Spausdinti

     Kun. Stasys Yla, įvairių jaunimo organizacijų ir jų paskirų vienetų dvasios vadas, ilgametis Putnamo mergaičių bendrabučio bei stovyklų kapelionas, yra paruošęs spaudai knygą "Moderni Mergaitė”, kuri bus atspausdinta šių metų pabaigoje. Šiame numeryje dedame tos knygos vieną skyrių "Ar jau pirmoji tavo meilė?”; sekančiame seks "Kas, iš tikro, yra meilė?”.

KUN. STASYS YLA

     Kodėl "deitai” ir "steadies” pasidarė tokia būtenybė? Kam tų dalykų reikia — dėl meilės ar mados? Tu atsakysi — dėl meilės!

     Vaikai dar nemyli — tokia Betty ar Lynna. Jos tikrai per jaunos. Kas kita Danutė, Aušra ir tu — penkiolikmetės! Jūs tiek prisiskaitėt apie meilę, tiek prisižiūrėjot! Pagaliau, ar ne laikas pirmajai jūsų meilei?

KAS YRA PIRMOJI?

     Meilė turi daug laipsnių, rūšių, formų. Kas eina pirma, sunku pasakyti. Ar ne pirmoji mūsų meilė priklauso motinai? O gal žmogus pirmiausia myli save? Nuo savęs meilės niekas toli nenueina. Tolimiausia ir aukščiausia meilės versmė yra Dievas. Jis yra pirmas kiekvienoj meilėj.

     Bet kalbėkim apie berniuko meilę. Kada ji prasideda? Kokie pirmieji jos ženklai?

     Yra įvairių įsimylėjimų, kuriuos tu randi novelėse ir filmuose. Apie tai tu galvoji ir svajoji. Atrodo, sutiksi berniuką — kur nors, nelauktose aplinkybėse — ir jis tau ištars "myliu”. Tu jam atsakysi "myliu”, ir tai bus pradžia — pirmoji jūsų meilė.

     Galima ištarti "myliu” pirmąjį ir šimtąjį kartą. Bet meilės gali nebūti. Meilė prasideda iš tolo. Pirmas dalykas yra žavus įspūdis. Tu sužavėsi berniuką, arba jis tave. Kuo? Jei buvai sužavėta — pagalvok ir pasakyk, kaip jis atrodė?

     —    Buvo aukštas ir tiesus. Dailiai sušukuotais plaukais. Lūpos... dantys... Ne! Akys buvo gražiausios!

     Berniuko akys — didelės, rimtos, protingos! Štai pirmasis stiprus tavo įspūdis.

     Jei tu sakytum, kad tą berniuką jau myli, būtų netiesa. Tu "myli” jo akis, kaip amerikiečiai sako: "myliu steiką”. Amerikiečių kalba ne visur tiksli. Kur jie sako "myliu” apie daiktus, ten mes vartojam "mėgstu” arba "patinka”.

     Akių negalima mylėti, tik mėgti, arba jomis žavėtis. Be to, akys dar nėra berniukas. Yra daug gražių akių, kurios žavi. Daug šypsnių, mostų, balso tembrų! Visa, kas gražu, mus žavi, bet tai dar nėra meilė.

Ar tai jau pirmoji meilė?...

ŽAVESYS KEIČIASI

     Nuostabi žmogaus širdis, ypač jauna! Ji žavisi kiekvienu gražiu reiškiniu. Ji tokia atvira, tokia priimli kiekvienai tobulybei! Rodos, imtų ir bandytų ją pasisavinti — perkelti į save, arba turėti arti savęs ir kasdieną ja džiaugtis.

     Bet grožis laipsniuojamas. Širdis nesitenkina mažesniu, o ieško vis didesnio ir tobulesnio grožio. Dėl to žavesys keičiasi. Jis keičiasi su žmogumi, arba prašoksta patį žmogų — neša kažkur aukštyn ir gilyn. Žavesys neina vienas — jį lydi ilgesys kažkokios beribės, o gal nepasiekiamos tobulybės.

     —    Ji yra kaip angelas! — galvoja berniukas, ir jis ilgisi kažko daugiau. Viena mergaitė primena angelą savo tyromis akimis. Kita — savo nuostabiu kuklumu. Jam įdomi viena ir antra, bet jis — savo giliausiu ilgesiu — ieško trečios. Gal dar ieškos ne kartą ir ne vienos, kuri labiausiai panašėtų žemės angelui.

     To paties ieško ir mergaitė, jeigu ji yra atvira ir nuoširdi savo giliausiam ilgesiui. Dėl to ji nesako "myliu šį berniuką”, nes rytoj žavėsis kitu, poryt svajos apie trečią.

     — Naivios mergaitės žodžiais tariant, — rašo viena, — buvau įsimylėjusi šimtą kartų. Tai, žinoma, ne meilė, o įsivaizdavimas. Meilė! Šis žodis nuvalkiotas tūkstančių lūpų teisėtai ir neteisėtai. Savo pirmąją meilę vadinsiu draugyste, o ne meile.

ROMANTIŠKOJI DRAUGYSTĖ

     Yra natūralu saugoti savo širdies paslaptis — tuos žavesius ir ilgesius. Sveikas jutimas neleidžia išvilkti jų pergreit viešumon. Kitaip jie subanalėtų, prarastų savo trapumą.

Jei ir norėtum pasakyti, ką jauti, ar rastum tinkamą žodį? "Myliu” būtų perdaug. "Tu man patinki” būtų lyg permaža. "Žaviuosi tavim” — lyg ne tas ir gana. Bet ar reikia sakyti, jei pačios akys savo žvilgsniu prasitaria? Bet akys — ne žodžiai: jos žvelgia ir nusigręžia. Ištartą žodį sunkiau atgręžti — atšaukti. Atrodys melavai arba pasijuokei.

     Romantiškoji draugystė taupo savo žodį. Ji neangažuoja nei savęs, nei kito. Yra daug kitų žodžių, gal būt, artimų ir panašių. Yra daug visokios kalbos, kuri praeina pro ausis, bet tiesiog neliečia širdies paslapčių. Taip geriau ir saugiau.

     Dar niekas nesako "darling”, arba, jei sako, tai kitu tonu. Dar niekas nesigiria savo "boy frendu” ar "giri frende”. Yra tik "klasės” draugai arba organizacijos.

PRARASTASIS ROJUS

     Pirmoji meilė neišeina iš žavesio ribų. Ji gyvena nuostabiame grožio pasaulyje, kaip rojuje. Tą grožį dar padidina, dar labiau išgražina svajonės.

     Pirmoji meilė neskuba išeiti pro rojaus vartus.Ji laukia, kol laikas išmuš savo valandą. Kas bandytų išsliuogti iš rojaus anksčiau, prarastų ką turi. Ar pasitiktų išskėstom rankom kita meilė — brandesnė, pilnoji? Vargu! Greičiausiai tektų atsidurti tuštumoj — be jokios meilės!

     Ar tokioj tuštumoj neatsidūrė dabartinis Amerikos jaunimas?

     —    Amerikos jaunimas nebeturi romantikos! — pasakė europietis profesorius Hartfordo muzikos fakulteto studentams. — Kažkas prarasta pačioj meilėj.

     —    Kodėl? — susidomėjo studentai.

     —    Nežinau. Gal dėl to, kad motinos jus maitino nebe savo pienu, o iš buteliukų.

     Vienas jėzuitas iš Fairfieldo universiteto, pamatęs būrį lietuvaičių, nustebo:

     —    Kiek daug pas jus blondinių! Ar visos iš buteliukų?

     Nuostabi civilizacijos pažanga! Iš buteliukų ir "kenukų” mūsų grožis ir maistas. Iš magazinų, komikų, filmų mūsų meilės formos. Kas belieka iš prigimties? Kas iš meilės estetikos ir romantikos?

     Viskas darosi dirbtina, pertempta, sureklaminta. Mergaitė reklamuoja savo "boy frendą”. Rodo jo meilės laiškus draugėm. Padeda ant staliuko viešai jo fotografiją.

     —    Visos žiūrėkit: nebesu viena, turiu satelitą, jį vadinu "meile” ir mes vaidinam besimylinčius!

PIRMOJI IRONIJA

     Amerikoj — šiuo metu — nebėra pirmosios meilės, nes nebėra pirmojo žavesio, romantikos. Iš karto "pilna” meilė su savo "deitais” ir "steady”. Ar tai ne "progresas”?

     Progresui priklauso ir telefonas. Koks patogumas mergaitei! Ji gali skambinti berniukams, ir skambina.

     —    Kas, ar Vera?

     —    Ts, tyliau — ta pati!

     —    Kelintą kartą ji man skambina?! Pasakyk "shut-up”!

PIRMOJI MEILĖ neskuba išeiti pro rojaus vartus. Ji laukia, kol laikas išmuš savo valandą. Kas bandytų išsliuogti iš rojaus anksčiau, prarastų ką turi. .. Greičiausiai tektų atsidurti tuštumojbe jokios meilės!

Kun. Stasys Yla

     —    Ji vis tiek skambins...

     —    Pasakyk "shut-up”! ir baigta.

     Šešiolikmečiam berniukui buvo perdaug.

     Keletas mergaičių jį medžiojo telefonais ir gatvėje. Įkyriausia buvo Vera.

     Ar šis "progresas” rodo bent kiek meilės? Ne, ne! Tai tik mergaičių rungtynės dėl šešiolikmečio sviedinuko. Seniau berniukai rungdavosi dėl vienos mergaitės. Rungiasi ir dabar vyresnieji berniukai. Bet kodėl negali to daryti mergaitės? Juk jos, be kitko, nešioja berniukų kelnes. (Taip pat progresas!)

     —    Nors ir vyro kelnes užsidėjai, tu vis tiek nepasidarei protingesnė! — šaiposi iš mergaitės H. Senkevičiaus romane berniukas. Štai, pirmoji ironija — pirmas pasityčiojimas iš tariamai pilnos meilės.

TUŠTUMOS BAIMĖ

     Ar galima dėl to kaltinti mergaitę? Ne! Kalta civilizacija, kuri permetė mergaitę per pirmosios meilės slenkstį. Kalti tie 4 metai

     —    tas negirdėtas brendimo šuolis. Mergaitė peršoko tą paauglystės tarpsnį, kur pirmoji meilė ramiai skleidžiasi. Ji to nuostabaus pavasario nebeišgyveno. Ar bandė kas šį nuostabų romantišką žavesį jai atskleisti

—    parodyti bent filmuose, televizijoj, magazinuose?

     Tikrai, būtų nedrąsu kaltinti mergaitę. Greičiau reikia jos gailėtis, nes civilizacija ją apgrobė. Civilizacija ją išmetė už pirmosios meilės ribų ir neatvedė ligi tikros meilės slenksčio. Paliko ją meilės tuštumoj.

     Galima įsivaizduoti, koks baisus jausmas paliečia tokią trapią būtybę, kaip mergaitė! Tuštuma kelia baimę, vidinį išgąstį, baisų nerimą. Ar ne dėl to mergaitė šioj padėtyj kabinasi už ko nors — kad ir "sviedinėlio”. Negi ji grįš prie lėlių! Bando, pati nejusdama, bent žaisti meilę vyresniųjų stiliumi, nes ji pati nūn vyresnė. Ji desperatiškai ieško "deitų”, lyg vildamosi rasti kokią nors meilės atramą. Ji provokuoja berniuko meilę, lyg laukdama, kad jis — gal būt, jis — pažadins ir joje meilę. Šioj paniškoj padėty mergaitė nebesusivokia, į kokį pavojų toks žaidimas ją veda.

     Ši mergaičių karta yra pirmoji, kuri pataikė į meilės tuštumą. Tik keliolika metų, kaip šis civilizacijos eksperimentas daromas. Bet iš šios kartos jau pareikalauta baisių aukų — kasmet po šimtus tūkstančių. Ar bus geriau kitoms kartoms, žiūrėsim. O tu žiūrėk savęs! Mesk iš galvos "deitus”. Bandyk grįžt į prarastąjį rojų.

Rudens vakaro dangus