JONAS MIŠKINIS
Senoji praeitis byloja, jog moteris seniausiais laikais sukūrė šeimos židinį ir pirmoji sudarė šeimos ūkį. Be to, ji davė pradžią namų pramonei, žemdirbystei, gyvulininkystei, paukštininkystei ir kitoms žemės ūkio šakoms.
Iš atskirų šeimų ir smulkių šeimos ūkių ilgainiui susidarė stambios šeimos arba giminės su stambiais genčių ūkiais, o šie šimtmečiais sudarė kiltis ir pagaliau valstybes. Tokiu būdu galima sakyti, kad moterys yra padėjusios tautoms ir valstybėms pagrindą.
Lietuvės moterys taip pat turėjo duoti pradžią mūsų tautai ir išugdyti iki valstybės. O išugdžiusios lietuvių tautą, ją saugojo ir gynė visais laikais. Jos nuolat rūpinosi, kad lietuvių tauta būtų pažangi, savarankiška ir nepriklausoma.
Jei tik pažvelgsime į mūsų tautos lietuvišką savitumą, pamatysime, kad tą savitumą daugiau išlaikė lietuvės moterys. Juk pirmiausia moterys savo vaikus mokė lietuviškai kalbėti, nešiodamos ant rankų, į juos kalbėjo tik lietuviškai. Moterys saugojo lietuviškus papročius — tradicijas bei kitus senolių palikimus ir perdavinėjo juos kitoms kartoms. O kai vyrai per dienas medžiojo miškuose, kai jie apsišarvavę kariavo su priešais, kai jie raiti pasiekdavo kryžiuočių sostinę. Juodąsias jūras, Maskvą ir kitas tolimas žemes, moterys, visą laiką būdamos namuose, atlikinėjo visus namų ir ūkio darbus, augino vaikus, auklėjo juos ir mokė juos būti gerais lietuviais. Vadinas, jos pirmos įdiegė tiems augantiems lietuviukams mūsų tautos kilnius bei dorus nuostatus ir įkvėpė krašto meilę.
Jei imsime mūsų tautos senąjį meną, tai jį išugdė ir išsaugojo daugiausia moterys. Lietuvės audėjos, nusižiūrėjusios į tulpę, dobilą, ąžuolą, eglę, saulutę, žvaigždutes, išdėstė jų paveikslus, savaip kombinuotus, prijuostėse, drobėse, juostose, staltiesėse, rankšluosčiuose ir kitokiuose audiniuose. Kad ir nemokytos audėjos, bet vis tiek tuose raštuose parodė didelį sumanumą bei matematinius gabumus.
Lietuvė moteris iki šių dienų išlaikė tautinius drabužius, kuriuos mes ir dabar branginame ir jais kitataučius stebiname. Taigi, į tautinį meną senovės moterys yra įdėjusios didžiausią duoklę ir mums palikusios vertingiausius kultūrinius lobius.
Lietuvos moterys ne tik augino vaikus, dirbo ir ruošėsi namuose, jos visais amžiais padėjo vyrams ginti lietuvių tautos laisvę ir veikė visur, kur tik moterims buvo prieinama. Jos kėlė lietuvių ekonominę būklę ir įvairiais darbais dėjosi prie krašto ūkio pakėlimo. Kai vyrai išeidavo karan, jos lauko ir kituose darbuose juos pavaduodavo. Simonas Daukantas apie senovės lietuves moteris taip rašo: "Moterys, nors grakščios, dailios ir garbingos audėjos buvo, vienok, vyrams išėjus į karą, arė, šieną piovė ir visus darbus dirbo".
Moterys savu tautiškumu rungtyniavo su kaimyninėmis tautomis: lenkais, rusais ir vokiečiais. Ir juos nugalėjo. Kai daugelis mūsų dvarų, Lietuvos miestai, kunigaikščių rūmai ir net klebonijos pasidavė kitataučiams ir tapo jų tautiškais vergais, garbingasis kaimas nepasidavė. Didžiausia padėka čia tenka moterims.
Kilus karams, taip pat moterys padėjo vyrams. Jos rengė vyrus karan, gamino jiems drabužius ir maistą, padėjo balnoti žirgus ir išlydedamos linkėjo jiems grįžti tik su pergale. Jos visapusiškai rėmė krašto gyvenimą, kad tik apsaugotų savąją šalį, o ištikus reikalui, moterys net padėjo vyrams ginklu grumtis su priešais. Pavyzdžiui, kad ir Pilėnų kautynėse, kur greta vyrų kovėsi ir moterys.
Vytauto Didžiojo laikais moters dalyvavimą tėvynės gynime ryškiai atvaizduoja Gražina. Kai Gražinos vyras, karvedys Liutavaras, jau buvo susitaręs su vokiečiais atiduoti jiems valdomąjį kraštą. Gražina stojo gelbėti savo žemę. Ji persirengė savo vyro drabužiais, apsišarvavo jo šarvais, stojo kariuomenės priešakyje ir išvedė kareivius į mūšį. Kautynėse ji žuvo, bet savo kraštą apgynė nuo priešų.
Prie žymiausių senovės karžygių reikia priskirti ir didžiąją kunigaikštienę Oną, Vytauto Didžiojo žmoną. Ji buvo beaukojanti savo gyvybę, kad išgelbėtų Vytautą Didįjį iš lenkų kalėjimo.
Ir anais laikais lietuvė moteris daug kreipdavo dėmesio į savo vaikų auklėjimą, nuteikdama juos lietuviška dvasia, todėl jie subrendę sakydavo: "Verčiau mirti negu lietuvybės išsižadėti". Tai aiškiai rodo, kad motinos savo vaikams įkvėpė pasiryžimą ir gilius tėvynės meilės jausmus.
Ne tik praeity, bet ir dabar tebėra tautos sveikata, gerovė ir laimė mūsų motinų rankose. Juo motinos bus šviesesnės, tauresnės, patikimesnės, tuo bus mūsų tautos geresnė ateitis. Galima drąsiai sakyti: kokios motinos, tokia ir jaunoji karta. Jei motinos asmeny bus dorovinio taurumo, skaistumo, nuoširdaus atsidavimo savo kilnioms
pareigoms ir darbui, jeigu motinos bus tvirto tikėjimo, be jokių svyravimų, tai jos bus didžios asmenybės, kurių negalės blaškyti jokios gyvenimo audros, jos pajėgs pakreipti savo ir savo šeimos gyvenimą ta linkme, kuria tik panorės. Kuo daugiau bus tokių stiprių, didžios dvasios motinų, tuo bus laimingesnė mūsų tautos ateitis.