Spausdinti

 (Bėgimas su kliūtimis)

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

     Nežinau, kaip pavadinti pirmąsias dienas, praleistas Cesano stovykloje: ar bėgimu su kliūtimis, ar ugnies krikštu. Abu pavadinimai tinka. Pasirinksiu pirmąjį.

     Sekmadienio rytą, kaip patarė Mariza, kreipiaus į italų policiją, prašydamas salės rakto. Palaukęs, kol vienas agentas apklausinėjo apie 10 savo kolegų, sužinojau, kad raktą turi ne policija, bet kažkoks darbininkas, gyvenąs už 3 kilometrų. Trys kilometrai nedidelis nuotolis. Tačiau, nežinant tiksliai, kur jis gyvena, beieškant rakto, galėjo ateiti ir mišparų laikas. O aš prižadėjau laikyti Mišias, ne mišparus.

     Atsinešęs iš ligoninės stalą ir liturginių rūbų lagaminą, nutariau laikyti Mišias scenoje, sukaltoje prie salės.

     Prieš porą mėnesių fašistai bandė čia guosti vaidinimais, o dabar, jiems kažkur dingus, scena buvo laisva. Beruošiant  altorių, atbėgo keli vaikai. Jų niekur ir neikuomet Italijoje netrūko! Deja, nesimatė suaugusių. Kodėl? Labai paprastas dalykas: pabėgėliai neturėjo laikrodžių, o aš neturėjau varpo. Kaip jie sužinos, kad jau pamaldų laikas? Kai pasiunčiau vaikus pašaukti suaugusių, netrukus atėjo keli senyvi vyrai ir apie 20 moterų.

     Mišias laikiau be uždegtų žvakių, nes vėjas jas užpūsdavo. Vėjas pradėjo kilnoti ir ostiją. Ją prispaudžiau Mišių taurės koja. Po pamaldų paprašiau tikinčiuosius, kad pakviestų kaimynus į antras Mišias. Atsisėdęs ant scenos laiptų, išklausiau keletą išpažinčių.

     Į antras Mišias atėjo apie 150 žmonių. Didelė pažanga. Perskaitęs evangeliją, paskelbiau šiokiadienių tvarką: 8 val. Mišios salėje, o po pamaldų bus galima pasikalbėti rūpimais klausimais. Kalbėdamas paskutines maldas, pastebėjau, kad žmonės pradėjo skubiai skirstytis, nelaukdami palaiminimo. Palaiminau tik vieną moterį, norėjusią atlikti išpažintį.

     Mišioms baigiantis, girdėjau lėktuvų dūzgimą, o dabar, klausydamas išpažinties, išgirdau ir kulkosvaidžių traksėjimą. Pastebėjau, kad ore vyko lėktuvų kova, vis artėjanti į stovyklos pusę. Supratau, kodėl pabėgėliai taip greit išsiskirstė. Bet man negrėsė joks pavojus. Tačiau kitą dieną už savo "drąsumą" susilaukiau daug komplimentų, nes aš, pabėgėlių nuomone, pabaigiau klausyti išpažintį, nepaisydamas kulkų. Bet aš niekur jų nemačiau. Jos, matyt, krito netoli ano namo, iš kur pabėgėliai mane stebėjo. Penitentės drąsumo negaliu pagirti, nes ji buvo kurčia. Tik spraginant kulkosvaidžiams, ji mane paklausė, ką sakiau. Nieko jai nebuvau anksčiau sakęs, o dabar, išgirdęs jos klausimą, vos galėjau susilaikyti nesijuokęs.

     Pirmadienį pasikartojo salės rakto istorija. Tos istorijos nemėgau ir bandžiau atidaryti duris pečiais. Tačiau jos buvo tvirtos ir atlaikė ne tik mano, bet ir talkon atėjusio vokiečio kareivio spaudimą. Abu turėjom pasiduoti likimui, kuris po pusvalandžio atsiuntė darbininką su salės raktu.

     Salė buvo panaši į šiukšlyną, o aš neturėjau nė šluotos, nė laiko. Mišias atlaikiau kaip Betliejaus tvarte. Po pamaldų priėmiau žmones. Jų vargų istorija skambėjo kaip biaurus sapnas. Kai kurios šeimos slapstėsi kalnuose 5 ar 6 mėnesius. Šalčio, bado ir ligų verčiamos pasidavė vokiečiams. Paskui perėjo per dvi stovyklas. Dabar pusplikiai atsidūrė trečioje. Ne vienas kalnuose užmerkęs akis šiai žemei. Ne vienas praradęs sveikatą. Ne vienas dingęs be žinios.

     Klausydamas jų pasakojimų, supratau, kaip atrodė Napoleono armija, grįžtanti iš Rusijos. Bet čia buvo civiliai gyventojai. Jie norėjo ne kovoti, bet ramiai gyventi. Tačiau per 20 metų niekas neatsiklausė jų nuomonės nė apie karą, nė apie taiką, lyg tai visiškai jų neliestų. Karą paskelbė tik vienas žmogus, kuris karo išvakarėse jiems taip kalbėjo: "Kai aš pasirodau Venecijos Rūmų balkone, ateinu ne diskutuoti ar svarstyti, bet pranešti sprendimą". Tas gi jo sprendimas buvo padarytas taip, lyg valstybę sudarytų ne piliečiai, ne tauta ar žmonės, bet tik jis vienas. Keistas to žmogaus galvojimas. Tiek to. Dabar mums rūpėjo ne jo klaidos, bet mūsų vargai, kartūs jo klaidų vaisiai. Šiandien, deja, mažai ką galėjau žmonėms padėti. Užsirašiau tik keletą karo belaisvių, kuriuos pabėgėliai norėjo pasveikinti. Tie sveikinimai, kasdien perduodami per Vatikano radiją, kai kur belaisvius pasiekdavo. Prie sveikinimų buvo galima pridėti ir trumpą žinią apie belaisvių gimines.

     Kol salę paverčiau šiokia tokia koplyčia, dingo (t. y. buvo pavogti) keli įrankiai ir praėjo kelios dienos. Tuo tarpu pradėjo užsimegzti naujas planas. Stovykloje buvo apie 600 mokyklinio amžiaus vaikų, nepriėjusių pirmos Komunijos. Reikėtų juos paruošti. Jei pasisektų rasti 20—30 katekizmo mokytojų, duočiau naudingo užsiėmimo ne tik joms, bet ir vaikams. Per vaikus galėčiau geriau pasiekti ir tėvus. Gavęs pašalpos iš Vatikano, žinoma, mokytojų neužmirščiau.

     Katekizmo mokymo planą paskelbiau sekmadienį, o pirmadienį sušaukiau mokytojų pasitarimą. Į jį atėjo 15 savanorių: 5 gryno kraujo davatkos ir 10 Katalikų Akcijos mergaičių, 16—20 metų amžiaus. Davatkos paprastai sudaro kunigui žymiai didesnį galvosūkį, negu painiausieji teologijos klausimai ar visi parapijos reikalai. Galvosūkių turėjau užtektinai ir be jų. Bet jos turi energijos. Jos turi ir laiko. Jos moka pasiaukoti kartais ir Dievo garbei. Kodėl joms nepavesti kokio nors naudingo darbo?

     Tą darbą sugalvojau ne aš, bet viena kukli moteris, kuri dažnai mane kviesdavo pas kokį nors sunkiai sergantį ligonį. Ligonių buvo daug. Daug ir pabėgėlių namų. Ir geriausiems norams esant, nepajėgdavau kasdien jų apeiti. Bet jei kiekviename name turėčiau po vieną ligonių lankytoją, būčiau tikras, kad niekas nemirs be sakramentų. Abejodamas pedagoginiais pamaldžių moterėlių gabumais, susirinkimo pradžioje pasiūliau joms tą gražų darbą. Moterys pritarė. Tik viena energinga moteris man pakuždėjo į ausį, kad ji norinti ir ligonius lankyti, ir prižiūrėti mokytojų darbą. Mergaitėms priežiūra esanti labai reikalinga. Gal ir reikalinga. Bet šiandien norėjau išspręsti mokytojų, o ne inspektoriaus klausimą. Todėl, padėkojęs jai už sugestiją, kreipiaus į mergaites.

     Kol neturiu katekizmų — taip joms kalbėjau — reikėtų mokyti vaikus poterių, 10 Dievo įsakymų, 7 sakramentus ir t. t. Kiekviena mokytoja, žinoma, turi surasti ne tik 10—15 vaikų savo kaimynystėje, bet ir ramesnį užkampį, kur galėtų juos mokyti. Jei vaikų atsiras per 15, tuokart reikėtų paieškoti talkininkės. Tegul ji sudaro atskirą grupę ir man prisistato. Darbą reikės pradėti ne rytoj, bet šiandien. Šiandien reikia rasti užkampį, o rytoj bus galima ieškoti vaikų.

     Norėjau paliesti ir kitus klausimus, bet išgirdau lėktuvo dūzgimą. Pradžioje jis buvo silpnas, bet paskui pradėjo trukdyti kalbą. Nutariau palaukti, kol lėktuvas nuskris toliau. Tačiau lakūno planas buvo kitoks: jis skrido tiesiai į mūsų stovyklą. Dūzgimas virto kurtinančiu spiegimu, o prie jo virš mūsų galvų prisidėjo kulkosvaidžių trenksmas.

     Sukliko mano pedagogės, kiek turėjo kvapo, šaukdamos Madoną ir visus šventuosius. Neatsiliko ir davatkėlės. Klykdamos, pradėjo slapstytis po stalu, po altoriumi ir po suolais. Nežinau, kodėl aš pats pasilikau vietoj. Tikrai ne dėl "šalto kraujo", nes jutau, kad jis pradėjo šilti. Greičiausiai todėl, kad mane ir šį kartą užbūrė neįprastas italų jausmų prasiveržimas.

     Gyvendamas Romoje, dažnai eidavau į vieną turgavietę (Campo dei Fiori), kur negalėdavau atsigėrėti pardavėjų iškalbingumu, jų mimika ir gestais. Jie mane užburdavo. Užburdavo ir pamokslininkai, gal ne tiek mintimis, kiek gestais. Užburdavo net vaikai. Įspūdingiausią sceną mačiau Neapoly, kur dvi susipykusios moterys, skaičiuodamos gatvėj prie žmonių kita kitos nuodėmes, pradėjo rietis. Jos, matyt, seniau buvo artimos draugės ir nieko savo tarpe neslėpė. Dabar nieko neslėpė nuo kitų! Tikrai, buvo ko pasiklausyti! Buvo ir ko pasižiūrėti. Italų jausmai nepripažįsta santūrumo filtro. Jie prasiveržia kaip Vezuvijus!

     Dabar mačiau kitokią sceną, bet ir ji mane užbūrė. Spoksojau į visas puses, nes visur mačiau neįprastų jausmų prasiveržimą. Vienos mergaitės drebėjo, lyg drugio krečiamos, kitos raitėsi žemėj, tarsi būtų sužeistos. Toji scena tęsėsi ilgokai, nes antra puolimų banga dar kartą padilgė nervus. Lėktuvams aprimus, pradėjo aprimti ir mergaitės. Bet jų veidai buvo pasikeitę. Labiausiai pasikeitęs buvo "inspektorės" veidas, kurios keletą sekundžių jokiu būdu negalėjau atpažinti. Jos akyse mačiau ką tik pergyventą konvulsiją.

     Juokas greitai atleidžia įtemptus nervus. Todėl ir aš, mergaitėms atsipeikėjus, bandžiau juokauti. Kai jos mane paklausė, kodėl nesislėpiau, atsakiau, kad nebuvo reikalo. Anglams, matyt, patikęs mokyklų projektas, ir jie atskrido mums paploti. O gal jie norėjo pašventinti koplyčią? Būdami protestantai, švęsto vandens nepripažįsta ir, vietoj vandens, panaudojo kulkas. Bet nepataikė. Todėl koplyčia šventinti teks man pačiam! Greičiausiai anglams rūpėjo ne koplyčia, bet vokiečių karo policija, įsikūrusi už stovyklos tvoros. Tą policiją, atrodo, anglai gerokai įsimylėję, nes ją beveik kasdien aplanko. Mes, žinoma, tos meilės nepavydim.

     Kalbėdamas, jutau mergaičių įtampą atsileidžiant, bet gera nuotaika negrįžo. Todėl pasitarimą atidėjom antradieniui. Eidamas namo, sužinojau, kad anglai iš tiesų apšaudė vokiečių policiją, bet pataikė į netoli besiganančią karvę. Kitą dieną toji nekalta karo auka, supiaustyta beveik į kruopas, pateko į stovyklos virtuvių puodus. Ji truputį atitaisė mokytojų nuotaiką.

     Nepaisant ugnies krikšto, į antrą mokytojų pasitarimą atėjo apie 20 mergaičių. Joms pakartojau, ką vakar buvau sakęs, ir pridėjau naujų sugestijų. Išsiaiškinom taip pat keletą klausimų ir abejonių. Kai kurios mergaitės pasigyrė radusios mokinių ir vietą mokyklai. Tai padrąsino ne tik abejojančias mokytojas, bet ir mane. Neapvylė manęs ir pamaldžiosios moterėlės. Ligonių lankymas ir jų išpažinčių klausymas ėjo sklandžiai, nes jos beveik viską paruošdavo: ir ligonį, ir kunigą. Todėl, ir nematęs ligonio, žinodavau, kuo serga ne tik jo kūnas, bet ir siela.

     Nebeatsimenu kurią dieną viena ligonių lankytoja pasitiko mane anksti rytą ties stovyklos vartais ir pranešė, jog tokiam ir tokiam name ką tik miręs senyvas vyras ir mirštanti jo žmona. Tikėdamasis, jog vyras galėjo būti tik be sąmonės, tekinas pasileidau į tą namą, geriau sakant į didelį sandėlį, kuriame gyveno apie 100 žmonių. Vyras tikrai jau buvo miręs, bet žmonai galėjau suteikti paskutinį patepimą. Ją galėjau aptarnauti tik apžergęs vyro lavoną, nes šalia jos, kitoje pusėje, gulėjo kitas ligonis. Norėdamas išvengti parazitų, sutanos skvernus užsikišau už juostos. Keistu sutapimu vyras ir žmona mirė tą pačią dieną. Juos ilgai atsiminiau. Atsiminiau taip pat ir vieną didoką kambarį, kuriame gyveno 21 pabėgėlis. Iki balandžio pabaigos iš jų mirė 9. Gaila. Žmogaus gyvybė pasidarė pigi ir mažavertė. Dar mažiau vertinama ji buvo nacių ir bolševikų stovyklose. Tuo nė kiek nesistebėjau, nes ne kartą buvau skaitęs, kad juo labiau nuvertinama Aukščiausioji Vertybė, tuo labiau krinta ir žmogaus vertė. Iš principo, diktatūrose vertingu laikomas tik vienas žmogus. Kiti žmonės, jų nuomonė, nuosavybė, laisvė ir teisės vertinami tik tiek, kiek diktatoriaus tikslams naudingi.

     Trečiadienį po pietų atsitiktinai stovykloje pasimaišė sunkvežimis, kuriuo galėjau pasiekti Romą ir perteikti popiežiaus komisijai ilgą būtinų daiktų sąrašą: pieno kūdikiams ir ligoniams, cukraus, bet kokių maisto produktų sveikiems, drabužių, vaistų, laikraščių vyrams, katekizmų mokytojoms ir, jei galima, vaikams, taip pat rožančių, medalikėlių ir t. t. Labai naudinga būtų turėti ir daugiau gydytojų, nes ligoninės gydytojas negali visko apeiti. Tegul komisija atsiunčia į stovyklą, ką tik turi ir ką gali gauti. Juk ten visko trūksta.

     T. Faller prižadėjo parūpinti seseles vienuoles. Tačiau jį prašiau, kad palauktų, nes man nebuvo aišku, ar sąjungininkų aviacija tikrai nenori liesti stovyklos. Kam siųsti žmones į pavojų? Slaugės, žinoma, gali ir tuojau važiuoti, bet kitos tegul palaukia. Tuo reikalu žadėjau parašyti.

     Gavęs 2.000 lyrų ir užtikrinimą, kad komisija padės, kuo galės, ėjau į universitetą. Pakely sutikau seną pažįstamą, kuris stebėjosi, kad einu sulinkęs, kaip senis. Keista, kad pats to nepastebėjau.

     Jam atsakiau, kad dabar galiu išsitiesti. Stovykloje užvedžiau darbą, kurį reikės tobulinti ir plėsti, bet jau turiu kuo atsiremti. Atrodo, kad paramos gausiu ir iš popiežiaus komisijos.

     Penktadienį 6:30 val. ryto vėl iškeliavau į stovyklą. Kelionę pradėjau Raudonojo Kryžiaus ambulansu, kuris, vos išvažiavęs už Romos, sugedo ir sustojo. Manęs pasigailėjo kitas šoferis. Jis atviru sunkvežimiu kažkur vežė darbininkus. Deja, pavažiavus porą varsnų, pasirodė sąjungininkų lėktuvas. Žaibo greitumu visi išsislapstėm aukštoje pakriaušėje ir laukėm ugnies krikšto. Jis nedelsė ateiti. Mūsų laimei, lakūnas apšaudė kitą paskui mus važiavusį sunkvežimį. Bet mirties baime turėjom dalintis su ano sunkvežimio keleiviais.

     Sunkvežimiui sukant iš kelio, leidaus pėsčias, kol mane pasivijo mažas sunkvežimiukas. Jis pavežė iki Cesano kryžkelės. Likusius 4 km. vėl ėjau pėsčias. Skubėjau, kiek galėjau, nes norėjau atlaikyti Mišias. Poilsiu pasirūpino 2 sąjungininkų lėktuvai, skrisdami į mano pusę. Nuo jų pasislėpiau piktžolėse. Slėpiaus todėl, nes Romoj girdėjau, kad lėktuvai apšaudė ir civilius gyventojus. Stovyklą pasiekiau 11 val.

     Po pietų apžiūrėjau mokyklas. Jos veikė. Italai sugeba improvizuoti ir, kaip jie patys sako, prisiderinti prie aplinkybių (arrangiarsi). Vakare, gulėdamas lovoje, dar kartą galėjau analizuoti žmoguje kylantį jausmą, šaudant lėktuvams ir nežinant, kuri sekundė šioje žemėje bus paskutinė. Tas jausmas tikrai nėra malonus. Nepaisant fizinio nuovargio, jis neleido užmigti beveik visą naktį. Nors žinai, kad esi lovoj, bet, akims užsimerkus, kulkos, rodos, tykšta pašonėje lygiai taip, kaip anoje pakriaušėje. Kažin ar gerai padariau, prižadėdamas kiekvieną savaitę važiuoti į Romą?...