Spausdinti

BRUNO MARKAITIS, S. J.

ISAIS amžiais ir visuose pasaulio kraštuose, kur žmogus gyveno, randame tris dalykus: altorių, auką ir kunigą, bendruomenės vardu aukojantį dievybei auką už savo ir žmonių nuodėmes. Labai dažnai toje šventoje vietoje, kur stovi altorius, kur auka ir kunigas, randame ir žmones, kurie dalyvauja dievybę permaldaujančioje aukoje. Žinoma, altorius galėjo būti netašytų akmenų krūva. Auka galėjo būti medžioklėje užmuštas žvėris, o kunigas — giminės galva, arba burtininkas, arba vienas giminės vyresniųjų.

     Kai žmogus buvo primityvus, jo religija buvo primityvi ir jo Dievo supratimas buvo primityvus. Todėl ir jo auka, jos paskirtis bei su ja surištos apeigos, buvo labai paprastos, dažnai atsiduodančios ne tik naivumu, bet ir prietarais. Kai kilo civilizacijos laipsnis, kai didėjo žmogaus protinis pajėgumas, vystėsi socialinė santvarka ir kultūrinės apraiškos, savaime aišku, ir religija, ir Dievo supratimas gilėjo, tobulėjo kartu su visapusiška žmogaus pažanga.

     Įvairius religinio vystymosi periodus gana aiškiai matome ypač Senojo Testamento Žydų tautos istorijoje. Čia randame primityvias aukas, čia randame jų tobulėjimą, sekantį bendrą tautos pažangą.

     Bet Žydų tautoje randame vieną nepaprastą dalyką, kurio, bent tokiu tikrumu, nerandame niekur kitur, bū-tent, Dievo apsireiškimą žmogui. Šis apsireiškimas pirmoje eilėje lietė Dievo ir žmogaus santykius, davė žmogui naują ir neklaidingą žinių šaltinį, kas Dievas yra ir ko jis iš žmogaus laukia. Ypač dieviškame apreiškime, kuris pasiekė Žydų tautą per Mozę, aukai skiriama ypatingas dėmesys ir jau aiškiai nurodoma, kokia ji turi būti, kas ją turi aukoti, kur, kokiu būdu ir kada. Oficialiai įsteigiamas kunigystės luomas. Padedami religiniai ir socialiniai pamatai ateities šventyklai ir aiškiai nusakoma aukos paskirtis, būtent, ji turi būti aukojama už tautos nuodėmes. Todėl Žydų tautoje altorius, auka ir kunigas, ypač po dieviškojo apreiškimo Mozei, yra ne atsitiktiniai dalykai, bet socialinio ir religinio gyvenimo centras. Kai Žydų tauta tapo Dievo išrinktąja tauta, jai teko ypatingas uždavinys išlaikyti ir perduoti ateities kartoms Išganytojo pažadą, duotą puolusiam žmogui. Tas prakeikimas, kurį žmogus užsitraukė ant savo asmens, ateities ir savo vaikų, bus vieną dieną sunaikintas, kai Dievo Sūnus, tapęs žmogumi, žmogų išganys. Nuo to laiko, kai Žydų tauta tapo išrinktąja tauta, jos ateitis buvo labai tampriai surišta su Išganytojo atėjimu. Todėl nenuostabu, kad tiek herojiškieji tautos asmenys, tiek ypatingi įvykiai tampa ateisiančio Išganytojo ir Jo gyvenimo prototipai.

     Abelis, kuris nekaltas žūna nuo brolio rankos, yra Išganytojo paveiks-las, kurio kraujas bus išlietas už žmonių nuodėmes. Izaokas, kurį jo tėvas Abraomas rengiasi paaukoti Dievui, yra kitas Išganytojo paveikslas. Jaunasis Juozapas, kurį broliai parduoda į Egipto vergiją ir kuris vėliau, tapęs Egipto faraono dešiniąja ranka, išgelbsti savo tėvą, brolius ir visą žydų gentį nuo bado, yra vėl kitas Išganytojo paveikslas.

     Kai Mozė dėjo pastangas išvesti žydus iš Egipto į pažadėtąją žemę, faraonui priešinantis, įvairios Dievo bausmės turėjo palaužti faraono valią ir užsispyrimą. Viena tokių bausmių turėjo būti egiptiečių pirmgimių mirtis. Dievo angelas turėjo išžudyti visus pirmgimius, išskyrus tuose namuose, kurių durys buvo paženklintos kraujo kryžiumi. Avinėlio kraujo kryžiumi. Ir šitas simbolizmas reiškia ne ką kita, kaip tikrąjį Dievo Avinėlį, kurio kraujas išgelbės žmogų iš amžinos mirties.

     Kelias iš Egipto vergijos į pažadėtosios žemės laisvę, deja, buvo ilgas ir sunkus. Žydų tauta, nepaisant Mozės vadovaujančios rankos, dažnokai pasiduodavo svetimoms įtakoms ir pasipriešindavo Dievo valiai. Šventasis Raštas liudija, kad laikas nuo laiko, kaip paskutinę priemonę, Dievas siųsdavo kokią nors nelaimę, kuri turėdavo atverti žydams akis. Ir taip vieną dieną tyruose pasirodė didelis nuodingų žalčių skaičius. Daugelis žydų žuvo. Kiti maldavo Mozės tarpininkavimo. Tada Dievas jam pasakė nulieti varinį žaltį ir iškelti jį aukštai ant medžio prieš visų akis. Kas žvelgs į varinį žaltį, net ir nuodingo žalčio įgeltas, liks gyvas. Ypatingai šis paveikslas labai įspūdingai nusako atperkančiąją Išganytojo mirties galią.

     Ir tokiu būdu iš lėto versdami Senojo Testamento puslapius, mes randame nemaža paveikslų ir simbolių, kurie vaizduoja ateisiantį Išganytoją. Ypatingą dėmesį kreipiame į Velykų šventes, į Velykų Avinėlio valgymą, kurio metu kiekvienam žydui buvo įsakyta prisiminti Egipto vergiją ir ilgų metų kelią į pažadėtąją žemę, atnaujinant ateisiančio Mesijo viltį.

     Ir vieną dieną Jis atėjo. Perėjo Žydų žemę, gera darydamas ir skelbdamas Dangaus karalystę. Besiartinant paskutinėms Velykų šventėms, Jis liepė Petrui ir Jonui parengti Velykų vakarienę. Mokytojas su savo mokiniais prisiartino prie Paskutinės Vakarienės stalo, kur Senojo Testamento paveikslai ir simboliai tapo tikro-vėmis. Velykinis avinėlis Dievo Avinėlio akivaizdoje. Varinis žaltys ant tyrų medžio metė šešėlį ant dabarties sienos, ant kurios kris kryžiaus šešėlis, iškildamas rytoj ant Kalvarijos kalvos bei rodydamas žmonėms ir pasauliui ne varinį žaltį, o kruviną Dievo Avinėlio kūną.

     Paskutinės Vakarienės nuotaika buvo šilta, intymi, bet taip pat iškilminga ir liūdna, nes Viešpats kalbėjo apie netolimą savo mirtį. Staiga Jis paėmė į rankas mažą duonos kepalėlį ir tarė: "Štai mano Kūnas.” Didelis nustebimas apėmė apaštalus, kai kiekvienam iš jų į ranką buvo įdėtas duonos gabalėlis, kuris slėpė Viešpaties Kūną. Po kiek laiko Jis pakėlė vyno taurę ir tarė: "Štai mano Kraujo taurė naujame ir amžiname Testamente, kuris bus išlietas už jus ir daugelį nuodėmėms atleisti”.

     Kiekvienas apaštalas valgė Jo Kūną ir gėrė Jo Kraują duonos ir vyno pavidaluose, svarstydami Viešpaties žodžius, kad Jo Kūnas ir Kraujas atleis jų ir daugelio nuodėmes.

     Po kelių valandų prasidėjo Išganytojo kančia, kuri per vyriausiąjį Sinedriono teismą, per Antonijos pilį ir Jeruzalės gatves nuvedė į Golgotą. Vinys pervėrė Išganytojo rankas ir kojas. Kryžius iškėlė į dangų kruviną Dievo Avinėlio Kūną. Ir ką mes randame ilgų amžių eilėje visuose pasaulio kraštuose, randame ant Golgotos, būtent: altorių, auką ir kunigą. Altorius čia kryžiaus medis. Auka — Dievo Sūnus. Ir kunigas? Kunigas čia tas pats Dievo Sūnus, kuris tampa žmogaus Išganytoju, save aukodamas Dievui ant kryžiaus už žmogaus nuodėmes.

     Visos praeities aukos dabar pasirodo tikroje perspektyvoje. Žmogus bandė atsilyginti Dievui už savo nuodėmes. Ribotas žmogus bandė atsilyginti begaliniam Dievui, bet kiekviena jo auka, net jo mirtis buvo riboto žmogaus ribota pastanga permaldauti begalinį Dievą. Šitame santykyje visais laikais trūko tikrosios proporcijos, kol išsipildė amžių pranašystė ir viltis Dievo Sūnaus įsikūnijime. Jis tapo žmogumi, kad, žmogaus prigimtį priėmęs, tikrai galėtų žmogų atstovauti, žmogaus vardu kalbėti. Bet tapęs žmogumi, Jis nenustojo buvęs Dievu. Ribotą žmogų atstovaudamas, bet begaline auka Jis Visagaliui Dievui atlygino už visų žmonių nuodėmes. Vieną kartą kruvina mirtimi Jis atpirko pasaulį ir pradėjo naują testamentą visiems žmonėms, visiems laikams. Viešpats Kristus, Paskutinės Vakarienės metu laikydamas rankose savo Kraujo taurę, tarė apaštalams: "Kiekvieną kartą, kai aukosite šią auką, darykite tai man atminti”. Išganytojo aukos užtenka žmonijai nuo pasaulio pradžios iki pabaigos. Bet ir po atpirkimo žmogus lieka silpnas nusidėjėlis, kuriam nuolat reikia antgamtinės pagalbos.

     Dievo Sūnus, norėdamas žmogų išganyti, priėmė žmogaus kūną. Kitaip Jis žmogaus pasiekti negalėjo. Jo mirtis ant kryžiaus buvo galima tik žmogiškame kūne, kuris gimsta ir miršta. Vadinasi, kruvinoji Golgotos auka buvo fizinis atpirkimo aktas, surištas su vieta ir laiku. Atpirkimą įvykdė Dievas, pasinaudodamas žmogaus kūnu. Bet Viešpats su tuo kūnu sugrįžo pas Tėvą. Golgotos gi auka turi būti kartojama ir Dievui pagarbinti, ir žmogaus nuodėmėms atleisti. Bet kokiame kūne, jei Kristus dabar danguje? Kokioje įvykių tvarkoje, jei kruvinoji kryžiaus auka yra vienintelė, nebepakartoj ama?

     Atperkančioji Išganytojo auka įvyko istorinėje tvarkoje. Kasdieninė Mišių auka vyksta sakramentinėje tvarkoje. Su kūnu grįždamas pas Tėvą, Kristus žmonijai paliko mistinį savo kūną, kurį sudaro Jis Pats ir Jį tikintieji. Jis yra to kūno galva, o mes — kūno nariai. Štai naujasis Išganytojo kūnas sakramentinėje tvarkoje. Šitame mistiniame kūne, kuris yra realus kūnas, ir šitoje sakramentinėje tvarkoje, kuri yra antgamtinė tikrovė Kristaus Bažnyčioje, kartojasi Golgotos auka su visa išganančia galia ir visomis pasekmėmis, bet jau nebe kruvinu būdu. Ir mūsų amžiuje randame Kristaus Bažnyčioje tris dalykus: altorių, auką ir kunigą. Altorius šiandien yra specialiai pašventinta vieta kiekvienoje bažnyčioje, pagal laiko stilių ir dvasią. Auka — tas pats Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus. O kunigas — Jėzus Kristus, mistinio kūno galva, ir mes visi, kurie tikime Jėzų Kristų, mistinio kūno nariai. Tokiu būdu mistinio kūno nariai dalyvauja Kristaus atperkančioje kunigystėje. Pirmą kartą pasaulio istorijoje žmonės dalyvauja dieviškoje aukoje ne tik kaip stebėtojai, ne tik kaip dalyviai, bet kaip Kristaus kunigystės dalininkai, kurie su Kristumi aukoja dangiškajam Tėvui šventą, amžiną ir begalinę auką.

     Tiesa, rinktiniai vyrai, kuriems Dievas suteikia krikščioniškosios kunigystės pašaukimą, per ypatingus šventimus tampa Jėzaus Kristaus burna ir rankomis Šventoje Mišių Aukoje. Jie gauna ypatingą galią, kurios kiti mistinio kūno nariai neturi. Bet jų kunigystė pabrėžia ypatingą Naujo Testamento tikrovę, kad amžinasis kunigas Jėzus Kristus, aukodamas Tėvui auką, tai daro per savo mistinį kūną. Vadinasi, mes — mistinio kūno nariai — ne tik dalyvaujame Šventoje Mišių Aukoje, bet ją atnašaujame kartu su Jėzumi Kristumi.

     Kruvinoji Išganytojo auka ant kryžiaus Golgotoje per amžius kartojasi mistiniame Kristaus kūne nekruvinu būdu, kur yra altorius, auka ir kunigas. Todėl mūsų mintys grįžta į Paskutinę Vakarienę, kur Jėzus Kristus paliko mums savo Kūną ir Kraują duonos ir vyno pavidaluose, kaip savo kančios atminimą. Jis paėmė duoną ir tarė: "Štai mano Kūnas”. Ir vėliau, iškėlęs prieš apaštalų nustebusias akis vyno taurę, paskelbė: "Štai mano Kraujas”. Nuo to laiko šios dvi intymios ir stebuklingos scenos tapo ateities Mišių Aukos centru ir širdimi. Ankstyvoji Bažnyčia Mišių Auką, kaip mes ją suprantame šiandien, vadino "duonos laužymu”. Jėzus Kristus dažnai, valgydamas su savo apaštalais ir mokiniais, palaimindavo duoną, laužydavo ir padalindavo kartu valgantiems. Šv. Povilo laikų krikščionių bendruomenėse Duonos Laužymas, kaip Išganytojo kančios ir mirties minėjimas, buvo įjungtas į "agape” — meilės bei draugiškumo puotą, kuri buvo, sakytume, sekmadienio pietūs šeimai, draugams ir bičiuliams. Su

     Duonos Laužymu "agape” tapo tų krikščioniškųjų bendruomenių Mišių Auka.

     Savaime aišku, kad Mišių Auka, kaip ir kiekvienas kitas dalykas gyvoje žmonių bendruomenėje, vystėsi, didėjo, tobulėjo. Prisidėjo naujos maldos ir naujos apeigos. Persekiojamoji Bažnyčia katakombose, be abejo, negalėjo neatsiminti savo sunkios dalios, ir Mišių aukoje jos maldos ir jos širdgėla prašė dangiškojo Tėvo pagalbos visiems tikintiesiems, bet ypatingai tiems, kurie gal netrukus turės mirti cirko arenoje už Jėzų Kristų, kurio vardą jie visi nešiojo.

     Tokiu būdu, keičiantis laikams, keitėsi ir Mišių Aukos formos. Su Konstantino Didžiojo atsivertimu Bažnyčia išeina iš katakombų nakties į saulės šviesą. Prasideda aukso gadynė iki šiol prislėgtos Bažnyčios vystymesi ir augime. Iki šiol kuklios Mišių Aukos apeigos ir rūbai taikosi prie puošnių katedrų ir auksinių indų. Ir taip Duonos Laužymas, kuris paskubotai vyko tamsiame katakombų rūsyje, dabar tampa iškilmingu Kristaus kančios ir mirties minėjimu. Ir taip iki mūsų dienų. Bet Mišių Aukoje ir jos vystymosi istorijoje matome tris pagrindines dalis, kurios aiškiai nusako nekruvinos aukos turinį, prasmę ir tikslą, būtent: duonos ir vyno aukojimą, kanoną su konsekracija, t. y., tyliąją bei šventąją dalį, kurios metu duona ir vynas tampa Išganytojo Kūnu ir Krauju, ir komuniją, kurioje aukos dalyviai, Jėzaus Kristaus kunigystės dalininkai, priima dangiškojo Tėvo dovaną žmogui: Jo Sūnaus Kūną ir Kraują.

     Visais amžiais, visuose kraštuose, kur prasidėjo ir vystėsi žmogiškoji civilizacija, randame auką, kurią žmogus aukojo savo Dievui, norėdamas jį ir pagarbinti, ir permaldauti. Žiūrint į religijų istoriją, galima tvirtinti, kad žmogaus auka Dievui yra žmogiškosios prigimties reikalavimas.

     Senovėje žmogaus auka buvo tik žmogaus auka. Bet su Išganytojo atperkančia mirtimi prasideda Naujasis Testamentas, kur žmogaus aukos ribotumas pranyksta dieviškosios Kristaus aukos begalybėje. Šventoje Mišių Aukoje, minėdami Viešpaties Kristaus mirtį, dalyvaujame Jo kunigystėje ir Jo aukoje. Mat, esame mistinis Kristaus kūnas, kuriame šiandien vykdomas žmogaus ir pasaulio išganymas, kai ant mūsų altorių duona tampa Viešpaties Kūnu, o vynas—Jo Krauju.