Spausdinti

EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ

     —    Ar pirksi savo berniukui dviratį?

     —    Nepirksiu.

     —    O mes savajam nupirkome. Nors ir nedaug vyras teuždirba, bet negalėjome nepirkti, kai berniukas taip nori. Be to, beveik visi jo draugai turi dviračius. Mes taip mylime savo vaiką. Tesijaučia laimingas bent dabar, kol dar tėvus turi. Ar jūsasis neprašo?

     — Prašo, kurgi neprašys. Bet mes nė nemanome visų jo užgaidų patenkinti. Ir žinai ką: mes irgi mylime savo vaiką ir kaip tik dėl to kuo mažiausia dalykų jam perkame. Mes norime, kad jis visą gyvenimą laimingas būtų, o ne tik dabar, kai naują dviratį bus gavęs. Jeigu iš mažo įpratinsi jį viską lengvai gauti, kas bus tada, kai tėvų nebebus ir niekas jam nieko nebeduos? Ir tegu nesipratina pūstis, kad jis daugiau ko turi už kitus, nes užaugęs mažiau gali beturėti, ir tada būtų skaudu jam tai pernešti.

     Toks buvo dviejų motinų pasikalbėjimas, kurį man teko nugirsti. Retas jis, nes, tur būt, neklystu pasakiusi, mažai tėra tokių motinų kaip ana, nenorėjusi pirkti savo berniukui dviračio. Paprastai juk motinos perka vaikui viską, ko tik jis užsigeidžia. Ir taip darydamos, jos galvoja, kad vaiką laimingu padaro. Vaiką jos bent tuo momentu padaro laimingu — tai tiesa, tačiau šitaip darydamos, neišauklėja laimingo žmogaus.

     Ta motina suminėjo dvi priežastis, dėl kurių ji kuo mažiausia dalykų savo vaikui perkanti. Ji žiūri tolyn į ateitį, kada jos vaikas bus jau užaugęs žmogus ir viską jam parūpinančių tėvų nebeturės. Tada ji nori savo vaiką laimingą matyti. Ji supranta, kad vargu ar bus jis laimingas, jeigu įpratintas bus viską lengvai gauti ir viską turėti. Laimingesnis tada jis bus, jeigu turės daugiau negu turėti bus įpratęs ir tikėjęsis. Tai viena.

     Antra — teisingai ji galvoja, kad nelaimingas gali būti žmogus ir dėl to, jeigu iš jaunystės bus įpratęs turtingesniu būti. Be to, davimas vaikiu progos visą laiką jaustis pranašesniu už kitus, ne savo pastangų dėka, žaloja jo charakterį, auklėja pasipūtėlį, kaip teisingai ta motina pastebėjo.

     Bet yra ir trečia priežastis, dėl kurios turėtų tėvai susilaikyti nuo besaikio dosnumo savo vaikams.

     Gavimas visko, ko tik užsinori, nedaro vaiko laimingu. Kad suprastume, jog tai yra tiesa, pakanka prisiminti turtingų žmonių vaikus, kurie nei susidomėjimo, nei noro niekam nebeturi. "Aš noriu", pasako jie, ir jie gauna, ir greitai numeta į šalį, ir vėl tiesia ranką: "Aš noriu". Nieko jie nebebrangina ir niekuo nebesidžiaugia. Gavimas ko nors naujo yra jiems virtęs nuvalkiota kasdienybe.

     Kuris vaikas labiau džiaugsis savo vežimėliu? Ar tas, kuris ilgai bus ratukų, vinių ir lentų ieškojęs, paskui pats jį dirbęs, prakaito prie jo išliejęs; ar tas, kurio tėvas paskambins telefonu į krautuvę ir paprašys: "Atsiųskite gerą ąžuolinį vežimuką, raudonai arba geltonai dažytą. Gerai būtų, jeigu turėtumėte tokį, kurs pats važiuoti galėtų".

     Pirmasis išsineš į kiemą savo brangenybę, savo pastangų ir darbo rezultatą, ir džiaugsmas jo veide švitės, o antrasis kurį laiką didžiuosis, kad jo vežimėlis gražesnis yra už kaimyno pasidarytąjį, tuščią puikybę savyje kurstys, bet greitai užmirš jį ir numes. Graži spalva veikiai priprasta ir kasdieniška pasidarys.

     O mes, mamytės, ar pagalvojame kuomet apie tai? Kai vaikas prašo kokio žaislo, ar pažiūrime pirma, ką jis jau turi ir ką galėtų pats pertvarkyti ir pakeisti, savo reikalui pritaikyti? Ne, mes to nedarome. Mes skubame į krautuvę jam žaislo pirkti. Ir taip darydamos, mes pakenkiame savo vaikams, nelaimingais juos darome, nuo savų pastangų atpratiname.

     Patarkime vaikui pačiam sau žaislą pasidaryti. Jis tada pamatys ir supras, kad nėra taip lengva ką nors įsigyti. Įgaus jis gero patyrimo, kuris vėliau gyvenime daug naudos ir kartu džiaugsmo jam galės duoti. Žiūrėkime, kad ir iš žaidimo vaikas naudos gyvenimui turėtų.

     Tik tada žmogus pilnai savo nuosavybe džiaugtis galės, kai bus ją savo pastangomis įsigijęs. Išmokykime savo vaikus tos gyvenimo tiesos, nes anksčiau ar vėliau teks jiems su ja susidurti. Išmokykime juos suprasti, kad tik savomis pastangomis įgytas daiktas bus tikrai savas ir brangus. Kas yra duota, kas yra žmogui primesta, nėra ir niekuomet nebus jam sava ir miela.

     Džiaugsmas, kad ką nors turi, tik vienu būdu tėra įgyjamas — tuo būdu, kurį Viešpats parodė Adomui ir Ievai, išvarydamas juodu iš rojaus. Rojus buvo jiemdviem duotas, ne savomis pastangomis įgytas, todėl nebrangino juodu jo ir nuodėmę padarė. "Per prakaitą duoną valgysite". Per prakaitą ir savas pastangas patys sau "rojų" ir žemėje susikursite.