ar ir čia nebus panaši tvarka, kurią radau ką tik aplankytoje pabėgėlių stovykloje? Tą ir kitus klausimus norėjau išsiaiškinti su tėvu Faller, kuriam tuojau ir paskambinau.

     T. Otto Faller buvo vokietis jėzuitas, patrologijos profesorius. Susitaręs su Vienos Mokslo Akademija, norėjo išleisti šv. Ambroziejaus raštus ir tuo tikslu atvyko į Romą. Jėzuitų generolas, susipažinęs su juo arčiau, paskyrė jį vadinamų "Rašytojų Namų" vyresniuoju. Vokiečiams įsigalėjus Romoje, Pijus XII paėmė jį specialiai misijai.

     T. Faller trumpai-drūtai man paaiškino reikalą ir pridėjo, kad šiandien apžiūrėsime tik Cesano stovyklą ir kad smulkmenas galėsime aptarti vietoje. Su mumis važiuosią ir kiti kunigai.

     Gavęs tas trumpas informacijas, pradėjau pasakoti universiteto gyventojams apie mano paskyrimą. Beregint mane apspito būrys profesorių ir pradėjo komentuoti darbo perspektyvas. Daugumas jų reiškė užuojautą, nes, jų nuomone, turėsiu valgyti kitų išvirtą košę. Prof. F. Morandini Velykų proga pats buvo toje stovykloje ir padėjo dalinti Pijaus XII nusiųstas dovanas karo pabėgėliams. Žmonių tenai esą apie 10.000, visi gyveną perpildytose patalpose ir tik vieną kartą į dieną gauną duonos ir sriubos. Jis negalįs suprasti, kad Italijos valdžia galinti taip elgtis su savo žmonėmis. Seniau jis pasitikėjęs fašizmu, o dabar jam atsivėrusios akys.

     Ir man pradėjo palengva atsiverti akys, kai sutartą valandą atvažiavo Vatikano automobilis manęs paimti. Jame radau T. Faller; prel. F. Baldelli, italą; prel. Carroll - Abbing, airį; ir tėvą Egger, Italijos vokietį.

     Prel. F. Baldelli buvo mūsų misijos šefas. Jis dirbo vienoje popiežiaus kongregacijoje, vadovavo darbininkų religinės globos draugijai ir dabar Pijaus XII buvo numatytas Popiežiškos Pabėgėlių Globos Komisijos pirmininku. Toji komisija, kaip paaiškėjo važiuojant, dar nebuvo įsteigta. Iš tiesų, Pijus XII pasirašė steigimo dokumentą tik po poros dienų.

     Į tą komisiją vicepirmininko titulu turėjo įeiti ir T. Faller. Prel. Carrol-Abbing buvo pavesta organizuoti sanitarinę pabėgėlių pagalbą. T. Egger turėjo rūpintis transporto skyriumi. T. Bitteti, kurio čia trūko, rūpinosi karo pabėgėliais Romos apylinkėje.

     Karitatyvinė Vatikano akcija buvo stipri jau Pirmojo Pasaulinio karo metu. Po karo Benediktas XV paskelbė "Lietuvos dieną" ir surinktas aukas atsiuntė į Lietuvą. 1922-24 metais Pijus XI teikė pagalbą išbadėjusiai Rusijai. Prasidėjus Antram Pasauliniam karui, Pijus XII įsteigė informacijos biurą, kuris teikė žinias karo belaisviams. Kai sąjungininkai pradėjo bombarduoti Romos apylinkę, Amžiname Mieste pasipylė daug karo pabėgėlių, kuriais beveik niekas nesirūpino. Jau po pirmojo Romos bombardavimo Mussolini nedrįso pasirodyti viešumoje. Nelaiminguosius aplankė tik Pijus XII, nepaisydamas antros bombonešių bangos, kuri galėjo atskristi kiekvieną minutę. Tas Pijaus XII gestas parodė, kas yra tikras Romos šeimininkas. Dabar, balandžio mėnesį, Mussolini gyveno kažkur Šiaurės Italijoje, o Romoj siautė Hitlerio SS daliniai. Vokiečių kariuomenei rūpėjo ne civiliniai Romos gyventojai, bet pietų frontas, kur sąjungininkai ruošėsi dideliam puolimui. Pijus XII, matydamas vis didėjančias pabėgėlių mases, pradėjo jais rūpintis plačiu mastu. Visų pirma jis susitarė su vokiečiais ir sąjungininkais, kad keletas Italijos miestų būtų paskelbta atvirais miestais. Į tuos miestus prel. Baldelli, T. Bitetti ir kiti pradėjo koncentruoti karo pabėgėlius, surinktus Romos apylinkėse. Grįžtant į Romą, Vatikano sunkvežimiai būdavo pakraunami maisto produktais, kurie įvairiais kanalais būdavo dalinami nekaltoms karo aukoms. Nepaisant Vatikano ženklų (baltos - geltonos vėliavos), keletas sunkvežimių nukentėjo nuo sąjungininkų aviacijos. Daugiausia teko T. Bitetti, kuris keletą kartų tik atsitiktinai išvengė mirties pavojaus. Bet jis buvo drąsus kunigas ir į aviacijos kulkas žiūrėjo kaip į lietų. Kaip ten bebūtų, 1944 m. pradžioje Vatikane gimė mintis įsteigti atskirą karo pabėgėlių globos komisiją, į kurią du vokiečiai įtraukė ir vieną nekaltą Lietuvos pilietį.

     Tie du vokiečiai buvo T. Faller ir T. Naber, Grigaliaus universiteto profesorius. Išėję kartą pasivaikščioti, jie užsiminė planuojamą popiežiaus komisiją, kuriai buvo reikalingas kunigas, mokąs vokiškai ir itališkai, bet nesąs nei Vokietijos, nei Italijos pilietis. Priklausydamas neutraliai valstybei, tas kunigas galėsiąs geriausiai išreikšti Vatikano neutralumą. T. Naber, išklausęs savo kolegą, paminėjo mano pavardę. Tokiu būdu patekau į popiežiaus komisiją, o dabar, važiuodamas į Cesano Romano stovyklą, norėjau susipažinti su darbo aplinkybėmis.

     Atsargumo dėlei ant automobilio stogo buvo ištempta Vatikano vėliava. Dar nežinodamas, kad keli Vatikano sunkvežimiai buvo sunaikinti, nepaisant popiežiaus vėliavos, jaučiausi visiškai saugus ir stebėjausi, kad mūsų šoferis buvo gerokai nervingas. Jis su savo kaimynu kalbėjo apie ugnies krikštą, kurio aš dar nepažinau. Jį ir bendrakeleivius raminau sakydamas, kad apie 5 valandą anglai, paprastai, mėgsta išgerti arbatos ir dėl mūsų automobilio nenorės laužyti senos ir geros tradicijos. Spėjimas buvo teisingas: šį kartą joks sąjungininkų lėktuvas žydriam Italijos danguje nepasirodė.

     Vis dėlto be mažo incidento neapsiėjom. Pavažiavę keletą kilometrų už Romos, sutikom sunkvežimį, išvažiuojantį iš šalutinio vieškelio. Jis pastojo mums kelią kaip tik toje vietoje, kur anksčiau bombos buvo išraususios nemažą duobę. Kadangi prieš porą valandų gerokai palijo, šoferis nematė duobės ir į ją įklimpo. Pasikėlę ilgus skvernus, automobilį iš duobės išstūmėm ir leidomės į stovyklą. Sodri pavasario žolė ir pirmieji vaismedžių žiedai puošė Romos apylinkę ir kažkaip nesiderino su karo nuotaika. Po gero pusvalandžio, aplenkdami bombų arimus, pasiekėm Cesano Romano stovyklą.