P. Daugintis, s.j.

RIEŠ KELETĄ mėtų šio žurnalo skiltyse esame rašę apie įvairias sistemas, bandymus ir klaidas straipsnyje, vardu "Naujosios santvarkos beieškant” (1959 m.). Tada sakėme katalikus stojant už tokią naują ūkiškai socialinę santvarką, kurioje būtų įgyvendinta profesinė arba korporatyvinė savivalda. Profesinės ir ūkinės savivaldybės labiausiai būtų pajėgios tvarkyti bendruosius žmonių ūkinius reikalus ir įgyvendinti taip būtiną socialinę demokratiją.

     Darbas ir kapitalas šioje naujoje santvarkoje būtų pastatytas savo tikroje vietoje, atsižvelgiant į jų skirtingą prigimtį, paskirtį, uždavinius ir teises ūkiškajame gyvenime. Šį kartą rašysime apie darbą tokioje santvarkoje.

     Darbas yra — išsireiškiant Leono XIII enciklikos "Rerum Novarum” žodžiais — žmogiškosios veiklos veiksmai, atliekami gyvenimo būtinumų patenkinimui ir ypatingai savęs išlaikymui. Šiame aptarime yra puikiai išreikštos dvi esminės darbo savybės: darbo asmeniškas vertingumas ir jo gyvybinis būtinumas.

     Privilegijos prieš teises

Darbo kilnumaskyla iš pačios darbo esmės. Darbas yra veikla žmogaus, protingos ir laisvos būtybės, sutvertos pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Savo proto ir laisvos valios dėka žmogus yra visų tvarinių valdovas ir viešpats. Jų užvaldymo nepakeičiama priemonė yra darbas. Darbu žmogus, išvystydamas savo paties galias, pajungia sau gamtos galias, pritaiko tvarinius savo vartojimui, juos daugina bei gamina. Tokiu būdu darbas yra dieviškosios kūrybos atbaigimas ir dalyvavimas Dievo Apvaizdos veikloje žmonijos išlaikyme.

     Be abejo, prie įvairių gėrybių pagaminimo ar pritaikymo prisideda gamtos gyviai ir jėgos, pvz. šilima, vanduo, vėjas, elektra. Tačiau jos vienos nedirba be jas pritaikančios ir tvarkančios protingo žmogaus veiklos. Gali pažengti technika kažin kiek į priekį, vis tiek žmogus buvo ir liks gamybos vadovas! Net ir paprasčiausias, žemiausias darbas turi šią žmogiško kilnumo žymę — yra asmeniška žmogaus veikla.

     Užtat kapitalas, tos materialinės priemonės ir gėrybės, skirtos kitų gėrybių pagaminimui, ar jas reprezentuojanti pinigų suma, yra tik medžiaginis produkcijos veiksnys. Darbas yra dvasinis faktorius. Kapitalas gamybos eigoje atlieka grynai instrumentalinį vaidmenį. Darbas, priešingai, yra pašauktas būti išpildančiu, pritaikančiu ir vadovaujančiu veiksniu. Todėl labai aišku, kas turi turėti pirmenybę — darbas ar kapitalas? Darbas, kaip asmeniška žmogaus veikla, turi ir privalo visada turėti pirmenybę prieš kapitalą!

     Tačiau liberališkai kapitalistinėje santvarkoje yra atvirkščiai — pirmenybė priklauso kapitalui. Darbas yra kapitalo tarnas ir visiškoje kapitalisto priklausomybėje. Liberalai kapitalistai yra tartum užmiršę, ką skelbia — kad ir darbininkas yra pilnateisis žmogus. O elgiasi su juo, lyg jis būtų darbo gyvulys, mašina ar prekė.

     Naujoji santvarka nori gamyboje darbą pastatyti tikroje, t. y. pirmaujančioje vietoje. Ne darbas turi būti beteisis kapitalo tarnas, bet kapitalas yra dirbančiojo tarnas. Be abejo, darbu suprantame tiek protinį, tiek rankų darbą, tiek įmonės vadovų, tiek technikų ir darbininkų.

     Katalikai sociologai tuo visai nenori paneigti kapitalo teisių, bet tik reikalauja panaikinti kapitalo privilegijas, priešingas darbo teisėms. Todėl jie reikalauja kitokio produktyvios nuosavybės ir įmonių sutvarkymo. Naujoji santvarka suteiktų darbininkams prideramą vietą tautos ūkyje ir kiekvienoje produkcijos šakoje profesinių atstovybių arba korporacijų dėka, o kiekviename fabrike arba įmonėje — dėka įmonės tarybos, socialinių direktorių ir teisės pareikšti savo nuomonę įmonės vadovybei. Bet apie tai smulkiau kalbėsime vėliau.

Darbo teisės ir būtinumas

     Gyvybinis darbo būtinumas yra kita esminė žmogiškojo darbo savybė. Ji iškilo po Kūrėjo teismo sprendimo puolusiam žmogui: "Dėl tavo pasielgimo tebūnie prakeikta žemė. Su dideliais vargais gausi iš jos visas dienas sau maisto!” Nuo to laiko darbas žmogui tapo būtina priemonė gyvybės išlaikymui: be darbo nėra duonos, o be duonos nėra gyvybės. Iš darbo būtinumo seka kelios praktiškos išvados, turinčios didelės reikšmės naujoje santvarkoje.

     Pirmoji: darbas yra visų žmonių pareiga — dirbti rankom ar galva, kūnu ar dvasia, kad būtų naudos pačiam žmogui ir bendruomenei. Tinginiavimas yra Dievo pasmerktas, kaip sako šv. Povilas: "Kas nenori dirbti, tegul ir nevalgo”.

     Krikščioniškoje visuomenės santvarkoje turėtų išnykti visoks tinginiavimas, išnaudojąs elgetavimą, ir darbo parazitai visomis savo formomis. Ta prasme yra visai pateisinami aukšti mokesčiai didelėms pinigo sumoms, nuosavybėms ir palikimams bei, reikalui esant, priverstinė darbo tarnyba.

     Antroji išvada: kadangi darbas yra būtina priemonė duonos gavimui, norint išlaikyti savo gyvybę, tai kiekvienas žmogus turi teisę dirbti. Kaip žmogus iš pačios prigimties gavo gyvybę, taip iš tos pat prigimties turi teisę dirbti gyvybės išlaikymui. Žmonės dabar vis labiau ir labiau dirba drauge ir naudojasi bendro darbo vaisiais. Todėl prigimtinė darbo teisė teikia žmogui galią, dirbant atlyginamame darbe, gauti pakankamai savo ir savo šeimos pragyvenimui. Darbininkas, neturėdamas produktyvios nuosavybės, neturi kitos priemonės, kaip tik savo atlyginamą darbą.

     Todėl teisingumas reikalauja iš visų nekliudyti darbininkui naudotis šia teise. Yra meilės pareiga, tam tikrose aplinkybėse net griežta pareiga, duoti kitam galimybę dirbti. Ši pareiga ypatingu būdu įpareigoja valdžią ir visus viešuosius veiksnius. Nors paprastai jie nėra įpareigoti visiems parūpinti darbo, tačiau turi griežtą pareigą ginti ir globoti darbo teisę. Todėl neužtenka, kad valdžia šiaip taip gelbėtų darbininkus nuo skaudžių nedarbo ir streikų pasekmių. Išmintinga socialinė ir ūkinė politika turi visiškai juos pašalinti.

Reikalingos reformos

     Kapitalistinė santvarka yra priešinga šioms darbo teisėms. Ji tarnauja kapitalistų pelno siekimui, o ne patenkinimui visų dirbančiųjų gyvybinių būtinumų. Produktyvinės nuosavybės savininkai kapitalistai neatlieka privačios nuosavybės socialinės pareigos — pateikti medžiagines priemones dirbančiųjų darbui ir pragyvenimui. Dabartinis privačios nuosavybės režimas praktiškai leidžia savininkams darbdaviams elgtis su savo darbininkais kaip su kokia darbo mašina ar preke bei juos išnaudoti.

     Be abejo, dabar darbdavių laisvė ir kapitalistų sauvaliavimas yra kiek suvaržyti. Tačiau tai įvyko dėl darbininkų sindikatų spaudimo, o ne dėl pačios kapitalistinės santvarkos pagerėjimo. Užtat socialinis teisingumas reikalauja svarbių reformų pilnam darbo teisės įvykdymui. Štai tos reformos:

a.    Pastatyti darbą pirmaujančion vieton.

b.    Duoti darbininkams galimybę įsigyti nors ir kuklią nekilnojamą ir produktyvią nuosavybę.

c.    Pravesti gyvybinio atlyginimo ir minimalinės algos su šeimos priedu visuotinį įgyvendinimą.

d.    Pilnai įgyvendinti socialinį saugumą — nedarbo, ligos, susižeidimo, senatvės atvejais.

e.    Sukurti pajėgias socialinės apsaugos institucijas.