Spausdinti

EDVARDAS ŠULA1TIS

Ei, Vyčiai,

     Gyvenam Tautai ir Bažnyčiai:
     Mums viską davė Lietuva,
     Vaduosim galva ją sava.

AI EILUTĖS iš Lietuvos Vyčių organizacijos himno (žodžiai kun. Gustaičio, muzika — A. Aleksandravičiaus - Aleksio). Bet kas tie Lietuvos Vyčiai, kada ir kur jie atsirado, ką jie veikia, kokios jų problemos? Tokie klausimai gali kilti mūsų galvoje, nes Lietuvoje tokios organizacijos neturėjome ir net Amerikoje jos darbus mažai kas pažįsta.

     Lietuvos Vyčiai (toliau juos vadinsime trumpai — vyčiais) yra šio krašto (Amerikos) lietuvių produktas. Tai pati seniausioji čia įsteigta lietuvių jaunimo organizacija. Ji netrukus minės savo 50 metų gyvavimo sukaktį (organizacijos gimtadieniu laikoma 1913 m. balandžio 27 d.). Taigi, vyčiai yra beveik tokio pat amžiaus, kaip ir ateitininkai, kurių auksinę sukaktį minėjome praėjusiais metais.

     Kaip istorija sako, vyčių sumanytoju buvo M. Norkūnas. Jam šios jaunimo organizacijos steigimo mintis atėjusi, jo paties žodžiais, "kartą bevaikščiojant girioje ir besigėrint jos gražumu: medžiai tiesūs, gražūs, augaloti ir viskam naudingi". Bet jis taip pat pastebėjęs, kad tiesūs, gražūs, augaloti medžiai yra tik tie, kurie auga krūvoje, susispietę. "Gi pakraščiuose, kai jau pakrikę, visi kreivi, negražūs ir nenaudingi. Pastarieji tokiais išaugo dėl to, kad, būdami paskiri, vėjų ir audrų lankstomi į visas puses, nepajėgė atsilaikyti".

     Kaip žinome, prieš pirmąjį pasaulinį karą į Ameriką patraukė nemaža lietuvių jaunimo, kuris čia rado gana sunkias įsikūrimo sąlygas, jau nekalbant apie dar nelengvesnes tautinio ir religinio veikimo galimybes. Todėl vyčių organizacija užgimė, norėdama, kad lietuvių jaunimas svetimoje šalyje augtų tiesus, gražus, viskam naudingas. Beje, tuomet vyčiai ir tebuvo vienintelė didesnė lietuvių jaunimo organizacija.

     Įdomu, kad šią organizaciją pradžioje norėta pavadinti Sakalų vardu, bet tuomet jau čekai ir lenkai turėjo savas organizacijas, pasivadinusias Sakalų vardais, tad buvo priimtas originalesnis Lietuvos Vyčių vardas (angliškai — Knights of Lithuania).

     Šios organizacijos žydėjimo metai buvo jos gyvavimo pirmieji dešimtmečiai. Įsteigus jos organą "Vytį" (eina nuo 1915 m.), apie jį susibūrė nemaža jaunųjų plunksnos pajėgų. Šis žurnalas kėlė ir svarstė (tada vien tik lietuvių kalba) įvairias lietuviškas problemas, diegė tėvynės meilę toli pasilikusiam kraštui. Ir šiandien, sklaidant surudusius pirmųjų metų "Vyčio" žurnalo komplektus, randi tokių gražių rašinių, kokių labai maža užtinkame ir šių dienų mūsų laikraščiuose.

     Į vyčių organizaciją nuo pačios jos gyvavimo pradžios susispietė visas katalikiškasis šio krašto lietuvių elitas. Jų pavardes šiandien daugumas mūsų, kurie sekame spaudą, gerai žinome. Sunku būtų visus vyčių veikėjus čia suminėti, tad visai nė nebandysime. Tik reikia pažymėti, kad jų eilėse turime žymiausius senosios kartos Amerikos lietuvių redaktorius, dvasiškius, mokslininkus, daktarus bei kitų profesijų žmones.

     Vyčių organizacija išugdė ir gana lietuvišką bei darbščią čiagimių lietuvių kartą, kurią šiomis dienomis jau ne visai būtų galima pavadinti jaunąja karta. Dabar organizacijos narių tarpe randame nemaža tos kartos žmonių vaikų, kurie sudaro pačią jauniausią vyčių šeimos dalį. Jeigu šiuo metu vyčiams ko nors labiau trūksta — tai pirmiausia trūksta studentiškojo jaunimo, kuris kažkodėl nelinksta į šią organizaciją. Paskutiniais metais sugyvintą akcija pritraukė didoką būrį mokyklinio jaunimo (jų tarpe ir jaunuolių iš naujai atvykusių šeimų). Jeigu organizaciją būtų galima papildyti ir studentiškuoju jaunimu, tada jos tęstinumas ir efektingumas gerokai sustiprėtų.

     Norėtųsi trumpai panagrinėti klausimą, dėl ko vyčiai plačiau neprigyja naujai į šį kraštą atvykusiojo jaunimo tarpe. Čia yra įvairių aiškinimų, bet nežinia, kurie yra tiksliausi. Atrodo, kad apie vyčius gana maža yra paskleista tikslios ir išsamios informacijos. Kadangi šiuo metu yra nemaža iš Lietuvos atsivežtų lietuvių jaunimo organizacijų, tad į vyčius žiūrima, kaip į "svetimą" produktą, todėl ir nenorima su jais palaikyti ryšių. Yra tekę girdėti nemaža balsų, kad vyčiai esanti amerikietiška organizacija, kuri ir lietuvių jaunimą galinti suamerikietinti.

     Šiam teigimui pagrindo šiek tiek yra, tačiau jis nėra labai realus. Iš tiesų, šiame krašte tautiškumo sąvokos yra labai skirtingos ir jose daug kas pasiklysta. Juk net kai kuriose lietuvių įkurtose katalikiškose mokyklose mokiniams nuo jaunų dienų kalama, kad jie ne lietuviai, o amerikiečiai, nubraukiami mokinių lietuviški ("pagoniški") vardai ir t. t. Taigi, iš tokių mokyklų išėjęs jaunimas negali būti kaltinamas, kad jis pasisako esąs amerikietiškas, ypač jeigu jau čia yra gimęs. Tai jau yra įpročio dalykas, kuris tačiau esmėje nedaug ką reiškia. Svarbiau yra gyvenimiška realybė, kuri mums rodo, kad ir save amerikiečiais vadiną žmonės dažnai yra žymiai lietuviškesni už kai kuriuos "lietuvio" iškaba besipuošiančius mūsų tautiečius.

     Kitiems gali nepatikti, kad vyčių susirinkimuose ar suvažiavimuose yra kalbama dviem kalbom — lietuviškai ir angliškai. Yra sakančių, kad reikėtų vartoti tik lietuvių kalbą. Bet ką tada darys tie, kurie silpnai lietuviškai kalba (dažnai ne iš savo, bet iš tėvų ar mokytojų kaltės)? Patarti jiems mokytis lietuviškai? Žinoma, tai yra geras patarimas. Kai kurie taip ir daro. Kai kuriose vietovėse vyčiai turi lietuvių kalbos pamokas, o praėjusiais metais jie išleido lietuvių kalbai mokytis plokšteles su vadovėliu. Taigi, jokio specialaus užsispyrimo nesimokyti lietuvių kalbos ar ja nekalbėti vyčių tarpe nėra.

     Visi matome, kad apie 10 metų pagyvenus šiame krašte, yra nemaža jaunuolių, kurie šiandien lietuviškai kalba su anglišku akcentu arba ir visai vengia lietuviškai kalbėti. Kas bus dar po 10 metų? Arba kur nueis čia gimstantis naujųjų ateivių atžalynas? Tokiems jau dabar mūsų jaunimo organizacijos atrodo perdaug lietuviškos, nes jie ne visada gali gerai įsijausti, kas susirinkimuose kalbama. Patys šiuose susirinkimuose prakalbėti vengia, nes jų lietuvių kalba yra gerokai laužyta. Jiems kaip tik labai tiktų vyčių organizacija, kur niekas nesistebi ir nesijuokia, jeigu kuris nors silpnai kalba lietuviškai.

     Be abejo, organizacijos vadovybėje esantieji žmonės dažnai svarsto ir sprendžia problemas, kaip vyčiai galėtų geriau tarnauti Lietuvai ir Bažnyčiai. Tačiau organizacijos lietuviškumas nėra vien tik vadovų rankose. Čia stipresnė įtaka yra tėvų, mokytojų, lietuviškos visuomenės ir, žinoma, paties jaunimo.

     Jau daug prisiklausėme kalbų apie šimtaprocentinį lietuviškumą, patriotiškumą (kai kurių vadinamą šiaudiniu arba popieriniu), bet nežiūrime gyvenimo tikrovės. Tad vyčių pasirinktas praktiškosios lietuvybės kelias, dirbti Lietuvai čia prieinamais būdais, jos propagavimu amerikiečių spaudoje, jos reikalų gynimu kitataučių tarpe, savo lietuviškos kilmės akcentavimu, yra geras atsakymas popierinį patriotizmą išpažįstantiems mūsų tautiečiams.

     Jeigu kas abejoja vyčių lietuviškumu, tegul nueina į jų didesnius susibūrimus. Ten pajus tikrą lietuvišką atmosferą, kurią galės išskaityti iš eilinių organizacijos narių elgesio ir darbų. O jų šokių vakaruose dar dažnai nuskamba tautinių šokių garsai ir lietuviškos sutartinės.

     Kai matome lietuvių jaunuolius, kuriems bet koks lietuvių bendravimas nėra prie širdies, kad jie, lyg tie medžiai miško pakraštyje, yra pakrikę, kreivi, negražūs ir nenaudingi, pagalvokime, kokį didelį darbą lietuvybei yra atlikusi ir dar atliks vyčių organizacija. Tada gal ir savo talką jiems pasiūlysime, padidindami jų gretas.