Spausdinti

SESUO M. PAULĖ

 

     Tyli ramybė Tavo kambarėly, tik muzikos garsai pripildo erdvę. Širdis paskendusi svajonių pynėje, rodos, nieko nebegirdi. Pro nykstančių daiktų šydą artinuosi prie Tavęs ir nejučiomis įsilieju Tavo svajonių pynėn. Tu pajunti, tačiau manęs neišprašai, nes mano suprantantis žvilgsnis nedrumsčia Tavo svajonių. Taip gera būti suprastam! Juk supratimas ir užuojauta suartina širdis. Toliau abu sekame išsvajotą Tavo gyvenimo pasaką.

     Jaunystė — pavasaris, kurio žavesys svaigina širdis. Pavasaris ilgesių sužydėjimas, kuris ateitį vaivorykštės spalvomis nudažo. Norisi ją apglėbti, savo gyvenimą apjuosti laime ir džiaugsmu...

     Taip, mano mielasis drauge, norėčiau Tau padėti vaivorykštę pagauti, bet juo arčiau prie jos — tuo ji toliau skuba nuo Tavęs. Gal eikime ieškoti laimės ir džiaugsmo paslapties kitur...

     Tyliai intuicijos sparnais nusileiskime į žmogaus gelmes, žmogaus, kurį galvojame pažįstą, matome, pasikalbame. Štai nuaidi atodūsis ar su kalba nieko bendro neturįs juokas, beprasmis posakis. Sustokime prie jo: tai raktas į sielos lobio labirintą, kuris paslėptas nuo visų, net artimiausių asmenų čia, žemėje, ar jie būtų tėvai, sūnūs ar dukros, draugai ir mylimieji. Tik tu, jaunoji siela, gali savo dvasios padvelkimu paliesti širdies uždangą, kad nė pats žmogus nepajus, nors bus jis tavo tėvas ar motina, giminė ar svetimas nepažįstamasis. Yra momentų, kai širdis kalba sava kalba, gal ir pačiam kalbėtojui mažai suprantama, prasiveržiančia tyliais atodūsiais.

    Gal tu galvoji, kam čia tokia ilga įžanga? Bet juk juo jautresnis instrumentas, tuo rūpestingiau pasiruošiama. Ar nesutinki, tu praktiškas mūsų laikų jaunuoli?

     Štai besišypsanti graži moteris, o nematomas atodūsis išsprūsta iš jos lūpų. Kodėl? Tyliai sielos dvelkimu praskleidžiam širdies labirinto uždangą, o dvasiniu įžvelgimu leidžiamės gilyn, iš kur atodūsis iškilo. Gyvenimo metų rūkas blaivosi. Jaunystė. Žydinti jaunos mergaitės jaunystė. Grožis, talentai, pasisekimas — gyvenimas žydi. Draugės pavydi. Tėvai, mokytojai dreba, kad jai gyvenimas perdaug žavus. O ji apsvaigus meilės pažadais, pavasariu, jaunyste... Bet svaiguly, apglėbę vienas kito nepajuto, ir laimė lūžo palaužta...

     Vedybos, kūdikis ir atpirkimas. Žmonių akims tai paprasta, graži pora ir, rodos, šeimos laimės imk ir pavydėk. Niekas neišgirs to tylaus atodūsio, tik tu gali, dabar įžvelgęs sielos labirintan. Net kunigas klausykloje davęs išrišimą... juk Kristaus Krauju nuplauta, išnaikinta, bet ne, atodūsis negirdimas vis kyla, kurį tu išgirdai, nes turime kaltes nuplaut skaudžiu, tyliu kančios keliu.

     Tai, ką matei, brangus jaunasis drauge, raktas tau prie žmogaus širdžių uždangos, kad pažintum ir pasirinktum pats gyvenimą, kol dar ne per vėlu.

     Štai vėl, tėvas stumia gražutį kūdikį vežimėliu. Laimingas ir gyvenimu patenkintas. Graži ir mylinti žmona. Žmonės skuba pro šalį, kūdikis ramiai miega, tylu, tik akys ilgesingai žvelgia į bažnyčios bokštą, ir tu tuo momentu tyliai praskleiski sielos uždangą. Nustembi? Koks ilgesys kyląs bažnyčios link! Ir praregi, kad kūdikį jis krikštyti turėtų, o ne būti jo tėvu... Kada viskas nutyla, ilgesys prasilenkto pašaukimo aidi, kurio niekas nežinos, net mylima žmona, tik vienumos momentu, tu, jaunuoli, gali praskleisti sielos uždangą ir daug suprasti, praregėti.

     Tyliai įsėlinkime į šį jaukų, bet kuklų butą. Vakaras, nutilęs triukšmas, keturi mažieji miega. Tėvai likę vieni du. Be puošnių žodžių dalinasi mintimis. Įžvelkime į jų pasaulį, jauskime, ką jie jaučia. Jų gyvenimas — darnus šokis, kada be žodžių išgyveni muziką, jauti mylinčio žmogaus saugiai vedančią ranką, širdis užlieta neišsakomu džiaugsmu, laime. Mažas ritmo pametimas neišbloškia iš šokio, o tik atkreipia dėmesį taikytis labiau prie savo partnerio. Ar jauti, mano drauge, koks džiaugsmas šokti gyvenimą su mylimu, tau visada atsidavusiu žmogum, pagal nuostabią Kūrėjo muzikos taktą?... Šokti ir žinoti, kad ta laimė niekada nesibaigs, tik laidotuvių žvakės šviesa nuskaidrins ją ir perkels į amžinybę.

     Daug praturtėjome savo įžvelgimu. Jeigu dar neatsibodo, tai kviečiu iš šio ramaus namų židinio, vakaro tylos ir kūdikių ramaus alsavimo, persikelti su manim tau nepažįstaman naman, kur niekada dar nebuvai užėjęs. Nuostabi tyla, rodos, nė gyvos dvasios. Bet štai įsižiūrėk, maža švieselė spinksi, ir vakaro šešėlių apgaubta mergaitė. Švieselė ir mergaitė. Tai žvelkime į jas. Jos budi tam pačiam asmeniui. Tai sugrįžusi siela po pilnos dienos Jo garbei. Kuris jai tarė: "Ateik ir sek mane — mano išrinktoji, mano sužadėtine". Ar kas gali išpasakoti tyrų ir mylinčių sužadėtinių džiaugsmus?... Tik žiūrėk, kiek ramios laimės jos žvilgsnyje ir šypsenoj. Per Jį, su Juo, Jame gyvenimo dygliai skleidžiasi žiedais, o užmerkiant akis paskutiniam labąnakt, vaivorykštės spalvos nušviečia kelią pas Tą, Kuriam viskas paaukota.

     Ką galėčiau daugiau tau pasakyti, brangus jaunuoli? Jei keliavai su manim širdies stygomis per šias eilutes, tariu sudiev. Tikiuosi, kad tu praregėjai, išmokai surast širdies angas, pro kurias niekas kitas neįžvelgia. Eik jaunystės keliu, naudodamasis įžvelgimo raktu, ir mokėk išskaityti tai, ką kapų tyla giedos: "Kiekvienas palaidoja paslaptis, kurios gyvenimą kitom šviesom parodytų".

     Bet dar svarbiau, brangus jaunuoli, įžvelk savo širdies angon, kol gyvenimo dulkės nesukėlė paslėpto atodūsio. Įsiklausyk savos širdies melodijos ritman, kad visada galėtum šokti Amžinojo Muziko taktan...