ALFONSAS GRAUSLYS
AIP DAUG yra įsimylėjimų su visomis jų egoistinėmis pasekmėmis, bet reta tikra meilė, taip daug yra pažinčių, bet tikra draugystė yra reta. Kad ir egoistiniai mylėdami, daugumas žmonių bent yra įsitikinę, kad jie tikrai myli, bet labai nedaug yra tokių, kurie jaustųsi turį tikrą draugą. Kaip žaizda šaukiasi gydymo, taip reikia svarstyti tai, ko mums trūksta. Yra įvairių vienų kitiems artimybės bei ilgesio pasireiškimų, bet kiekvieno artimybės ilgėjimosi pagrinde glūdi socialiniai nusiteikusi žmogaus prigimtis, kuri trokšta vienokios ar kitokios savo artimųjų meilės bei širdies. Kaip žmogui reikia oro, vandens ir duonos, taip reikia, kad kas nors jam parodytų širdį, kad kas nors jį mylėtų. Jau ir kūdikis, jei kieno nors kad ir mažiausiai nebūtų mylimas, neužaugtų, nes nebūtų kas jį apšvarina, pavalgydina, globoja. Tad vieno žmogaus širdis ugdo kitą žmogų fiziniai ir dvasiniai, kaip kūdikystėje ar vaikystėje, arba tik dvasiniai, kai žmogus jau subrendęs. Štai dėl ko vienos ar kitos artimybės reikia kiekvienam žmogui, nes nėra žmogaus, kurio širdis nesišauktų kito žmogaus širdies. Šiame straipsnyje sustosime prie dviejų žmonių susiartinimo bandymo būdų: prie pažinčių ir draugysčių.
Pažintis dažniausiai yra grynai išorinis vieno asmens su kitu susitikimas, pasisveikinimas, pasikalbėjimas, bet tokių asmenų, kurių vidaus pasauliai vienas kitam yra svetimi ir kuriuos pažinti jie neturi jokio noro. Jei, kurios nors pramogos viliojami, jie ir dažniau susitinka, sudarydami pašaliniams draugų įspūdį, tačiau, jeigu jų iš vidaus niekas neriša, jie yra ir pasilieka tik pažįstami. Tokių pažinčių pagrinde dažnai būna kuris nors egoistinis motyvas ar kartais ir kuri nors silpnybė, pvz. stiklelio pamėgimas, kortų lošimo aistra ir t. t. Pagaliau gali būti ir pats paprasčiausias socialinės žmogaus prigimties patenkinimo noras. Kaip tokios pažintys dažniausiai užsimezga pripuolamai, taip jos lengvai ir nutraukiamos, pamirštamos, nepalikdamos žmogaus dvasioje jokių pėdsakų. Iš tokių pažinčių nieko nepasilieka, nes širdis nebuvo palietusi širdies. Kuo tokios pažintys skaitlingesnės, tuo daugiau žmogus sugaišina laiko, tuo tuštesnis darosi dvasine prasme. Štai kodėl žmonės, kurie labiau ilgisi dvasinio turiningumo, būna labai atsargūs pažinčių atžvilgiu, nesistengdami per daug jas dauginti arba ir taip jau skaitlingas palaikyti. Tad pažintis nėra tikros žmonių artimybės įsikūnijimas ir idealas, nes tikros dvasių artimybės ten nėra; todėl pasitaiko daugybė pažinčių tarp tokių žmonių, kurių vidus vienas kitam yra svetimiausias. Širdis, ilgėdamasi širdies, paprastoje pažintyje nesuranda savo ilgesio nuraminimo.
Draugystė — tai visai kas kita. Tikra draugystė — tai dvasių bendravimas ir tikra artimybė, kai širdis susitinka su širdimi. Labai mažas nuošimtis, kad ir artimų pažįstamų, būna draugai čia minima tikros draugystės prasme. Kad tai tiesa, matysime, kai labiau įsigilinsime į tikros draugystės sąvoką.
Draugystės sąvoka nėra taip paprasta. Tai labai sudėtingas psichologiniu atžvilgiu jausmas. Kaip toji sąvoka yra paini, galima spręsti kad ir iš plačia prasme imamos draugystės pagrindo. Jei pvz. du žmones jungia kuris nors naudos motyvas, tai tokioje draugystėje paprastai atsiranda daugeliu atžvilgių skirtingi žmonės, o jeigu draugystė yra paremta kokiu nors bendrai išgyvenamos pramogos malonumu ar dorybe, tai čia jungiami panašūs žmonės, nes, anot romėnų patarlės, "panašus panašiu džiaugiasi”. Tačiau čia reikia pastebėti, kad draugystės, kurias sukuria nauda ar malonumas, nėra tikros nei pastovios, nes tokiais atvejais yra vertinamas ne draugas, bet nauda ar malonumai, kurie iš tokio draugo patiriami. Tada draugas nuvertinamas tik į priemonę pasiekti naudai ar malonumui. Čia suprantama ta liūdna tiesa, dėl ko žmogus turi "draugų” prie vaišių stalo, bet labai mažai jų mato prie savo kančios lovos.
Tikrajai draugystei užsimezgant, busimieji draugai pajunta vienas prie kito patraukimą ir tam tikrą simpatiją, kurios dėka jie pasijunta artimi. Netrukus, bendraudami jie išgyvena ir vienas kitam artimo meilę, kai kenčiama dėl draugo kančios, kai džiaugiamasi draugo džiaugsmu. Toji abipusiai išgyvenama meilė dvigubėja ir, draugams bebendraujant, auga. Tačiau būtų klaida, jei galvotume, kad draugystė yra vien jausmo dalykas.
Priešingai, ji yra labiau protinis dalykas,. nes draugystės giliausia apraiška yra minčių giminingumas. Draugystė — tai dviejų žmonių susitikimas kurios nors dvasinės vertybės pagrindu, kai abiejų dvasios akys susižavėjusios žiūri į tą patį dvasinį gėrį, kuriam abu nusilenkia, kuriuo persisunkti abu trokšta. Tokie draugai yra mažiau vienas kitu suinteresuoti, jie vienas iš kito nesitiki kažko grynai asmeniško. Tikra draugystė — tai medžiaginiais dalykais nesuinteresuotas bendravimas. Tokia draugystė yra sielų susiliejimas, "viena siela dviejuose kūnuose” (šv. Augustinas).
Tad matome, kad tikrai draugystei reikia tam tikro dvasingumo, tam tikro dvasinio pribrendimo, dvasinių vertybių branginimo. Iš to suprasime, kodėl tikra draugystė nėra tokia dažna. Bet tokia draugystė yra pastovi, nes dvasinės vertybės yra pastovesnės už medžiagines.
Labiau gilinantis į tikros draugystės pasireiškimus, reikia dar pridėti, kad tikri draugai nori vienas kitam gero, vienas kitą saugoja nuo medžiaginio ir nuo dorovinio pikto. Tikra draugystė neminta vienas kitam pataikavimu, bet tiesa. Todėl tikras draugas nevengia parodyti draugui, kas jame yra neigiama. "Lai Dievas apsaugoja mane nuo draugo, kuris niekada neišdrįs manęs papeikti” (T. Merton). Tikrieji draugai yra susirūpinę vienas kitame ugdyti dorybę, nes "tik dorybė draugystę sukuria ir išlaiko” (Ciceronas), nes tik ji sudaro pastovią pasitikėjimo nuotaiką. Žmogus, kuris yra ydų ir blogų papročių persunktas, yra žmogus be charakterio, todėl tikrai draugystei jis netinka.
Per draugystę du žmonės išsiskiria iš minios ir pasidaro joje tartum sala. Juos jungia bendri dvasiniai interesai, žavėjimasis tais pačiais dalykais, pasitikėjimas vienas kitu ir kažkoks abipusio saugumo jausmas. Dalindamiesi savo vidaus turtais, jie eina tuo pačiu, kitiems nežinomu keliu.
Krikščionybė šitokią tikrą draugystę dar labiau praturtina ir sukilnina. Ji tada virsta tikra prasme dvasine draugyste, kai bendraujama tuo tikslu, kad dvasiniai tobulėtum. Tokioje draugystėje draugai myli vienas kitą ne dėl tų asmeninių ypatybių, kurios gali pasikeisti, bet dėl panašumo į Dievą, glūdinčio jų sielose. Tokių draugų mintys veržiasi į Dievą, o tuo pačiu ir jų draugystė bręsta Dievo malonės šviesoje. "Matydamas tavo veidą, kurs man yra brangus, aš keliu žvilgsnį į Tą, kurį tikiuos pasiekti drauge su tavimi”, tokius jausmus išreiškia vienas šventasis savo draugo atžvilgiu. Tokioje draugystėje draugai meldžiasi vienas už kitą. "Žmogus per draugą virsta Dievo draugu”, taip yra nusakęs krikščioniškosios draugystės prasmę vienas XIII šimtmečio trapistas. Tokia draugystė buvo šventųjų tarpe. Lygindamas tokią draugystę su eiline draugyste, be dvasinio prado, šv. Jonas nuo Kryžiaus pareiškia, kad pirmoji, paremta jų abipuse meile, drauge didina ir jųdviejų Dievo meilę, o antroji, tik pojūčiais gyvenanti, užstoja abiem Dievą ir gesina Jo prisiminimą.
Tikroji draugystė, kaip ir viskas, kas teigiama, reikalauja ugdymo, tai yra, tam tikrų pareigų vykdymo draugo atžvilgiu. Tas pareigas galima išreikšti dviem žodžiais — ištikimybė draugui. Toji ištikimybė pasireiškia reguliariai skiriant tam tikrą laiko dalį bendravimui su draugu. Reikia juk laiko, norint išsikalbėti, vienas kitą geriau pažinti, draugo rūpesčiais, skausmais bei džiaugsmais pagyventi.
Toji ištikimybė reikalauja gerai apie draugą galvoti ir juo pasitikėti. Jei tam pasitikėjimui ir geram galvojimui tikrai prieštarautų negalimas nė geromis pastangomis atitaisyti draugo elgesys, tada sugriūtų draugystės pagrindai. Tai ištikimybei išlaikyti reikia vengti visa to, kas ją silpnina. Reikia vengti blogai apie draugą su kitais kalbėti, reikia saugotis kietesnių ir užgaulesnių žodžių, su juo besiginčijant, reikia kantriai pakęsti jo neišvengiamas žmogiškas netobulybes.
Pareigas draugo atžvilgiu nusako šv. Pranciškus Salezietis, šitaip draugystę aptardamas: "Tai aiškus abipusis prisirišimas, kurio dėka mes vieni kitiems linkime gero ir jį vykdome proto bei padorumo ribose”.
Ugdant draugiškumą, reikia kovoti su visomis ydomis, nes jos draugavimą trukdo ir ardo. Antra vertus, reikia ugdyti visas dorybes, nes jos draugystę palaiko. Nusakydamas draugystės ir dorybės ryšį, vienas viduramžių rašytojas teisingai yra sakęs, kad "draugystė tegali gimti tarp gerų žmonių, tarpti tarp geresnių, subręsti tarp tobulųjų”.
Ugdant draugystę, vienos sąlygos gali padėti, o kitos — griauti. Kadangi, kaip jau esame minėję, tikrai draugystei reikia dvasinio subrendimo ir tam tikrų asmenybių bei charakterio, tai nenuostabu, kad dar dvasiniai besiformuojąs jaunimas neatsargių ir netinkamų draugysčių gali būti neigiamai paveiktas. Visokiais ir dvasiniais, ir kasdieniniais atvejais draugas draugą veikia, vienas su kitu dvasiniai susiliesdami. Be to, atsparumo neužgrūdinta jauno žmogaus prigimtis labiau yra paveikiama neigiamos įtakos negu teigiamos, nes kritimas pastangų nereikalauja, o kilimas reikalauja dvasinio įsitempimo ir jėgos. Štai kodėl "su kokiu sutapsi, toks ir pats tapsi”. Ši tiesa verčia tėvus budėti ir žinoti, su kuo jų vaikai dažniau bendrauja. Netinkamo bendravimo pavojus nurodo ir tie bendrabučių auklėjimo faktai, kai vienas nedoras draugas dažnai sugadina visus, kaip tasai įpuvęs vaisius, įmestas į vaisių krepšį, supūdina visus vaisius. Dėl to ir religinė askezė labai susirūpinusiai vertina dviejų nuolatinę draugystę net vienuolynuose, bijodama, kad ir dvasinėn draugystėn neįsimaišytų koks nors žemas veiksnys ar netinkama intencija.
Draugystė paprastai būna tarp dviejų tos pačios lyties asmenų; nors ji gali būti ir tarp skirtingos lyties žmonių, bet vis dėlto tai atsitinka rečiau, nes čia visuomet gresia pavojus, kad tokia draugystė gali virsti erotiniu, o vėliau ir seksualiniu bendravimu. Tik aukšto dvasinio lygio ir vyresnio amžiaus skirtingos lyties asmenys, ypač rečiau susitikdami, tegali tokią draugystę išlaikyti.
Kalbant apie dviejų vyrų draugystę, reikia žinoti, kad įsiterpusi kokia nors įdomesnė moteris gali tapti, kaip sakoma, nesantaikos obuoliu ir jų draugystę išardyti. Taip pat ir kilusi kurio nors draugo širdyje meilė moteriai, draugystę gali išardyti, jau vien dėl to, kad dėmesio centras nukeliamas kitur, o ir draugavimui tada nelieka laiko. Šias ir kitas aplinkybes turint galvoje, galima padaryti išvadą, kad draugystei labiau tinka tokie tos pačios lyties vyresnio amžiaus žmonės, kurie savo gyvenime yra nusistovėję, nurimę ir dvasines vertybes brangina labiau už visa kita. Tiesa, išimtinais atvejais ir vedusiųjų draugų gyvenime gali taip atsitikti, kad vyras ima pavydėti žmonos draugei savo žmonos, arba žmona — vyro draugui savo vyro, tačiau tokie atvejai yra artimi liguistumui. Žinoma, jei vyras skiria savo draugui daugiau laiko negu žmonai, ar žmona savo draugei rodo daugiau dėmesio negu vyrui ar šeimai, tai tokios draugystės gali visai pagrįstai drumsti šeimos gyvenimą.
Čia dar iškeltinas įdomus klausimas, kai kartais yra gretinama erotinė meilė ir draugystė, vertinant vieną ir kitą bei bandant nustatyti, kuris tų jausmų yra vertingesnis. Rašytoja E. Hoppe viename savo kūrinyje šiuo klausimu taip pasisako: "Draugystė vietoje meilės?... ji gavo akmenį vietoje duonos!” Galima sutikti, kad yra aplinkybių, kai, vietoje meilės pasiūlius draugystę, toji draugystė atrodo toks pat pakaitalas, kaip akmuo vietoje duonos. Taip, pavyzdžiui, gali jaustis dar tebemylintis, kai kita pusė jau nustojo mylėti ir todėl pasiūlė draugystę. Iš tikrųjų gi mylėjusi pusė, meilei atvėsus, dažniausiai lieka visiškai abejinga buvusiam meilės dalyviui ir jokios draugystės su juo nenori, todėl draugystės pasiūlymas galėjo būti tik apgaudinėjimas, norint kitą pusę nuraminti. Bet į tuos dalykus žiūrint objektyviai ir nesuinteresuotai, kažin ar tikroji draugystė nėra pranašesnė už erotinę meilę? Galima palyginti ir spręsti patiems.
Jau išoriniu atžvilgiu draugystė skiriasi nuo meilės, nes meilė tuo pačiu laikotarpiu tegali būti tik dviejų skirtingos lyties asmenų tarpe, o draugystė nebūtinai apsiriboja dviem asmenim. Kaip kiekvienas draugaujančių gali turėti dar vieną kitą tikrą savo draugą, taip gali būti ta pati draugystė kad ir tarp kelių asmenų.
Draugystėje yra mažiau egoizmo negu eilinėje meilėje, nors labai didelė meilė bent dvelkia visišku egoizmo apvaldymu. Draugystė skiriasi nuo meilės dar ir tuo, kad besimylintieji apie savo meilę dažnai kalba, o draugai apie savo draugystę visai nekalba. Besimylintieji dvasine prasme skęsta vienas kitame, o draugaujantieji yra susidomėję kuria nors gėrybe šalia jų. Meilė dažnai gimsta staiga, be jokio racionalaus pagrindo, o draugystė beveik visada bręsta pamažu, ir draugams aišku, dėl ko ji atsirado.
Štai dabar keletas stambių skirtumų, kurie, atrodo, nusveria vertinimo svarstykles draugystės naudai. Meilę, kaip žinome, lydi kankinantis pavydas, o draugystėje pavydo beveik visai nėra, todėl ir kančios nėra. Meilę lydi netikrumas ir baimė dėl visada galimo trečiojo įsiterpimo, o draugystėje tos baimės nėra, nes ji pastovesnė ir saugesnė. Laikas meilę silpnina ir blukina, o draugystę stiprina. Meilę anksčiau ar vėliau pradeda lydėti aistros nerimavimas, nes meilės šaltinis yra ne tik dvasia, bet ir kūnas, o draugystė yra rami, joje kūnas tyli, nes jos šaltinis yra dvasia. Meilė kai kuriais atžvilgiais yra akla ir labai retai įstengia blaiviai pažinti tikrąsias, o ypač neigiamas mylimojo savybes, o draugystė viską blaiviau mato, tik valios pastangomis stengiasi to neparodyti, kad draugai nesukeltų skausmo. Nusivylimai meile būna daug skaudesni ir iš to kylančios nelaimės daug didesnės, nes krentama iš labai didelių aukštumų, t. y. nerealių svajonių, o nusivylimai draugais tik tyliu melancholijos šydu pridengia gyvenimą.
Tad būtų idealu, kad ir meilė, kiek tai yra galima, būtų persunkta draugystės ir jos teigiamybių, nes, anot šv. Pranciškaus Saleziečio, "draugystė yra meilės žiedas ir apvainikavimas”.
Klasiškoji senovė draugystę labai brangino, aukštino ir net laikė aukščiausia meilės rūšimi. Romos ir Graikijos filosofai šiuo klausimu knygas rašė. Sokratas pasikalbėjimuose su savo mokiniais aiškindavo apie draugystę ir jos praktikavimą. Graikų filosofinės mokyklos buvo labiau panašios į draugų — bendraminčių sambūrius negu į mūsų mokyklas.
Ciceronas, parašęs knygą apie draugystę, vadino ją gyvenimo saule ir tvirtino, kad, šalia išminties, draugystė yra didžiausia dievų dovana. Pagal jo sąvoką, draugystė yra minčių, norų ir skonių tobulas atitikimas, sujungtas su gero linkėjimu vienas kitam. Aristotelis net sakė, kad žmogus be draugų nėra pilnas žmogus. Atrodo, kad čia jis galvojo apie tai, kad pilnam žmogaus subrendimui, šalia kitų dorybių, reikia ir draugystės.
Šv. Tomas Akvinietis draugystę laikė dorybe, lydima kitų dorybių. Senovė ir viduramžiai draugyste pasitikėjo ir ją laikė dvasingiausia meilės rūšimi, matydami, kad tikroje draugystėje žmonės yra mažiausiai medžiaginiai suinteresuoti. Naujieji laikai tikros draugystės nesupranta, kaip tik dėl jos nesuinteresuotumo į ją nepalankiai žiūri, nes materializmo garbinimo laikais žmonės negali suprasti kitokių ryšių, o tik lydimus medžiaginių apskaičiavimų. Dar blogiau naujaisiais laikais: kiekvieną tos pačios lyties dviejų asmenų draugystę pradėta šmeižti homoseksualizmo vardu. Liguistos išimtys jų "filosofijoje” virto taisykle. Nenuostabu, nes suprasti dvasinėms vertybėms reikia dvasingumo, kurio mūsų laikais platesniu mastu niekas nebando ugdyti.
Labai didelis draugystės garbintojas ir savo skaitlingų draugų brangintojas naujausiais laikais buvo angly kardinolas J. H. Newman (†189o). Kai šis didysis tiesos ieškotojas, iš anglikonų pereidamas į katalikybę, nustojo daugumo savo draugų, anglikonų, kurie jo žygio nesuprato ir nepateisino, tai buvo jam brangiausia kaina, sumokėta už tiesą. Tasai didysis anglikonų pamokslininkas, prieš oficialiai ir viešai apleisdamas Oksfordo universitetinės bažnyčios anglikonų sakyklą, vadovaudamasis tuo jau senovėje skelbtu dėsniu, kad "draugas Platonas, bet dar didesnė draugė tiesa”, pasakė paskutinį su draugais atsisveikinimo pamokslą šia tema. Jo pamokslo užbaiga buvo ašaromis aplaistyta.
Gyvenime jis turėjo daug draugų gal todėl, kad jo gyvenimo šūkis buvo: "Cor loquitur ad cor” (širdis kalba į širdį). Nuoširdumas nuoširdumą gimdo, nuoširdumas draugystę pažadina, nuoširdumas, net mintis ir įsitikinimus suderindamas, draugystę išlaiko.
REDAKCIJOS PASTABA. Gal būt, kai kurios šio straipsnio mintys yra diskutuotinos. Būtų malonu išgirsti šiuo klausimu skaitytojų nuomones.