Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1963m. 1 Sausis

1 9 6 3 SAUSIS (JANUARY) VOL. XIV, NO. 1

T U R I N Y S

ATVIROJI DVASIA IR KRIKŠČIONYBĖ — K. Trimakas, S. J..... 2

DVASIOS ARISTOKRATAI — A.    Grauslys ................ 9

ANTRASIS VATIKANO SUSIRINKIMAS — kun. V. Balčiūnas . . 15

VYTAUTAS KASIULIS — St. Goštautas    16

KRIKŠČIONIŠKOSIOS KULTŪROS KŪRĖJAI — G. Kijauskas, S. J. 22

KUNIGAS KARO SŪKURY (VIII) — B.    Krištanavičius, S. J...... 27

MOTERIS — LIETUVYBĖS UGDYTOJA — J. Miškinis .......... 32

IŠ FILMŲ PASAULIO — Alė Rūta ................... 34

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas V a i š n y s, S. J. Viceredaktorius — Kęstutis Trimakas, S.J.

Administracija — Petras Kleinotas, S. J. Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas Fotografija — Algimantas Kezys, S. J. Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam. Connecticut.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. Tel. REpublic 7-8400. Yearly subscription three dollars. Single copy 30 cents. Entered as second class matter at the Post Office at Chicago, Ill. Additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

LAIKAS YRA BRANGUS, KAIP PATS DANGUS,

NES KIEKVIENĄ AKIMIRKSNĮ GALIME ĮGYTI NUOPELNŲ,

KURIE DIDINS MŪSŲ LAIMĘ DANGUJE.

LAIKAS YRA BRANGUS, NES TAI KRISTAUS KRAUJO KAINA:

JEI KRISTUS MŪSŲ NEBŪTŲ ATPIRKĘS, TAI LAIKAS BŪTŲ BAISUS,

NES JIS MUS TIK ARTINTŲ PRIE AMŽINOSIOS MIRTIES.

LAIKAS YRA BRANGUS, NES JIS GAUNAMAS

LAŠAS PO LAŠO, AKIMIRKSNIS PO AKIMIRKSNIO.

LAIKAS YRA BRANGUS, NES PRAĖJĘS DAUGIAU NEBEGRĮŽTA.

LAIKAS YRA BRANGUS, NES KIEKVIENĄ AKIMIRKSNI

JIS GALI BŪTI IŠ MŪSŲ ATIMTAS.

PRAEITIS — JAU NE MŪSŲ. AR MŪSŲ BUS ATEITIS? KAS ŽINO?

BET MŪSŲ YRA DABARTIS, KURI GALI ATNEŠTI

AMŽINĄ GYVENIMĄ, ARBA AMŽINĄ MIRTĮ.

AR MŪSŲ GYVENIMAS BUS TURININGA REALYBĖ,

AR TIK GRYNAI IŠORINIS REIŠKINYS, PRIKLAUSYS NUO TO,

AR KIEKVIENAS DABARTIES AKIMIRKSNIS BUS ĮPRASMINTAS

DIEVIŠKOSIOS VALIOS VYKDYMU.

ATVIROJI DVASIA IR KRIKŠČIONYBĖ

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

IAIS LAIKAIS pasaulis eina per milžinišką kaitaliojimosi stadiją. Žmonija vis labiau pasijunta esanti viena, vienalytė ne tik bendra kilme ir bendru galimu skaudžiu likimu, bet taip pat bendru viens nuo kito priklausomumu. Žmonija ilgisi vienybės. Tačiau vienijimosi troškulio pažadinti, žmonės pasijunta susiskaldę ne vien grupėmis, partijomis, tautomis, rasėmis, religijomis bei valstybėmis, bet skirtingų mintijimų blokais: viena grupė kitos nesupranta ir, rodos, nė nenori suprasti. Aršesnieji kaltina kitaminčius uždaraprotiškumu, net nepastebėdami savojo. Pastabesnieji mato savo pačių ir bendraminčių uždaraprotiškumą. Pasigirsta vis daugiau blaivių balsų, raginančių siekti atviros dvasios bei pažvelgti už savo tvoros.

     Antra vertus, milžiniškas sumasėjimo tvanas graso užlieti visą žmoniją, siūlydamas vienybę tiems, kurie atsisako visko, kas jiems brangu ir teisinga. Girdisi skatinimų prieš tokią pasaulio vienybę: "Tai yra pasaulis, kuriame kiekvienas mūsų, žinodamas savo ribotumą, paviršutiniškumo blogybes ir nuovargio baimę, turės glaustis prie to, kas jam artima, ką jis gali daryti, prie savo draugų, savų tradicijų ir savo meilės, kad netaptų ištirpdytas visuotinėje maišatyje, nei nieko nežinotų, nei nieko nemylėtų” (žymusis fizikas J. Robert Oppenheimer savo kalboje New York Columbia universiteto 200 metų sukakties proga 1955 m.).

     O kaip yra su krikščionybe? Ar ji gali prisidėti prie pasaulio vienybės, ar verčiau ji turi daugiau apsitverti ir saugotis blogų įtakų? O gal, kaip kai kurie sako, ji pati yra netolerantiška, uždaros dvasios ir todėl tiktai skirianti žmones? Ką turi daryti krikščionys — atsiverti ar atsitverti?

     Kad galėtume atsakyti, turime visų pirma žinoti, kas yra atviroji dvasia ir kas pagrindinė uždarumo priežastis. Tada galėsime atsakyti, ar krikščionybė yra atvira ir kaip krikščionys turėtų elgtis moderniais laikais, kad prisidėtų prie žmonijos vienijimosi.

Skaityti daugiau:

DVASIOS ARISTOKRATAI

ALFONSAS GRAUSLYS

ISAIS LAIKAIS įvairiuose kraštuose ir įvairiose valstybėse buvo tam tikra įstatymų atžvilgiu pagrįstai ar nepagrįstai privilegijuotų ir išaukštintų žmonių nedidelė dalis, kuriuos vadindavo aristokratais. Tos rūšies žmonės turėdavo daugiau teisių ir mažiau pareigų už kitus. Juos supo tam tikra gal nuoširdi, o gal dirbtinė pagarba, kai kur jie buvo laikomi rinktiniais žmonėmis. Tai buvo riteriai, bajorai, kunigaikščiai, grafai ir įvairių kitų, ne visiems prieinamų grupių ar kastų atstovai. Jeigu šiuos titulus asmeniškai gavusieji ir būdavo kuo nors kraštui, visuomenei ar savajai grupei nusipelnę, tai jų vaikai, jau niekuo asmeniškai neužsitarnavę, tuos titulus ir privilegijas paveldėdavo vien tik gimimu, kartais būdami visai tų privilegijų neverti ir jokiomis teigiamomis ypatybėmis neapdovanoti.

     To dar negana — kaip kiekviena be savų pastangų įgyta gerovė žmogų daugiau ar mažiau demoralizuoja ir net veda išsigimiman, taip ir aristokratija daugelyje kraštų dvasiniai nuskurdo ir, savo buvimo nepateisindama, revoliucijų ar kitokių visuomeninių reformų keliu buvo nušluota.

     Kilmės ar kraujo aristokratijai pasaulyje nykstant, jos vietoje pradėjo atsirasti pakaitalai: kapitalistiniuose kraštuose turtuoliai, o komunistiniuose kraštuose valdančiosios partijos nariai, kurie, apdovanoti visokiomis privilegijomis, pradėjo atstovauti nekenčiamą ir sunaikintą prieškomunistinių laikų buržuaziją. Kai kur tokia išsiskiriančia ir savyje užsidariusia kasta tapo valdininkija, karininkija ar šiaip inteligentija. Bet kaip pinigo turėjimas nė kiek žmogaus dvasios nepraturtina ir nepakelia, nes turtais įsigyta prabanga tik dar labiau ugdo egoizmą ir beširdiškumą, taip ir protinis išsilavinimas dar nebūtinai padaro žmogų žmoniškesnį. Tuo labiau tenka nusivilti komunistinės partijos nariais, kuriuose ugdomas fanatiškumas ir absoliuti netolerancija bei neapykanta kitaip galvojantiems. Jie sukūrė šių laikų žmonijai nežmoniškiausią žmogų, bet kada buvusį žmonijos istorijoje.

     Tie visi privilegijuotųjų pakaitalai, kad ir oficialiai nevadinami aristokratais, galėtų pasidaryti teigiamais visuomenės nariais, jei drauge taptų ir tais dvasios aristokratais, kurie į savo privilegijas pažvelgtų kaip į priemonę uoliau ir sėkmingiau už kitus tarnauti visuomenės gerovei. Reikėtų, kad ir kiekvienas žmonijos narys, nežiūrint jo užsiėmimo, išsilavinimo ar ekonominio pajėgumo, virstų dvasios aristokratu, nes tik šios rūšies aristokratiškumas, kad ir besikeičiant laiko ir gyvenimo sąlygoms, visada bus vertinamas ir branginamas.

Skaityti daugiau:

ANTRASIS VATIKANO SUSIRINKIMAS

KUN. V. BALČIŪNAS

OPIEŽIUS Jonas XXIII praėjusių metų lapkričio mėn. 7 d. taip įvairiaspalviams audiencijos dalyviams kalbėjo: "Susirinkimas prasidėjo ir eina, kaip ir galima buvo laukti, tvirtu bei ramiu žingsniu pirmyn. Ir gerai, kad taip jis eina. Visų pirma jis eina ryžtingai ir aiškiai, kad giliau būtų įžvelgta ir į sielas įsibrėžta įvairiausiais būdais pareikšta bei pakartota dieviškoji tiesa. Vyskupai šią tiesą saugoja, į jų rankas ji yra sudėta. Jie yra Dievo tautos mokytojai ir privalo skleisti tai, ko mokė Kristus. Dabar jie yra susirinkę, kad giliau įžvelgtų šią taip didžią tiesą, kad ją vispusiškai apsvarstytų ir, atsižvelgdami į naujas aplinkybes bei reikalavimus, nė truput nepažeistą pateiktų ją pasauliui ir nurodytų, kaip ją pažinti bei išsaugoti”.

     Toliau šv. Tėvas tęsė: "Krikščionio gyvenimas tai nėra senienų rinkinys. Į jį gilintis — tai nereiškia studijuoti kokį nors praeities muziejų ar kolekciją. Be abejo, ir tai gali būti naudinga, kaip yra naudinga lankyti senovės paminklus, bet to neužtenka. Gyvenama tam, kad būtų einama pirmyn, pasinaudojant visa tuo, ką yra davęs praeities gyvenimas bei jo patirtis, kad būtų žengiama vis pirmyn tais keliais, kuriuos mums nutiesė Viešpats”.

     Kai kurių būkštavimai, kad pustrečio tūkstančio viso pasaulio vyskupų suvažiuos tik priimti tai, kas paruošiamųjų komisijų jau buvo priimta ir šv. Tėvo pateikta svarstyti, supliuško, kaip muilo burbulas. Įvairių sričių klausimams svarstyti sudaryta dešimt komisijų iš įvairių kraštų atstovų. Visų šalių vyskupai labai gausiai dalyvauja diskusijose visais svarstomais klausimais. Tad visa tai rodo, jog pateikti klausimai svarstomi visiškai laisvai, rimtai, su giliu atsakomybės pajautimu. Dėl to galima tikėtis iš susirinkimo pasigėrėtinų rezultatų. O tik ką cituotieji šv. Tėvo žodžiai rodo, kaip gyvenimiškai į viską žiūri tas, kuriam priklauso paskutinis žodis.

     Dar esame perdaug arti Visuotiniojo Susirinkimo, kad galėtume pilnai pagauti jo didybę, svorį bei reikšmę Bažnyčiai, pasauliui, tautoms, bendruomenėms, šeimoms ir kiekvienam žmogui, kuris yra ar turi galimybę būti Mistinio Kristaus Kūno nariu, kuris yra visos kūrinijos šedevras ir kuriam, po Dievo, turi būti palenktos tarnauti visos institucijos bei visi susibūrimai, todėl ir šitas susirinkimas.

Skaityti daugiau:

VYTAUTAS KASIULIS

ST. GOŠTAUTAS

"Ach, Kasiulis! Tas beprotis... numirs badu... juk ne jam eiti į varžybas su Paryžium! Jau verčiau jis trauktųsi..." Taip kai kurie vertino Kasiulio donkichotišką kovą.

     Bet jis nesitraukė, jis nebėgo. Paryžiaus Montmartre jį labiau traukė negu sotus duonos kąsnis, ir jis pasiliko. Pasiliko ištikimas menui ir sau. Pasiliko ištikimas Daumier, Tolouse Lautrec, Duly, Matisse likimui. Jis pasirinko geresnę, nors ir sunkesnę, dalią. Vargo palėpėse, vargo Paryžiaus tiltuose, pernešė kiekvieną nusivylimą. Paryžius jam buvo mielas, bet ir žiaurus. Paryžius nemėgsta lengvų talentų. Jis nori išbandyti kiekvieną dailininko sielos gyslelę.

     Ir Kasiulis nežuvo. Ranka pavargdavo, teptukai sulinkdavo, dažai išsibaigdavo. Tada jis nebetapydavo drobėje, bet išeidavo į Paryžiaus gatves ir ten rasdavo optimizmą gyventi. Jis tapė savo sielos gelmėse, kurių nepasiekdavo kitų žvilgsniai.

     Ir Kasiulis prabilo. Jo spalvos tapo kūnu ir visus nustebino. Kaip Modigliani, kaip Gauguin, kaip Van Gogh, Kasiulis kūrė vargo priespaudoj, ir toji gyvenimo tragedija jam tapo įkvėpimo šaltiniu.

     Tokį Kasiulį tikėjausi sutikti D'Alessio galerijoje, Niujorke. Tai buvo mano pirmas tikras susitikimas su Kasiulio kūryba. Tiesa, daug teko matyti jo kūrinių, išbarstytų po visą Ameriką, kurių dauguma dar iš tos vargo serijos, ir tai man padarė nepaprastą įspūdį, bet Niujorke susitikau su kitu Kasiuliu.

     Įėjęs į parodą, ieškojau tragiškai pasaulį mylinčio kūrėjo, ieškojau magiško koloristo, atidengiančio Paryžiaus skerstgatvių poeziją, ieškojau ano Kasiulio, pavargusio gyvenimo kelyje, o radau Raoul Dufy piešinį, Chagall žaidimą su likimu, Matisse optimistišką ir dekoratyvinę graciją. Visas fovizmas ir impresionizmas drauge viename paveiksle. Bet Kasiulis ne impresionistas, nes jis neieško šviesos ir dviejų dimensijų problemų, taip pat jis ne fovistas, nes nesiklaupia prieš spalvas, nors spalva jam yra visas pasaulis. Jo stilius aiškus, gerąja prasme naivus, pilnas gracijos ir rafinuotumo, kuriame glūdi gili barokinė ir romantinė dvasia. Jam nuotaika yra svarbesnė už idėją ir konkreti realybėuž jausmų išreiškimą. Jam visas gyvenimas ir kūryba virsta žaidimu, ir jis, kaip tas "enfant terrible" žaidžia spalvomis, figūromis, peisažais ir gėlėmis.

Skaityti daugiau:

KRIKŠČIONIŠKOSIOS KULTŪROS KŪRĖJAI

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

IRMAJAI žmonių porai Dievas davė įsakymą veistis ir daugintis, pripildyti žemę, ją palenkti ir apvaldyti. Krikščioniui šis paskyrimas lieka jo užduotimi ir atsakomybe transformuoti apvaldytą kūriniją Gerosios Naujienos dvasioje. Iš tiesų, viešpatauti gamtoje, iškilti aukščiau už ją ir ją sau pajungti yra pats pirmykštis žmogaus paskyrimas, įaustas į jo prigimtį ir Dievo atskleistas apreiškime.

     Deja, šiandieną didžiausia klaida ir kartu Bažnyčios nelaimė yra ta, kad krikščionis atsisakė savo valdoviškosios vietos pasaulyje, anos karališkosios savo pareigos, kuri jį išskiria iš visų gamtinių daiktų ir tuo būdu pakelia į aukštesnį rangą. Šio karališkumo apleidimas atneša Bažnyčiai daug žalos, ypatingai kada krikščionio vieta atitenka egoistams, savęs ieškantiems arba tik krikščionio vardu prisidengiantiems žmonėms. Pažvelkime į beveik šimtu nuošimčių katalikiškus kraštus Pietų Amerikoje, kur turtuoliai save vadina krikščionimis ir tuo pačiu trypia po kojomis pagrindines žmonių teises. Milijonai žmonių ten nepatiria net mažiausių socialinio teisingumo vaisių. Tą patį galime sakyti ir apie Afrikos bei Azijos tautas. Daugumoj jas valdė krikščionys. Jei žmonės buvo laikomi žemiau už gyvulius, jei jie neturėjo net svarbiausių pragyvenimo reikmenų, jei jų turtas buvo grobiamas ir jie patys laikomi didžiausioj priespaudoj ir tamsoj, tada Kristaus karalystės įgyvendinimas ten buvo sulaikytas per tuos ilgus šimtmečius. Pirmutinė Kristaus karaliavimo apraiška turi būti, kad žmogus žmogui pripažįsta ir suteikia tinkamą vertę ir pagarbą, kaip Dievo vaikui, nesvarbu, kokios rasės, kaip nekultūringas ir nemokytas jis bebūtų.

     Šių dienų reiškiniai mus lyg ir verčia susimąstyti prie to didžiojo įvykio, kada žmogaus Sūnus ateis pasaulio pabaigoje ir drauge su juo visi angelai. Kristus atsisės savo didenybės soste ir prabils panašiais žodžiais į tuos, kurie bus Jo dešinėje: "Būkite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite jums nuo pasaulio įkūrimo prirengtą karalystę.

     Aš buvau išalkęs... ir jūs padėjote mums sumoderninti ūkį Indijoje.

     Aš buvau ištroškęs... ir jūs davėte mums pajamų iškasti šulinius Artimuosiuose Rytuose.

     Aš buvau nuogas... ir jūs savo pagalba statėte drabužių fabrikus Afrikoje.

     Aš buvau be pastogės ... ir jūs rūpinotės namų statymu Hong Konge, kur trys milijonai žmonių susispaudę dvylikos kvadratinių mylių plote.

     Aš buvau ligonis ... ir jūs atsiuntėte vaistų į Sibirą ir Lietuvą.

     Aš buvau kalinys, be politinės laisvės, be ekonominės laisvės... ir jūs padėjote man atgauti laisvę ir atstatyti tautą.

     Aš buvau bemokslis... ir jūs mane pamokėte krikščioniškų tiesų, socialinio teisingumo, matematikos, chemijos, fizikos..

Skaityti daugiau:

KUNIGAS KARO SŪKURY (VIII)

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Nauja stovyklos vadovybė)

     Sudaryti naujos administracijos štabą nebuvo sunku, nes bendradarbių pasirinkimas buvo ribotas. Seselei vyresniajai reikėjo pavesti sandėlių ir virtuvių priežiūrą, nes ji turėjo vyrišką ranką. Fariną, darbininkų grupės vadą, reikėjo palikti savo vietoje. Jis buvo vyras ir iš stuomens, ir iš liemens. Sekretorė turėjo perimti komendantūros raštinę, nes ji pažino beveik visus pabėgėlius. Policijai galėjo vadovauti tas pats viršila, kuris kitados pasakė kalbą apie tėviškumą. Fašistų raštinę reikėjo uždaryti, nes jų vadas pabėgo su pusantro milijono lyrų. Kun. Sagasta turėjo perimti visą stovyklos pastoraciją. Mažesnius pareigūnus reikėjo palikti savo vietoje. Juo mažiau pakeitimų, tuo sklandesnis darbas pradžioj.

     Sudaręs štabo planą, pasikviečiau į savo kambarį kun. Sagastą ir seselę vyresniąją. Vos tik prasitariau apie vadovybės pasikeitimą, seselė stvėrėsi už galvos ir šūktelėjo: "Kvaily, ką padarei!"

     "Žinai, sesele", atsakiau jai ramiu balsu, "priimdamas stovyklos vadovybę, pasielgiau pagal lietuvių pasaką, apie Jonelį durnelį. Trumpai, drūtai tos pasakos turinys yra toks: du broliai buvo labai gudrūs, o trečias kvailas. Nebeatsimenu, kaip ir kuo jie vertėsi, bet gudruoliai nusigyveno, o kvailiui sekėsi neblogai. Jei jūs man padėsite, pasiseks ir man. Deja, gudresni už mus broliai iš stovyklos jau pabėgo. Vakar dingo policijos leitenantas, o šiandien paspruko fašistų grupės vadas. Viršilos, gydytojai ir ligoninės ūkvedys, vokiečių nuomone, pabėgėlių nesuvaldys. Jei pabėgėliai įsilaužtų į maisto sandėlius ar užpultų apylinkės ūkininkus, tada stovyklos likimas gali būti labai liūdnas. Niekas nežinom, kada ateis sąjungininkai. O jei keletą dienų tektų pagyventi tarp dviejų frontų be vadovybės, nemanau, kad pabėgėliams būtų iš to didelės naudos. Todėl stovyklos vadovybę reikia perimti mums. Kun. Sagastą prašau perimti visą pastoracijos darbą, o jūs, sesele, prižiūrėkite maisto sandėlius ir virtuves. Sekretorė perims raštinę, Farina rūpinsis darbininkais, vienas viršila atsakys už drausmę. Vokiečiams išvažiavus, mudviem su kun. Sagasta reikėtų apsigyventi komendantūroje. Pagalvokite abu, ką dar reikėtų sutvarkyti. Tuo tarpu turiu grįžti į stovykla ir pasižiūrėti, kas ten dedasi".

     Pasaka apie Jonelį durnelį patiko abiem busimiem bendradarbiam ir jie prižadėjo padėti. Kun. Sagastai palikau pinigus, o pats išėjau į stovyklą.

Skaityti daugiau:

MOTERIS — LIETUVYBĖS UGDYTOJA

JONAS MIŠKINIS

     Senoji praeitis byloja, jog moteris seniausiais laikais sukūrė šeimos židinį ir pirmoji sudarė šeimos ūkį. Be to, ji davė pradžią namų pramonei, žemdirbystei, gyvulininkystei, paukštininkystei ir kitoms žemės ūkio šakoms.

     Iš atskirų šeimų ir smulkių šeimos ūkių ilgainiui susidarė stambios šeimos arba giminės su stambiais genčių ūkiais, o šie šimtmečiais sudarė kiltis ir pagaliau valstybes. Tokiu būdu galima sakyti, kad moterys yra padėjusios tautoms ir valstybėms pagrindą.

     Lietuvės moterys taip pat turėjo duoti pradžią mūsų tautai ir išugdyti iki valstybės. O išugdžiusios lietuvių tautą, ją saugojo ir gynė visais laikais. Jos nuolat rūpinosi, kad lietuvių tauta būtų pažangi, savarankiška ir nepriklausoma.

     Jei tik pažvelgsime į mūsų tautos lietuvišką savitumą, pamatysime, kad tą savitumą daugiau išlaikė lietuvės moterys. Juk pirmiausia moterys savo vaikus mokė lietuviškai kalbėti, nešiodamos ant rankų, į juos kalbėjo tik lietuviškai. Moterys saugojo lietuviškus papročius — tradicijas bei kitus senolių palikimus ir perdavinėjo juos kitoms kartoms. O kai vyrai per dienas medžiojo miškuose, kai jie apsišarvavę kariavo su priešais, kai jie raiti pasiekdavo kryžiuočių sostinę. Juodąsias jūras, Maskvą ir kitas tolimas žemes, moterys, visą laiką būdamos namuose, atlikinėjo visus namų ir ūkio darbus, augino vaikus, auklėjo juos ir mokė juos būti gerais lietuviais. Vadinas, jos pirmos įdiegė tiems augantiems lietuviukams mūsų tautos kilnius bei dorus nuostatus ir įkvėpė krašto meilę.

Skaityti daugiau:

IŠ FILMŲ PASAULIO

ALĖ RŪTA

TARAS BULBA

     Prieš 130 metų Gogolio parašyta Ukrainos kazokų epopėja dabar pradedama rodyti Amerikos ekranuose. Nedidelė, bet pajėgi United Artists studija, Harold Hecht, J. Lee Thompson direktorių užsibrėžimu ir išverme, sukūrė neblogą, spalvingą tos epopėjos vaizdą. Taras Bulba vaidmenį atlieka Yul Brynner, Andrei Bulba — Tony Curtis, Natalia Dubrov — jauna europietė artistė Christine Kaufmann.

     Virš dviejų valandų besitęsiąs filmas įtempia žiūrovo dėmesį Ir sužavi nepaprastu pastatymu, vietomis — tikrais filmo technikos stebuklais. Jaunimui ir vaikams, ypač berniukams, filmas įdomus ir patrauklus heroizmo Ir nuotykių momentais, tačiau jiems yra per stiprių scenų. Istorinis kazokų vado Taro Bulbos vaizdas, sukurtas Yul Brynner, žmogiškas ir rusiškas, įtikinantis. Taras Bulba čia tikras kovose, tikras pašėlime, stepių ilgesy ir laisvės troškime; jis labai žmogiškas ir su savo skausmu, kai turi nušauti lenkams savuosius išdavusį mylimą sūnų Andrei. Neblogas, nors kiek per amerikietiškas ir Tony Curtis, šiaip gana geras artistas. Čia jis techniškai labai gerai atlieka visus savo uždavinius; pavyzdžiui, su arkliu šokimas per griovį yra kvapą sulaikantis momentas; tačiau, linksmą ir geraširdį kazokiuką, įsimylėjusį bernioką, šiame filme daugiau matome modernišką amerikietį, negu anų laikų stepių laisvūną, kad ir kiek lenkų mokykloje civilizuotą. Ir jo su Natalia meilės scenos neišvengia šių laikų antspaudo.

     Filmas, žinoma, toli gražu ne holyvudiškas: tragiškai baigiasi ir palieka susimąsčiusį žiūrovą. Esmingiausias susimąstymo momentas: kad klaidas, blogį, padarytą saviesiems, reikia išpirkti — netgi savo gyvybe.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

“Laišku Lietuviams” paskelbtas konkursasparašyti straipsniui apie kurią nors asmenybę ugdančią savybę baigiasi vasario mėn. 1 dieną. Vėliau gauti straipsniai nebus užskaitomi.

     Už geriausius rašinius duodamos šios premijos: I — 100 dol., II — 75 dol., III — 50 dol., IV — 25 dol. Premijų mecenatai: dr. A. Ciuris (100 dol.), A. Juškienė (50 dol.), dr. A. Rudokas (25 dol.), kun. V. Memenąs (25 dol.), A. ir F. Kurgonai (25 dol.).

     Konkurso jury komisija: kun. F. Gureckas, K. Bradūnienė, L. Ger-manienė, V. Būtėnas ir P. Razminas.

     Premijos bus įteiktos “Laiškų Lietuviams” metiniame parengime Jaunimo Centre kovo mėn. 9 d. 7 val. vakaro. Bus koncertas ir vakarienė. Koncerto programą atliks solistė Valentina Kojelienė. Prieš porą metų ji yra koncertavusi Niujorke, Town Hall salėje. Po to jos debiuto taip rašė muzikos žurnalas “Musical Leader” (1960 m. vasario mėn.): “Valentinos Kojelienės debiutinis rečitalis Town Hall salėje savo muzikalumu teikė klausytojams didelį pasigėrėjimą... Reikia pripažinti, kad jos muzikalumas ir išpildymo technika yra puikiai išvystyta, balsas tobulai išlavintas ir skoningas.” Kiekvienam solistui būtų didelė garbė susilaukti tokio įvertinimo.

Atsiusta paminėti

KUNIGO PAVEIKSLAS. Popiežių raštai apie kunigystę. Vertė prel. dr. Feliksas Bartkus. Knygos išleidimą finansavo kun. Jonas Kučingis, Los Angeles lietuvių parapijos klebonas, savo kunigystės 25 metų jubiliejaus proga. 152 psl., kaina 1.50 dol. Spaudė Immaculata Press.

Pr. Alšėnas. TŪKSTANTIS ŠYPSNIŲ. Juokų rinkinys. Spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn. 272 psl., kaina 3 dol.

Visos šio “L. L.” numerio iliustracijos yra dail. V. Kasiulio.

LAIŠKAI LIETUVIAMS

2345 West 56th Street Chicago 36, Illinois