DR. JUOZAS PRUNSKIS
Biologijos mokslas gilinasi į gyvybės paslaptis. Jis yra šakotas, kiek šakotas ir gyvūnijos pasaulis. Mums įdomu, kaip šios mokslo srities kūrėjai sprendė pasaulėžiūrinius klausimus ir koks buvo jų santykis su religija.
Mokslo pasaulyje yra žinomas senovės gyvių specialisto — zoologo bei paleontologo G. L. Cuvier (1769 - 1832) vardas. Jis buvo lyginamosios anatomijos profesorius prie gamtos mokslų muziejaus Paryžiuje, o taip pat universiteto aukščiausios tarybos narys. Organizavo universitetus, akademijas Italijoje ir Olandijoje, kur prancūzų mokslininkų įtaka buvo išplėsta su Napoleono užkariavimais.
Jis yra gerokai ištobulinęs lyginamosios anatomijos mokslą, įvedęs daugiau sistemingumo į zoologijos mokslus, ypač daug pasidarbavo stuburinių gyvulių paleontologijoje, parašęs iš tų sričių keletą veikalų. Jis buvo Prancūzų Mokslo Akademijos narys. Vien apie lyginamąją anatomiją parašė aštuonis tomus. Cuvier buvo religingas protestantas, rodęs daug pagarbos katalikams. Jo raštai atskleidžia, kaip jis stebėdamasis mąstė apie Sutvėrėją.
Jo draugas G. Saint - Hillaire (1772 -1844) iškėlė embriologijos studijų vertę, geriau pažinti suaugusiųjų gyvių formas. Buvo sėkmingas mokslininkas ir nuoširdus tikintysis. Praradęs regėjimą, kalbėjo: "Esu aklas, bet laimingas... Ši bausmė yra Dievo leista... Būkime dėkingi Apvaizdos lėmimams".
Berlyno universiteto anatomijos ir fiziologijos profesorius J. P. Mueller (1801 - 1858) pagarsėjo fiziologijoje ir lyginamojoje anatomijoje, ypač tyrinėdamas žmogaus juslių fiziologinį veikimą. 1833 m. parašė visame pasaulyje pagarsėjusį veikalą apie žmogaus fiziologiją. Sukūrė nemaža sisteminės zoologijos veikalų. Jis yra laikomas vienu dabartinės medicinos mokslo pagrindėjų. Buvo nuoširdus katalikas ir net galvojo būti kunigu.
Britų zoologas Richard Owen (1804 -1892) daug laiko pašventė senovės gyvių ir lyginamosios anatomijos studijoms, daug nusipelnė, kuriant britų muziejų. Įvairiomis progomis yra pareiškęs, kad gilesnis gamtos pažinimas verčia žmogų daugiau mąstyti apie Sutvėrėją ir stebėtis ta Aukščiausia Išmintimi, kuri sugebėjo sukurti taip nuostabų, vieningą gyvūnijos pasaulio planą.
Anglų kilmės Belgijos pilietis H. M. Edwards (1800 - 1885) nenuilstamai darbavosi, klasifikuodamas stuburinius gyvulius. Jo svarbiausias veikalas — žmogaus ir gyvulių lyginamoji anatomija ir fiziologija. Buvo tikintis protestantas, kovojo prieš materializmą. Jo žmona ir sūnus buvo katalikai. Sūnus buvo Paryžiaus muziejaus direktorius.
Antropologas A. de Quatrefages (1810- 18892) , bestudijuodamas žmonių rases, tvirtino, kad jis niekur nesuradęs jas apėmusio ateizmo. Jo raštuose labai ryški Dievo idėja.
Prancūzų fiziologas Claude Bernard (1813- 1878), Prancūzų Kolegijos profesorius, pasižymėjo savo tyrinėjimais nervų sistemos įtakos į kvėpavimą, virškinimą ir kraujo apytaką. Jis susekė, kad kasa duoda syvus, virškinančius riebalus, o kepenys išskiria cukrų. Darydamas bandymus, jis nustatė, kad smegenys, įdūrus atitinkamą vietą, išskiria cukrų šlapume. Jis buvo Sorbonos universiteto profesorius ir Mokslo Akademijos narys. Daugely atvejų yra parodęs savo krikščioniškąjį tikėjimą.
Ypatingą vietą gamtamokslyje užima Louis Pasteur (1822 - 1895), chemikas ir biologas, Dijono, Strasburgo, Lilio ir Paryžiaus universitetų profesorius, dėstęs chemiją ir fiziologinę chemiją. Nors nebuvo gydytojas, bet už nuopelnus medicinai buvo pakeltas į Medicinos Akademijos narius. Jis sudarė pagrindus moderniajai bakteriologijai. Įrodė, kad fermentacija yra mažyčių organizmų sukeliami cheminiai pakitimai. Ieškodamas, kaip tie organizmai atsiranda, eile tyrimų įrodė, kad jų savaimingas kilimas iš negyvos medžiagos yra neįmanomas. Taip pat įrodė, kad jų esama ore. Sudarė sterilizacijos dėsnius, susekė šilkverpių vabalėlių ligų priežastis ir išgelbėjo prancūzų šilko pramonę nuo krizės. Surado būdus kraujo užkrėtimui išvengti. Atrado skiepus prieš kolerą, juodligę, kiaulių raudonligę. Ypatingi nuopelnai jam priklauso, kad surado skiepus nuo pasiutimo. Jo įsteigtas ir jo vardu pavadintas institutas ir dabar tęsia tos srities tyrimus.
Kai Pasteuras šventė savo 70 m. amžiaus sukaktį, buvo išleistas specialus medalis su įrašu: "Pasteurui, jo 70 m. amžiaus sukakties proga, Prancūzija ir visa žmonija reiškia dėkingumą". Į iškilmes savo delegatus atsiuntė Švedija, Norvegija ir eilė kitų tautų. Savo kalboje anglų medikas Lister taip įvertino Pasteuro darbus: "Jūs atidengėte uždangą, kuri slėpė užkrečiamųjų ligų paslaptis. Jūs įrodėte, kad jos kyla iš mikrobų. Jūsų dėka chirurgija pergyveno tikrą revoliuciją".
Pasteuras buvo giliai tikintis žmogus. Jis taip kalbėjo: "Ateis laikas, kai pasaulis juoksis iš mūsų moderniosios materialistinės filosofijos. Kuo daugiau aš studijuoju gamtą, tuo labiau stebiuosi Sutvėrėjo darbais".
Kartą Pasteuras išgirdo vieną profesorių taip kalbant: "Jeigu savo galvoje turi mokslą ir tikėjimą, laikyki juos sandariuose skyriuose, nes jeigu jie susimaišytų, tai tikėjimas pradingtų". Pasteuras į tai taip atsiliepė: "Čia yra klausimas ne tikėjimo ir mokslo, o žmogaus proto apimties. Jei turi mažą kibirėlį ir į jį grūsi daug mokslo, gali atsitikti, kad tikėjimas bus iškeltas plūduriuoti ir pradings. Bet jeigu turi stambų minties indą, jame bus pakankamai vietos ir mokslui, ir tikėjimui".
Pasteuras buvo taurios sielos žmogus. Yra žinomas jo posakis: "Ne tai svarbu, ar mūsų darbai bus daugiau ar mažiau pasisekę, bet tai, kad, baigdami šį gyvenimą, galėtume pasakyti: dariau, ką galėjau." Kartą studentas jį paklausė:
— Kaip Jūs, tiek daug studijavęs, galite būti tikintis?
Pasteuras atsakė:
— Kadangi tiek daug studijavau ir mąsčiau, esu tikintis kaip bretonas (prancūzų Bretanijos gyventojai žinomi savo religingumu), bet jeigu būčiau dar daugiau studijavęs ir dar daugiau mąstęs, būčiau tikintis kaip bretonė.
Kartą traukinyje tarp Dijono ir Paryžiaus važiavo puošniai apsirengęs vyras. Tame pat vagono padaliny buvo ir paprastais drabužiais, menkais batais, vėjo nugaląstu veidu senukas. Jo rankose buvo rožančius. Puošnusis jauniklis prabilo:
— Kaip matau, jūs dar tikite viduramžių "klap-trap" maldų kalbėjimu ir manau, kad tikite Švenč. Mergelę bei kitas kunigų nesąmones!
— Taip, jaunuoli, tikiu. Argi jūs netikite? — paklausė senukas.
— Aš turėčiau tikėti maldai ir prietarams? Aš gi kolegijoje pažinau tiesą, ir jei būtumei gudrus, mestumei tuos juokingus poterėlius pro langą ir pasimokytumei ką nors apie naująjį mokslą.
— Naująjį mokslą? Bijausi, kad nesuprasiu. Gal man galėtumei padėti?
Studentas atsiliepė:
— Jei tik moki skaityti, tai su džiaugsmu pasiųsiu literatūros. Ar moki skaityti?
— O taip, gana gerai.
— Tai kur siųsti literatūrą?
Senukas pasirausė po kišenę ir ištraukė savo vizitinę kortelę, kurioje buvo parašyta: "Louis Pasteur, Mokslinių Tyrimų Institutas Paryžiuje". Galima suprasti to jaunuolio nustebimą...
Pasteuras mirė aprūpintas sakramentais. Vienoje rankoje jis laikė kryžių, antra buvo apkabinęs žmoną, apsuptas draugų, vaikų ir vaikaičių.
Didelio garso yra susilaukęs vokiečių zoologas Erich Wasmann (1859-1931). Jis pasižymėjo vadinamoje gyvulių psichologijoje ir vabzdžių moksle. Ypač daug įdomybių jis atskleidė, studijuodamas skruzdės. Jis buvo vienas ankstyvesniųjų evoliucijos šalininkų, bet užakcentuodamas ypatingą žmogaus padėtį evoliucijos eigoje. Yra parašęs eilę studijinių veikalų. Kai jis 1929 m. šventė savo 70 m. amžiaus sukaktį, Vokiečių Zoologų Draugija suorganizavo specialų kongresą jam pagerbti. Buvo jam įteikta speciali knyga, pavadinta "Festschrift" su 31 straipsniu jo garbei. Knygoje buvo įrašyta tokia dedikacija: "Žmogui — pagarbos ženklan, kovotojui — garbės ženklan, išminčiui — branginimo ženklan, maestrui — prielankumo ženklan, draugui — ištikimumo ženklan, priešui — įvertinimo ženklan". Jis buvo jėzuitas, pažįstamas daugeliui mūsų lietuvių jėzuitų, studijavusių Valkenburge.
