Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

 (Jo dvasinio veido bruožai)

EI NUO devynioliktojo šimtmečio antrosios pusės iki šių dienų tenka kalbėti apie Prancūzijos, bent šviesuomenės, katalikišką atgimimą, tai nemažas vaidmuo šiame atgimime tenka ir rašytojui Lėon Bloy († 1917). Šis katalikas rašytojas — tai viena įdomiausių asmenybių, paskutiniais laikais gyvenusių Prancūzijoje. Jo didelis gerbėjas rašytojas A. Béguin, vertindamas Prancūzijos katalikybę, priskaito L. Bloy prie "keturių XX šimtmečio Bažnyčios Tėvų", kurių kiti trys yra: Ch. Péguy, P. Claudel ir G. Bernanos.

     Prieš iškeliant tos įdomios ir ginčytinos (nes kai kurių, net ir katalikų, jis yra puolamas) asmenybės dvasios skirtingus bruožus, bus pravartu mesti trumpą žvilgsni Į jo išorinio gyvenimo eigą.

     Gimęs 1846 m. liepos 11 d. Prancūzijoje, neturtingo mažo valdininko šeimoje, nežiūrint gilaus motinos tikėjimo, išaugo religinio abejingumo dvasioje. Vėliau net visai nustojo tikėti. Persikėlęs gyventi Paryžiun ir susipažinęs su katalikų rašytoju Barbey d'Aurevilly, dvidešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais atgauna tikėjimą. Svyruodamas ir blaškydamasis, kurį pašaukimą ar darbą pasirinkti, keletą kartų net ruošdamasis stoti į trapistų vienuolyną, jis apsisprendžia už laisvą, nors ir negyvenimišką, nes neapsimokantį, žurnalisto ir rašytojo užsiėmimą. Atsivertęs, nuoširdžiai Dievo ilgėdamasis, į Jį rankas tiesdamas ir Jo šaukdamasis, Bloy nutaria kovoti prieš materialistinę, tik pinigą garbinančią laiko dvasią, kovoti už Dievą ir Jo teises visuomenėje ir gyvenime. Tą kovą bekompromisiniai savo raštais vesdamas, besąlyginai už tie-są visur pasisakydamas ir dalykus tikrais vardais vadindamas, jis susilaukia didelių nepasisekimų, kurie jo gyvenimą paverčia skurdžiausia egzistencija.

     1890 m. Bloy sukuria šeimą, vesdamas danų rašytojo Molbecho dukterį Joanq, kuriq atverčia katalikybėn ir padaro savo darbų bei idėjų karšta talkininke.

     Savo raštais ir nuosekliu krikščionišku gyvenimu apaštalaudamas, jis atkreipia į save daugelio kraštų tiesos ieškotojų dėmesį ir sutelkia aplink save didelį gerbėjų būrį, beveik visus atversdamas. Galima tik prisiminti tokius didelius prancūzų katalikų vardus, kaip J. Maritain ir jo žmona Raissa, geologas P. Termier, garsusis religinis tapytojas G. Rouault, rašytojas S. Fumet, J. Boilery, olandų rašytojas P. van der Meer de Walcheren, danų rašytojas Joergensen ir kt. Tai eilė jo gerbėjų bei jo raštų skaitytojų, kuriuos jis arba atvertė, arba sustiprino jų katalikybę, tapęs jų tikru dvasios tėvu. Žinomas belgų rašytojas M. Maeterlinck, kad ir netapęs įsitikinusiu kataliku, vis dėlto pasidarė didelis Bloy gerbėjas, kai perskaitė svarbiausiq jo kūrinį "La Femme pauvre" (Vargšė moteris). Šia knygą jis laikė genialiu kūriniu.

     L. Bloy literatūrinis palikimas yra tikrai didelis. Be aštuonių dienoraščio tomų, be išleistų trylikos tomų jo laiškų, susirašinėjant su įvairiomis įžymybėmis, jis parašė dar apie 30 įvairių knygų. Dar netolimoje praeityje dėl savo raštų bekompromisinės katalikybės kai kurių mažiau vertintas, mūsų laikais jis iš naujo atrandamas, ir jo raštai, išversti į įvairias kalbas, vis labiau į save kreipia giliau mqs-tančiųjų dėmesį.

     Atsiranda vis daugiau rašytojų, susidominčių jo raštais ir jo dvasinio veido bruožais. J. Boilery parašo trijų didelių tomų veikalq "Lėon Bloy", kuriame nagrinėja jo gyvenimq ir kūrybą. S. Fumet savo knygoje "Mission de Lėon Bloy" nagrinėja jo pasiuntinybės reikšmę religiniam gyvenimui. A. Bėguin savo veikale "Bloy — Mystique de la douleur" iškelia jo mistiškų kančios meilę. Raissa Maritain savo didelėje įdomioje knygoje "Les grandes amitiés" (Didžiosios draugystės) porą šimtų puslapių skiria prisiminti L. Bloy gyvenimui ir jo įtakai draugams. Geologas P. Termier paskutinę savo gyvenime parašytą knygą skiria taip pat jam paminėti. Ir dar daug, daug čia nepaminėtų rašytojų, jei ne knygomis, tai bent straipsniais pastatė nemaža puošnių paminklų jo atminimui.

     Tad nenuostabu, kad šitam gilaus liūdesio akių 71 m. seneliui mirus (1917 m. lapkričio 3 d.), prancūzų katalikų šviesuomenės atstovai, jį laidodami, garsiai nesivaržydami verkė.

     Remdamies jo paties ir jo draugų apie jį pasisakymais, šiame straipsnyje pažvelgsime į tris dvasinius bruožus, kuriais jis išsiskyrė iš kitų ir kurių dėka jis virto magnetu, kitus į save traukiančiu.

1. L. Bloy religinis nuoseklumas

     Nors žinomu posakiu tvirtinama, kad "in medio virtus", t. y. dorybė stovi tarp dviejų kraštutinumų, tačiau eilinių žmonių akimis žiūrint, kaip šventieji, taip ir tie, kurie, kaip ir L. Bloy, nebūdami paskelbti šventaisiais, dėl šventumo kentėjo ir jo ilgėjosi, buvo daugiau ar mažiau kraštutiniai žmonės. Tikras religinis nuoseklumas negali pasitenkinti vidutiniškumu ir tik tuo, ko griežtai reikalaujama, nes tasai nuoseklumas yra meilės padaras, o meilė nėra šykšti ir neskaičiuoja.

     Savo pasisakymu už religiją L. Bloy šimtu nuošimčių pasisakė su visomis tokio pasisakymo pasekmėmis. Jo nuoseklumas pasireiškė akių įsmeigimu į esmę. Visa kita jam lyg pasineria miglose. "Išskyrus Dievą, visa kita man nesvarbu". Todėl šitokia nuotaika gyvendamas, kaip pasakoja R. Maritain, jis, jiems, į užsienį važiuojantiems studijuoti, šitaip kalbėjo: "Bet kuriose aplinkybėse gyvendami, visada pirmoje vietoje statykite tai, kas Nematoma, o ne tai, kas matoma; tai, kas Antgamtinis, o ne tai, kas gamtinis. Taikydami šitą taisyklę savo veiksmams, būsite apvilkti jėga ir persunkti giliu džiaugsmu".

     To nuoseklumo vedinas, jis iš savęs daug reikalauja, sau priekaištaudamas dėl tų dalykų, kuriuos galėjo padaryti ir nepadarė. Jis sakė, kad kiekvienas krikščionis turi Dievo garbės norėti ir pasibaisėtinai kentėti dėl tos garbės begalinio trūkumo. Žinodamas, kad didžiausią garbę Dievui teikia šventieji, jis tvirtino, kad "nėra kito liūdesio, kaip tasai, kad nesame šventi". Jis pasisako, kad dėl to šventumo trūkumo savame gyvenime, jis jau daug metų liūdi, kartais baisiai kankinasi, apkartusiom ašarom priimdamas komuniją ir jausdamasis, kad įtokią nederlingą žemę yra beriamas grūdas. Jis buvo Įsitikinęs, kad žmogui nieko daugiau nereikia, tik Dievo. Jam atrodė, kad visi darbai, kurie nėra skirti Dievui, nėra verti žmogaus dėmesio. Jei būtume šventi, tada, anot jo, prie nieko daugiau neprisirištume, nieko daugiau nesiektume, tik Dievo.

     Būdamas radikaliai nuoseklus ir norėdamas nutraukti bet kokius ryšius su nuodėme, jis atlieka ypatingai rūpestingą viso gyvenimo išpažintį pas trapistus.

     Olandų rašytojo de Walcheren liudijimu, krikščionybė jam buvo ne gyvenimo paguoda ar patogumas, bet veržimasis į Dievą, nes visas jo gyvenimas buvo nuolatinis ir aistringas Dievo garbės ieškojimas. Tai buvo todėl, kad L. Bloy priklausė prie tų retų žmonių, kurie Dievo apreiškimą ėmė pažodžiui, jo nepraskiesdami patogiais aiškinimais. Neveltui ir žmona, kuri jo nuoseklumą labiausiai matė, yra sakiusi, kad "Leono Bloy siela yra tartum katedra, kurioje nuolat yra išstatytas Švenč. Sakramentas".

     Taip didelę reikšmę Dievo žodžiui skirdamas, jis niekada laikraščių neskaitydavo, sakydamas, kad paskutines žinias jis gaunąs, skaitydamas šv. Jono Apreiškimą ir šv. Povilo laiškus. Tik į Dievą savo dvasios akimis įsižiūrėjęs ir dievišką gyvenimą sieloje, t. y. Dievo malonę, brangindamas, jis laikė ją tokia realybe, šalia kurios visa kita yra tartum tik pragaras.

     Kadangi, jo nuomone, modernusis pasaulis yra praradęs gryną tiesos sąvoką, tai jam nieko daugiau neliko, kaip tik naudingumo sąvoka. Tai matydamas, L. Bloy tuo labiau įleidžia šaknis į didžiąją ir vienintelę Tiesą — Dievą. Todėl jam nekyla jokių abejonių Bažnyčios mokomomis tiesomis, ir ne tik abejonių, bet net ir abejonės šešėlio. Jis jaučiasi, kad jo tėvynė — tai Romos Bažnyčia. Jis taip radikaliai pasisako už viską, ką skelbia Bažnyčia ir Evangelija, kad nedaro skirtumo tarp to, kas įsakyta, ir to, kas tik patariama. Jis negali suprasti, kaip galima vadinti save krikščioniu, neatsisakius visko ir nesekant Kristaus.

     Dievas ir Bažnyčios rūpesčiai — tai buvo jo gyvenimo aistra. Dėl šių dalykų jis visiškai nesiskaitė su pasaulio dvasia bei žmonių nuotaikomis. Tasai radikalumas įstūmė jį į nuolatinę kančią ir į medžiaginį skurdą. To nuoseklumo dėka jis pamilo neturtą ir kančią.

2. Mistinė kančios ir neturto meilė

     Sunku rasti kitą tokį žmogų, kurio gyvenimas būtų taip persunktas kančios ir pilnas skurdo, kaip L. Bloy gyvenimas. Radikaliai visu savo gyvenimu pasisakęs už Dievą, jis savo gyvenimą praleido kryžiaus paunksmėje. Bet reikia pabrėžti, kad didžioji jo kančios dalis buvo labai tolima bet kokiam egoizmui. Labiausiai jis kankinosi dėl Dievo ir Bažnyčios reikalų, dėl visuomenės pasinėrimo materializme, dėl jos dvasinių vertybių nepaisymo. Dėl šių priežasčių visą jo gyvenimą dengė liūdesio debesys. "Aš esu nuliūdęs... giliai, pasibaisėtinai liūdnas", taip jis rašė savo sužieduotinei.

     Dėl grynai asmeniškos kančios, dėl nepasisekimų ir dėl skurdo jis kentėjo, bet šios rūšies kančią jis mistiškai mylėjo. O tarp tų asmeninių kančių reikia tik prisiminti taip didelius medžiaginius nepriteklius, kad jis beveik visą gyvenimą pusbadžiu gyveno. Jis pasisako, kad vienais metais viską apskaičiavęs ir pamatęs, kad tais metais tik keturis mėnesius normaliai valgęs. Atsimenant žmonos ir dviejų dukterų išmaitinimo pareigą, iš jo dienoraščių galima susekti, kad tasai medžiaginis skurdas nekartą jį stumdavo į gilų nusiminimą. Racionalistiniai nusiteikusi visuomenė nepirkdavo jo knygų dėl jose skelbiamų katalikiškų minčių. Iš bado jį nekartą išgelbėjo tik jo gerbėjų siunčiamos aukos bei išmaldos. Kad šias ir kitas panašias jo kančias pilnai suprastume, reikėtų paskaityti jo dienoraščius, iš kurių galima matyti, kaip jis buvo nuolat įvairių kančių draskomas. Tuose dienoraščiuose yra tokių pasisakymų, kad jis esąs pasigėręs kančios, kad jis kenčiąs daug daugiau negu bet kas galįs patikėti, kad jo jautrumas esąs baisus, kad jau nuo pat jaunystės vienatvės liūdesys retai kada leidžiąs jam nurimti ir pailsėti. Jis skundžiasi ir savo dvasinio gyvenimo sunkenybėmis: baisiomis vidaus kovomis be valandėlės poilsio, tokiais laikotarpiais, kai jis negalįs nei skaityti, nei melstis, kai ištisas valandas verkiąs... Kaip paslaptingai ir tragiškai suskamba jo pasisakymas: "Laikas slegia mane tamsiu, kruvinu, tyliu ir negailestingu sunkumu."

     Grįžęs prie tikėjimo dalinai savo motinos nuopelnais, kuri savo kūno kančias aukojo už jo atsivertimą, suprato kančios vaidmenį žmogaus dvasios gyvenime. Jisai nujautė, kad tik kančia gali išlyginti ir atsverti žmogaus gyvenimo kaltes. Štai dėl ko jis kančią priima, vertina, myli ir net jos pradeda vis daugiau iš Dievo maldauti. Norėdamas savyje sukelti atsparumą prieš kančią, jis pakabina ant sienos šį įrašą: "Negalima kentėti dėl to, kas neegzistuoja. Tas, kuris egzistuoja, nekankina." Šiais žodžiais jis norėjo pasakyti, kad dėl visų neegzistuojančių, praeinančių dalykų nereikia kankintis, nes, turint prieš akis Dievą, Buities Pilnybę, visas sunkenybes lengvai pakelsime. Jis jau anksti pradėjo suprasti, kad kentėjimas yra tasai deimanto raktas, kuriuo atrakinamos savo širdies durys ir įeinama į savo vidų, t. y. save pažįstama. Kančia jam pamažu darėsi reikalinga, nes ji, jo nuomone, esanti dorovinio gyvenimo esmė, pagrindinė ašis ir nepamainoma auklėtoja. Krikščionis, kuris nekenčia, yra lyg keleivis be kompaso. Kančia, ypač laisvai priimta, yra lyg kažkas antgamtiška su antgamtinėmis pasekmėmis, nes mūsų kančios išperka kitų kaltes. Tad neturėti kantrybės kančią pakelti yra nusikaltimas. Nenuostabu, kad toksai kančios vertinimas pribrandino jį kančios meilei ir tai heroiškai nuotaikai, kai kančios laukiama ir jos iš Dievo prašoma. Viename laiške žmonai jis pasisako, kad jau penkiolika metų, kai jis audringai maldauja Dievą tokių kančių, kurias tik žmogus gali pakelti, norėdamas jomis pagelbėti savo draugams, broliams ir toms nežinomoms sieloms, kurios yra tamsoje. Kitu atveju jis pasisako, kad norėtų vieno asmens atsivertimą apmokėti ilgiausia ir sunkiausia pomirtine skaistykla.

     Vis dažniau ir dažniau jo raštuose galima užtikti posakius, pilnus susižavėjimo kančia. "Aš instinktyviai mylėjau nelaimę, aš norėjau būti nelaimingas. Vien tik žodis nelaimė manyje keldavo entuziazmą", taip jis rašė savo sužieduotinei. Kita proga jis pasisako, kad galėtų kentėti kartais ir nekantriai, bet nieko blogo nepasakytų apie skurdą, kuris mūsų pačių ašaromis nuplauna širdį. Tik tie, kurie kentėjo, moka mylėti.

     Neturtas, jo supratimu, tai yra kančios sesuo. Pamiltas neturtas — tai padėtis, kurios dėka žmogus patenka tiesioginėn Dievo įtakon. Kaip apskritai kančia, taip ir neturtas turi savyje galią žmogų dievinti.

     O kas neprisimena tų garsių jo posakių (minėtų praeityje šio žurnalo skiltyse), pavyzdžiui: "Esu krikščionis, tad absoliučiai nereikalauju būti laimingas"; arba: "Neįeiname į rojų nei rytoj, nei poryt, nei po dešimt metų, bet tenai įeiname šiandien, kai esame neturtingi ir nukryžiuoti." Tik mistinių polėkių sielos tegali taip išgyventi kančią ir vargą.

3. L. Bloy — apaštalas

     Visi, kurie turėjo progos bendrauti su L. Bloy, liudija apie jo patrauklią ir visus veikiančią asmenybę. Kai J. Maritain ir jo busimoji žmona studentavimo laikais, svyruodami ir kentėdami, ieškojo tiesos ir pirmą kartą susitiko su L. Bloy ir su katalikybe, nusipirkdami jo knygą "La Femme pauvre", ją perskaitę, pajuto iš tos knygos trykštantį religinį įsitikinimą, kurio pirmiau dar nebuvo patyrę. Tada jie

sau pasakė: "Mes suradome labai didelį rašytoją". Jo stiliuje jie pajuto šv. Rašto pranašų dvasią, be galo gilų nusilenkimą tiesai ir kovos už tiesą bei teisingumą nuotaiką. 1905 m. parašę jam pirmąjį laišką, pasisakę savo nuo religijos nutolimą ir pagaliau su juo asmeniškai susitikę, pergyveno didelį džiaugsmą. "Gyvenimas jį atnešė į mūsų krantą kaip legendarinį, begalinį ir slaptingą turtą", taip ta proga rašė J. Maritain. Jau tą pirmą kartą, pas jį apsilankę, gyvenantį su šeima Paryžiaus Mont-Martre miesto dalyje, šalia garsiosios Jėzaus Širdies bazilikos, jie iš karto pajuto, kad tai visai kitoks žmogus negu kiti, kurio vienintelis liūdesys (nežiūrint ekonominio skurdo) yra tas, kad nesame šventi. Vis dažniau pas L. Bloy lankydamiesi, jie pajuto nepaprastą savo dvasinio gyvenimo praturtinimą. Jie pamatė jo gyvą evangelišką dvasią ir nuoširdumą, kai vaišinami paprastu valgiu prie L. Bloy stalo, jautėsi lyg atsidūrę ne šioje žemėje, o kitoje planetoje, kur jų dvasiai lengviau kvėpuoti. Taip liudija Raissa Maritain. Jo įsitikinimo bei raštų veikiami, Maritainai pradėjo studijuoti katalikybę. L. Bloy su jais nesiginčijo, neįrodinėjo, bet juos veikė savo asmenybe. Jis tik atkreipė jų dėmesį į šventuosius bei mistikus ir jų raštus. Mistikės: šv. Angela de Foligno, Ruysbroeck, Kotryna Emerich ir jų raštai, L. Bloy patariant, suartino Maritainus su religiniu gyvenimu. Nepraslinko nė metai nuo jų susipažinimo su L. Bloy, ir jie paprašė krikšto. Tai suteikė begalinį džiaugsmą rašytojo širdžiai, kurs, tapęs jų dvasios vadu, drauge su savo žmona buvo jų krikšto tėvai. Apaštališkoji dvasia, kuria degė L. Bloy, persunkė ir abu Maritainus, kurių dėka nemaža žmonių yra radę kelią į tikėjimą. Iki pat L. Bloy mirties dvyliką metų su šiuo "Dievo liudininku" (R. Maritain) bendraudami, jie vis labiau ir labiau juto, kad jo pašaukimas yra žadinti žmonių širdyse Dievo pajautimą ir ilgesį. Visi, kurie su juo susidurdavo, jautė, kad tai žmogus, kurs susiliečia su antgamtinio pasaulio realybe ir jį giliai išgyvena — tai tikras mistikas.

     Tokį Dievo ir antgamtinio pasaulio pajautimą, kuris pasireiškia mistikų gyvenime, matome ir L. Bloy gyvenime. Ar ne mistiška buvo jo meilė Marijai, kai jis rašė savo knygą "Celle qui pleure" apie Marijos pasirodymą

     Prancūzijoje, Salette vietovėje? Jis buvo persisunkęs Marijos įspėjimais pasauliui. Dėl tų grasinimų, kuriuos 1846 m. pasirodžiusioji Dievo Motina neatgailojančiam pasauliui pasakė, L. Bloy visą gyvenimą jaudinosi. Tokia nuotaika gyvendamas, jis galėjo pasakyti tuos mistiko vertus žodžius: "Aš taip myliu Švenč. Mergelę, kad vien tik jos ištartas vardas mane veikia lyg egzorcizmas".

     Gal būt, iš tos pagarbos Marijai išplaukė ir jo pagarba kiekvienai moteriai. Tai galima matyti jo veikaluose: "Laiškai Sužieduotinei" ir "Laiškai Veronikai". Jis negalėjo pakęsti jokios paniekos, reiškiamos moteriai. Kartą tai pastebėjęs vieno kunigo elgesy, jis galvojo, kad tai žmogaus vidutiniškumo ženklas (l'homme mediocre). Jis buvo įsitikinęs, kad jo meilė žmonai ir žmonos meilė jam buvo tas kelias, kuris jam padėjo pasiekti dievišką meilę. Savo kalbose L. Bloy buvo visuomet labai jautrus, atsargus ir taktiškas, bet dar jautresnis ir atsargesnis būdavo moterų draugystėje.

     Mistiška buvo ir jo meilė sieloms skaistykloje. Nežiūrint oro temperatūros ir nuovargio, jis kasnakt keldavosi ir ištiesęs kryžmai rankas melsdavosi į Mariją (Officium parvum), o už mirusius atkalbėdavo egzekvijas (Officium defunctorum). Jis visuomet paskutinis atsiguldavo ir pirmutinis atsikeldavo. Jo duktė sako, kad niekad savo tėvo nemačiusi lovoje. Jis pasisako, kad nekartą naktimis girdėjęs aiškiai tariamą savo vardą: "Leonai!" Jo įsitikinimu, mirusieji šaukdavosi jo maldos. Jis net yra rašęs, kad kartą atpažinęs mirusiojo balsą. Tokiais atvejais jis keldavosi ir melsdavosi už mirusius.

     Mistiško atspalvio yra ir tasai kasdieninis kėlimasis į pirmąsias Mišias, ir kasdieninė komunija. Taip jis elgėsi savo paskutiniaisiais septyniolika metų. Kasdieninė komunija ir buvo toji didžioji jėga, kuri jam padėjo pakelti kančias ir, anot jo žodžių, "eiti tarp liepsnų".

     Tad nenuostabu, kad tokia asmenybė veikė visus. Pasiklausykime to veikimo pėdsakų ir kai kurių pasisakymų. "Didybė, dvelkianti iš jo, mane laimėjo, jo pasaulio niekinimas mane patraukė, jo didelis švelnumas mano širdį sužavėjo", taip rašė jo busimoji žmona. "Kai iš jo išeini, jauti, kad jau nebegali pas nieką kitą eiti", taip rašė vienas muzikas. Anot de Walcheren, kai L. Bloy kalbėdavo, viešpataudavo visiška tyla, ir žmonės jausdavo nematomo Dievo buvimo realybę. Tad visai suprantama, kodėl, jam mirus, geologas P. Termier parašė: "Po to, kai jis mirė, pasaulis man atrodo šaltesnis ir tuštesnis."

     Šiuo straipsniu nebuvo siekiama L. Bloy skelbti šventuoju. Jis nemažai už savo dorovinį gyvenimą kovojo, nekartą puolė, darė klaidų ir netaktų. Tačiau nežiūrint visa to, tai buvo didelio masto katalikas, didelių užsimojimų vyras, drąsių ilgesių ir svajonių erelis, kuriame šalia ydų ir klaidų buvo heroiškų polėkių ir didelių dorybių, kuriomis jis drįso iš pilkos kasdienybės veržtis į aukštybes. Tai buvo neeilinė asmenybė. Jo nuopelnai katalikybei labai dideli. Todėl ir jo raštai yra verti didesnio susidomėjimo. Yra tikrai verti dėmesio jo žodžiai: "Matau, kad Prancūzija miršta. Ar nežinote, iš kurio ypatingo bruožo aš atpažįstu tą dievišką pasmerkimą? Tai iš visiško aukštesnių ir kilnesnių žmonių nebuvimo." Šis sakinys turi sukelti rūpesčio ne tik Prancūzijai, bet ir visam pasauliui.

     Ne vienas lietuvis ar italas mane prašė, kad aprašyčiau Cesano Romano stovykloje pergyventus nuotykius. Iš jų primygtino prašymo supratau, kad tie nuotykiai jiems buvo įdomūs. Tačiau aprašymą turėjau atidėti vis geresniems laikams, nes, sugrįžęs iš stovyklos į Romą, gavau kitą darbą, užsitęsusį 8 metus, o atvykęs į Ameriką, turėjau įsigyventi į kitokias pareigas. Dabar, praėjus maždaug 18 metų, nežinau, ar tie pergyvenimai bus kam nors įdomūs. Man pačiam jie pasiliks vertingi ypač tuo, kad juose slepiasi įvairios žmonių gyvenimo ir sugyvenimo problemos. Karo metu kasdienės problemos sutirštėja ir dažnai virsta tragedijomis. Nenuostabu, kad jos sunkiai ir sprendžiamos.