Spausdinti


KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

THE LEOPARD

     Sicilijos grafas Luchino Visconti minimas tarp stipresnių italų režisorių. Jo surežisuotuose filmuose daugiausia paliečiami socialiniai klausimai, neretai skaudžiai pakritikuojant itališkąją aristokratiją, iš kurios jis pats yra kilęs. Kartu su keturiais pagelbininkais paskutiniajam savo filmui tekstą paruošė pagal Giuseppe Tomasi di Lampedusa to paties vardo romaną.

     1860 m. Garibaldi su savo raudonmarškiniais užima Siciliją. Nežiūrint politinės suirutės. Šalinos princas Don Fabrizio, kurio šeimos herbas yra leopardo figūra, kartu su savo šeima išvyksta kasmetinėn kelionėn į savo vasarvietę Donnafugata vietovėje. Čia princas sužino, kad jo duktė yra įsimylėjusi į jo aukštai vertinamą brolvaikį Tancredi. Pasirodžiusi burmistro duktė Angelika sugriauna visas princo ir jo dukters viltis. Svarstymų pasėkoje Don Fabrizi prieina išvados, kad šis naujas tampresnis bendravimas tarp kylančios miestelėnų klasės ir smunkančios aristokratijos turi būti priimtas kaip neišvengiamas reiškinys ir nutaria nekliudyti brolvaikio vedyboms nors ir ne su aristokratijos dukra. Savo liūdnas išvadas princas užantspauduoja iškilmingo pokylio metu pats išvesdamas Angeliką šokiui.

ŽMOGUS gerai žino, kas buvo ir kas praėjo, bet niekad negali žinoti, kas bus ir ateis... Nežinai, ką sutiksi ir su kuo skirtis turėsi...

     Kelionė tik tada yra saugi, kai turi kompasą, kai žinai tikslą, kai visuomet šviečia žvaigždė, rodanti kelią į tai, kas aukšta, gražu ir kilnu.

Juozas Vaišnys, S. J.

     Ištisos klasės krizė atsispindi atskiro asmens krizėje ir pateikiama italų istorijos perspektyvoje. Princo asmenybė ir charakteris pristatomi su kruopščiu psichologinių detalių išlyginimu. Stengtasi taip pat atkurti galimai puošnesnę ir įspūdingesnę aplinką, kuri sudarytų autentiškesnį įspūdį, vaizduojant tuometinės Sicilijos aristokratijos gyvenimą ir nuotaikas. Nors ir vystoma sveikintina klasių suartėjimo mintis, filmas daugumoje persunktas pesimizmu ir nusivylimu. Kai kuriuose religiją liečiančiuose dialoguose pasitaiko keletas visai laisvų ir diskutuotinų išsireiškimų.

     Burt Lancaster, parinktas princo rolei ypač dėl savo didingos išvaizdos, puikiai ir įtikinančiai pateikia Don Fabrizi vaidmenį. Kylanti italų filmų žvaigždė Claudia Cardinale, paskutinių 4 metų laikotarpyje vaidinusi 19 italų filmų, pirmą kartą pasirodo angliškai įkalbėtame filme, Angelikos rolę išpildydama gana paviršutiniškai. Alain Delon pasirodo gana blankiai Tancredi asmeny, gi Paolo Stoppa visur maišosi su savo įprastiniu skubotumu ir tikrai itališkais gestais.

     Šis filmas — vien subrendusiam jaunimui ir suaugusiems.

WINTER LIGHT

     Režisorius Ingmar Bergman yra vienas iš produktingiausių ir stipriausių švedų filmų pramonėje. Europietiškai publikai pirmą kartą jis pasirodė 1956 m. su savo 16-tuoju filmu "Smiles of Summer Night", atstovaudamas Švediją Cannes filmų festivalyje. Nuo tada jo vardas, su kiekvienu naujai pasirodančiu filmu, pradėjo populiarėti ne vien europiečių žiūrovų tarpe, bet ir šiapus Atlanto sukėlė susidomėjimo, nors masinei publikai jo filmai persunkus.

     Gimęs protestantų šeimoje, I. Bergman jau nuo pat jaunų dienų buvo susigyvenęs su teologinėmis temomis ir moralinėmis problemos. Tad iš čia gal labiau suprantamas ir jo palinkimas į teologinių ir moralinių klausimų svarstymą: Dievo buvimas, gyvenimo prasmė, sielos nemirtingumas, mirties sutikimas, šeimos santykiai ir pan. Kai kurie jo filmai, daugumoje jo paties ir parašyti, gausiai perduoda jo vidinius kon-322 fliktus. Tuo būdu ir tie filmai atžymėti aštriu asmeniniu atspalviu, kaip tai būdinga ir kitiems didiesiems filmų režisoriams, ar ir bendrai didiesiems kūrėjams bei menininkams.

     Pernykščiame jo filme "Through a Glass Darkly" pagrindinė veikėja Karin, nors kartais psichiškai dalinai pakrikusi, dažnai girdinti Dievo balsą. Jo ieško besiblaškydama vienišoje saloje. Ji buvo praradusi pajėgumą mylėti, o meilė, kaip Bergman nori įtikinti, ir yra žmogaus aukščiausias sudvasėjimas. Šių metų filme "Winter Light" (originale pavad. "Nattvardsgastema", kurio žodinis išvertimas reikštų "Komunijos dalyviai") taip pat vystoma tikėjimo ir netikėjimo, Dievo ir artimo meilės problema.

     Nedidelio švedų kaimo pastorius Thomas Ericsson jaučia, kad didelėje dvasinėje sausroje jo tikėjimas blėsta. Jo abejingumas pasiekia ir jo parapijiečius. Tad nenuostabu, kad vieno sekmadienio rytinėse pamaldose dalyvauja vos 9 asmenys. Tarp jų matyti ir vietos mokytoja Morta, kuri yra įsimylėjusi į pastorių ir siūlosi būti jo antrąja žmona, praslinkus jau penkiems metams nuo pastoriaus pirmos žmonos mirties. Pasibaigus pamaldoms, į pastoriaus butą užsuka žvejys Persson. Šis, iš laikraščių sužinojęs, kad kiniečiai jau turį atominę bombą, nebemato prasmės toliau gyventi, nes juk vistiek pasaulis bus greitai sunaikintas. Pastorius nepajėgia žvejo paguosti ir sustiprinti. Popietėje žvejys paupio krūmuose nusišauna. Grįždamas iš nelaimės scenos, pastorius sustoja žvejo namuose, tačiau nepajėgia jo žmonos paguosti nei sustiprinti tikėjimo šviesoje. Dar užsuka pas mokytoją Mortą, kuri pakartotinai išreiškia jam savo nuoširdžią meilę ir prisirišimą. Pastorius ją atmeta. Gretimame kaimelyje, ruošiantis vakarinėms pamaldoms, zakristijonas primena, kad Kristaus paskutinėse valandose didžiausias skausmas buvęs išreikštas Jo nusiskundimu: "Mano Dieve, kodėl mane apleidai?" Dėl tariamosios Dievo tylos panašiai jausdamasis dvasioje, pastorius išeina laikyti pamaldų, kurių vienintelė dalyvė — Morta.

     Pastorius, praradęs mirtyje žmoną, jaučiasi praradęs ir Dievo meilę. Kartu su visokeriopos meilės trūkumu patiria sunkų dvasinės sausros bandymą. Vis dėlto nepasiduoda klupimui, bet stengiasi išlaikyti tikėjimo kibirkštį, kaip tai žymu ir baigiamoje scenoje. Išėjęs bažnyčion, pradeda savo pamokslą žodžiais "Šventas, šventas galybių Dievas".

     Tarp negausių filmo artistų pastebime Gunnar Bjornstrand (pastorius), Max Von Sydow (žvejys), Ingrid Thulin (Morta). Tai mėgiamiausi Bergman artistai, kuriuos galima sutikti daugelyje jo filmų. Nenuostabu todėl, kad, tiek dažnai vaidinę prityrusioje Bergman priežiūroje, ir šį kartą visi trys pasirodo savo rolėse nepaprastai puikiai.

     Tikrai žavi nespalvuota švedų kaimo fotografija, atlikta šiaurės žiemos šviesoje. Gaila tik, kad labai nedaug išorinių vaizdų ir panoramų.

     Dėl svarstomų problemų rimtumo, šis filmas sudomins tik subrendusius žiūrovus.

LAZARILLO

     Nors ir su kelių metų pavėlavimu, Amerikos kontinentą pasiekė puikus ispanų gamybos filmas, kurio tekstą paruošė pats re-žisorius Cesar Ardavin pagal XVI-jo šimtmečio nežinomo autoriaus kūrinį "La vida de Lazarillo de Tormes y de sus fortūnas y adversidades". Nuo pat išleidimo 1554 m. ši knyga buvo priimta su dideliu susidomėjimu visoje Europoje, gi amžių tekmėje teikė įkvėpimo net tokiems autoriams kaip

     Cervantes, Lesage, Fielding ir kt. Iš minėtos knygos filme pavaizduojama tik keletas epizodų.

     Neturtinga našlė patiki savo sūnų Lazarillo de Tormes praeinančiam aklam elgetai. Už vadovavimą kelionėje elgeta pažada Lazarillo maitinti, tačiau pasirodo vaikui tikrai žiaurus ir negailestingas. Nuo jo pabėgęs Lazarillo ieško užuovėjos pas senelį kunigą, kurs ne tik neturtingas, bet ir baisiai šykštus. Sekantis Lazarillo globėjas — iškilmingas riteris, kurs nepajėgia nugalėti savo išdidumo ir užsidirbti duonos. Ir vėl besiblaškąs Lazarillo sutinka grupę keliaujančių artistų, kurie jį priima ir pamaitina. Vienas jų, persirengęs domininkonų vienuoliu, platina atlaidus, paimdamas gerą užmokestį. Vaiko sąžinė prikaišioja ir jis pasitraukia, bet paskutinėje scenoje alkio kankinamas Lazarillo vejasi nutolstantį artistų vežimą.

     Dviejuose epizoduose filmas iš pirmo požvilgio gali atrodyti pajuokiąs religiją. Tačiau XVI-jo amžiaus dvasios fone parodoma vien žmogiškosios silpnybės iš komiškosios pusės. Pagaliau juk atlaidus pardavinėjąs vienuolis yra tik persirengęs apgavikas.

     Lazarillo rolę atlieka dvylikmetis Mario Paoletti su pilnu nuoširdumu ir įsijautimu. Šalutinėse rolėse taip pat puiki artistų vaidyba, ypač Memmo Carotenuto artisto - vienuolio vaidmeny.

     Nespalvota fotografija patiekia gražių Ispanijos gamtovaizdžių, didingų katedrų bei Toledo ir Salamankos vaizdų.

     Jaunesniesiems gal bus artimesnis pats Lazarillo, kurs kaip ir Oliver Twist pakelia vyresniųjų skriaudas ir išnaudojimą. Tačiau ir suaugusieji nenuobodžiaus, sekdami satyriškai aštrų ir įspūdingą tuometinių Ispanijos papročių ir nuotaikų pavaizdavimą.

ŽMOGAUS GYVENIMAS panašus į upę, kuri prasideda šaltiniu, teka per laukus ir slėnius, skverbiasi pro uolas ir miškus, kol susijungia su okeanu.

Juozas Vaišnys, S. J.

LOVE AT TWENTY

     Šiame tarptautiniame filme penkių kraštų jauni režisoriai bandė pavaizduoti meilės universalią kalbą ir kaip pergyvenama meilė širdimi, kuri yra plakusi tik 20 metų.

     Prancūzija (režisorius Francois Truffaut): Klasikinės muzikos mėgėjas Antoine koncertų metu įsimyli Colette, net persikelia gyventi į viešbutį antroj pusėj gatvės nuo jos namų. Nors jos tėvai juo sužavėti ir dažnai kviečia pietų, ji lieka jam abejinga ir išeina su vyresniu vyru, palikdama Antoine su jos tėvais žiūrėti televizijos.

     Italija (rež. Renzo Rossellini): Išlepęs padauža Leonardas įsimyli savo amžiaus paprastutę Kristiną, bet jų vedyboms pastoja kelią vyresnio amžiaus jį išlaikantį turtinga meilužė Valentina.

     Japonija (rež. Shintaro Ishihara): Eilinis darbininkas Hiroshi įsimyli aukštesnės klasės studentę Takako. Dėl klasių skirtumo nedrįsdamas net jos prakalbinti, nužudo ne tik ją, bet ir vieną darbininkę, kuri jam reiškė prisirišimo.

     Vokietija (rež. Marcel Ophuls): Keliaująs foto reporteris Tonio, sustojęs Miunchene, palieka jauną telefonistę nėščia. Po kiek laiko vėl grįžęs į Miuncheną, sužino dalykų padėtį. Norėdamas atitaisyti klaidą, pasiryžta ją vesti iš pareigos, bet netrukus abu pastebi, kad yra ir įsimylėję.

     Lenkija (rež. Andrzey Wajda): Basia, susižavėjusi Sbyssek drąsa, išgelbstint kūdikį iš zoologijos sodo žvėrių, pasikviečia jį į savo namus. Jos draugai pajuokiančiai įtraukia jį į žaidimą — ieškoti kitų užrištomis akimis. Šioje būsenoje jam prisimena grėsęs sušaudymas iš nacių pusės. Nustebus jo elgsena, Basia jį palieka ir išeina iš namų su kitu.

     Kiekviename epizode matyti kenčiančių ir nusivylusių, daugiausiai dėl bendravimo ir susipratimo stokos. Iš visų geriausiai nusisekusiu laikytini nuoširdūs prancūziškas ir lenkiškas epizodai. Nors ir pasiekia didelio dramatiškumo, japoniškasis epizodas visai neįtikinantis, pateikiąs jauną seksualinį psichopatą. Techniškai silpniausias ir gana nuvalkiotą aspektą pasirinkęs italas Renzo Rossellini, nors jo tėvas Roberto Rossellini, kaipo vienas iš italų neorealizmo srovės kūrėjų, minimas tarp stipriausių italų režisorių. Nedaug nuo jo pakyla ir vokiškojo epizodo autorius Marcel Ophuls, irgi garsaus režisoriaus Max Ophuls sūnus.

Artistai — daugumoje jauni asmenys, filmų mene pasirodą su pirmaisiais bandymais. Iš jau iškilusių artistų itališkame epizode trumpai pasirodo Eleonora Rossi-Drago.

Šis filmas vien subrendusiems žiūrovams.