Spausdinti

KUN. P. GAIDAMAVIČIUS

IOGENAS vaikščiojo po rinką su žiburiu, ieškodamas žmogaus. Tai keblesnis dalykas kaip adatą tamsoje rasti. Ibsenas irgi skaudžiai kalba: "Aš tematau pilvus, galvas ir rankas, bet nematau nė vieno žmogaus žemėje.” Išparceliuotas lieka tasai žmogus daugelio sąmonėj: vaidenasi kojos, galvos, šešėliai, guzikai, bet žmogų temdo didžiausios užtvaros, barikados. Tiesa, gelmingasis žmogaus vidus nelengva įžvelgti, tauruolis sunku surasti, tačiau plataus horizonto žmogus, žiūrėdamas ne per kurios klikos kromelį, daug šviesiau ir objektyviau įžvelgs ir spręs apie konkrečiame žmoguje esantį gėrį. Siauro gi, parapijinio horizonto žmogus negali išsinerti iš savo sukempėjusio kailio, prietarų dugno ir sprendžia apie žmogų pagal savo suakmenėjusį receptą. Žinoma, tokio surambėjusio masto žmogus negali įžvelgti, bent nerodo jokios nuoširdžios pastangos, pamatyti gyvąjį žmogų, jo pagrindinius dvasios virpėjimus, svarbiuosius jo vidaus turinio bruožus.

     Žmogus! Juk jis yra vis dėlto "nušvitusi dulkė”; jis yra kūrybinės gyvybės kupinas. Kiekvienas žmogus juk yra savotiškai turtingas ir vertingas. Jo negalima taip mechaniškai ant numatyto numerio kurpalio užtempti. Jame gyvena Kūrėjo įdiegta aukštesnių sferų dinamika ir gėris.

     Tiesa, glūdi žmoguje ir tamsieji pradai, kitaip sakant, juodasis tragizmas, vedąs žmogų į gyvenimo palėpes. Tačiau šitas žmogiškosios prigimties šešėlis jojo dvasios turinio mozaikoj neperkerta kraštutinių harmonijos linijų. Jo polėkis aukštyn turi skverbtis per mefistofeliškas pinkles ir faustišku gyvenimo stilium išryškėti tolimoj projekcijoj. Tasai bruožas tik dar labiau paryškina žmogaus būties turiningumą.

     Taigi, žmogus nėra tik sugadintas prigimties gatvės išpera. Jei mes lenkiamės kryžiui, sako ark. Jurgis Matulevičius, juo labiau turime kelti kepurę žmogui, kuris turi saitus antgamtybės projekcijoj ir kuriame gyvena Kūrėjo atspindys, o kryžius simbolis tėra.

     Krikščionybė neveltui kelia kiekvieno žmogaus vertingumą. Ji nesodina a priori nė vieno nusikaltėlio pragaran, tačiau ir dorojo nepervertina. Kažkas yra paradoksiškai pasakęs: "Nežinau, kaip atrodo nedorėlio širdis, bet žinau doro žmogaus širdį: ji yra baisi!”

     Įvairios teorijos, izmai pančioja žvilgsnį ir trukdo arčiau prieiti prie gyvojo žmogaus. Jos uždeda lavoniškus, partinius, trumparegiškus akinius, kurie iš vertingo žmogaus padaro žaltį! "Pagal Šv. Raštą Dievas iš dulkių yra sukūręs gyvąjį žmogų; mūsų gi protas (ratio) stengiasi tą gyvąjį žmogų paversti į besieles dulkes, į akmenis, pagal Solovjovo pasakymą, sulavoninti” (J. Aleksa, Lietuviškų gyvenimo kelių beieškant, 1933, 25).

     Mūsų laikais daug žmonių, jaunimo sulavoninama, sukurpalinama, kai jam varžomas kūrybinis kelias, kai jis rišamas už siūlo ir traukomas kaip marijonetė. O juk gyvasis žmogus veržiasi į šiokios ar tokios kūrybos plotus, kur atsiveria nauji horizontai, kur nematyt teorinių pelėsių ir surambėjusios rutinos. Ir didelis tragizmas įslenka sielon, kai surūdijusio šablono narvas užvožia tą gyvojo žmogaus beišsiskleidžiantį turinį...

     Lavoninimo procesui padėti dažnai pasišauna raginga dvasios senatvė, kuri per savo kiautą kitame nemato trykštančio gyvybinio pasireiškimo. Tuo nė kiek neįžeidžiama garbingoji senatvė — metų suma, kuri nemažiau vertinga kaip ir jaunystė, o tik badomas tasai rutiniškas susenėjimas, kuris sako su Dostojevskio "Palėpių užrašų” herojum: "Ar pasauliui žūti, ar kad man arbatos stiklinė būtų”. Jam žmogus nė Šv. Rašto dulkės nevertas, nes pats žiūri į jį pro aprijorizmo adatos skylutę ir nemato jo gyvojo pulso. O "reikalinga nuo daugelio "sienų” ir proto prietarų bei užkerėjimo atsisakyti, norint išeiti į gyvybės kelius, kelius, kur gali reikštis laisva žmogaus valia ir konkretumų kūryba” (J. Aleksa).

     Paprastai mūsų gyvenime labai pigiai kas nors apšaukiamas vienos ar kitos srities eretiku, inkvizitorium, juodašimčiu, bedieviu ir pan. Šitokią ar panašią etiketę bet kam prisegti specų netrūksta. Tačiau pažiūrėjus nuoširdesniu žvilgsniu ir paieškojus jame gyvojo žmogaus, atsiveria visai kitas vaizdas. Ten randi gyvą gyvenimą, šiokio ar tokio gėrio ilgesį, žinoma, jei tik pasiseka prasiskverbti pro jo paties barikadas, už kurių slepiasi tikrasis žmoniškumas. Perdaug jau dažnai, ką vertindami, knaisiojamės po juodąjį paviršių — perlai juk mėgsta jūros gelmę...

     Sakysime, žmogus stovi toliau nuo savosios religijos, ypač nuo josios konkrečių reiškimosi formų. Kai kuris jame temato tik gyvačių lizdą ir nė vieno "deimančiuko”, norėtų gal jau matyti Dantės užrašą ant jo kaktos: "Palikite viltį įeinantieji”. O tačiau aname žmoguje, giliausiame sielos pasireiškime, žiūrėk, plasta gyva dvasia, ieškanti amžinųjų vertybių. Gal jau tempo srovenąs gyvenimas taip suformavo jo vidinę konstrukciją, kad jis tik ieškoti ir nesurasti tegali. Jis yra Sofoklio "Karaliaus Edipo” žmogus, kurio sieloje liula Kristaus nesąmoningai besišaukiąs tragizmas. Tasai žmogus (Sofoklio) stingsta nuo nepermaldaujamo likimo smūgių, tiesia rankas dangun, ir dangus lieka nebylus...

     Šitokio stiliaus žmonės yra Nežinomojo Kristaus kelyje ir mato tik silpnus jo progiedrius:

     "Aš, dulkė išdegintuos saulės tyruose,
     Žinau, kad esi; kas esi, kaip esi — nežinau.
     Ir tyli širdis prieš tą amžiną mįslę,
     Kurios išrišimo žvaigždynuos ieškot ketinau”.

      (Putinas, Nežinomam Dievui)

     Tai štai gyvasis žmogus, kuris nėra negyva fikcija, formulė, o plasdantis turinys. Ir nereikia ant jo šaukti, kaip ant vilko.

     Vienas vyskupas sako šv. Tėvui: "Manau, kad šiandien jaunimas per daug peikiamas”. Šv. Tėvas gi atsako: "Jūs tiesą pasakėte. Reikia mažiau peikti, o daugiau dirbti”. Šitokią mintį buvo užgriebęs savo "Blūde” jau ir a. a. J. Lindė-Dobilas, kuriam, matyt, knietėjo iškelti perdėtą žmogaus smerkimą ir kantičkišką jo vertinimą. O jau a. a. kan. Tumas (kad ir kaip kas apie jį bemanytų) tuo atžvilgiu tikrai buvo plataus žvilgsnio — tai juk "deimančiukų” autorius. Jis matė žmogų per skaidrią prizmę; matė jį ne kaip "žmogų apskritai”, o konkretų, gyvą, su visu jo vertingumu: šėtoniškumu ir taurumu. Mat, "juo didesnis žmogaus gyvenimo patyrimas, juo platesnė jo pažiūra į žmones ir daiktus, juo tauresnis jo religinis tikėjimas ir juo mažiau prietarų paisanti jo meilė...” (Otto Karer).

     Ir tikrai. Jei nežiūrima pro teorinius partinius plyšius, jei nesivaikoma rutiniško skverno, įžiūrima daugiau taurumo ir šilto, gyvenimiško nuoširdumo žmoguje. Tada lyg ir peršasi pasakymas: "Grau, teurer Freund, ist alle Theorie und gruen des Lebens goldener Baum” (pilkos yra, brangusis drauge, visos teorijos ir žalias auksinis gyvenimo medis). O šituo keliu tiesiai sukama Kristaus meilės religijos horizonto link, kur gyvasis žmogus sėkmingiau atranda Gyvąjį Kristų.

     PASTABA. Šis dr. P. Gaidamavičiaus straipsnis buvo išspausdintas "Naujojoje Romuvoje" 1937 m.; tais pačiais metais autorius buvo įšventintas kunigu. Tad šiuo straipsniu, kuris ir mūsų metu yra labai aktualus, norime pagerbti vyriausiąjį "Tėviškės Žiburių" redaktorių, kun. dr. Praną Gaidą — Gaidamavičių jo kunigystės sidabrinio jubiliejaus proga. PR. ALŠĖNAS