Spausdinti

     Tėvas B. Krištanavicius tęsia toliau savo nuotykingus pergyvenimus Italijoje antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Čia jis aprašo, kaip, besirūpinant karo pabėgėliais, jam teko per "popiežiaus šeimininkę” Seselę Pascaliną artimiau susipažinti su tuometiniu popiežium Piju XII ir kaip tos pažintys vėliau jį nuvedė į atsakingas pareigas Vatikano šalpos komisijoje.

BRONIUS KRIŠTANAVlClUS, S. J.

POPIEŽIAUS ŠEIMININKĖ

     Grįždamas į Romą, neturėjau jokio kito noro, kaip tik gerai išsimiegoti. Miegas man atrodė didžiausia Dievo dovana, o lova ne tik genialiausias žmogaus išradimas, bet ir jaukiausias kampelis visame pasaulyje.

     Deja, atostogų pradžioje išėjo kitaip, negu buvau suplanavęs. Visų pirma reikėjo pasikalbėti su komisijos pareigūnais įvairiais reikalais ir išleisti į stovyklą T. Sebastijoną Tromp, žadėjusį porą savaičių mane pavaduoti. Kol parūpinau jam automobilį, sugaišau visą dieną. Paskui reikėjo papasakoti profesoriams ir draugams, kaip man sekėsi stovykloje. Kalbėti apie tą patį dalyką 10 ar 20 kartų nėra jokio malonumo, ypač tada, kada akys nuolatos merkiasi, o mintys susiliejusios kaip rūkas. O jei kalba užsitęsia iki ii ar 12 valandos nakties, lova traukia kaip magnetas.

     Antrą ar trečią dieną susirgau dizenterija. Romoje sklido gandas, kad vokiečiai, traukdamiesi iš miesto, užnuodijo vandenį. Grigaliaus universiteto profesoriai ta liga jau buvo persirgę. Dabar atėjo mano eilė. Liga mane taip suėmė, kad visos atostogos nuėjo niekais.

     Sirgdamas turėjau parūpinti popiežiaus audienciją senajam ir naujajam stovyklos štabui. Tą mintį man pakišo seselė vyresnioji. Norėdamas jai atsidėkoti už bendradarbiavimą stovykloje, prižadėjau išpildyti jos pageidavimą, nors pats buvau nuomonės, kad dėl tokių menkų dalykų nereikėtų varginti tokias aukštas pareigas einančio žmogaus. Popiežių buvau matęs jau porą kartų ir neturėjau jokios ambicijos susipažinti asmeniškai. Savo dėkingumą už pagalbą stovyklai galėjau išreikšti jam kitokiu būdu. Šelpdamas pabėgėlius, jis atliko savo artimo meilės pareigą, o aš atlikau savo. Man atrodė, kad tuo viskas turėjo baigtis. Tačiau seselė vyresnioji būtinai norėjo užeiti pas popiežių, o aš nenorėjau jai sugadinti stovyklos gyvenimo užbaigimo. Todėl per tėvą Robertą Leiber, artimą popiežiaus bendradarbį ir Grigaliaus universiteto profesorių, paprašiau audiencijos.

     Audienciją gavome, rodos, liepos mėnesio viduryje. Joje dalyvavo 14 asmenų. Bijodamas dizenterijos pasekmių, prieš audienciją buvau priverstas pasninkauti, bet, nepaisant pasninko, tą dieną jaučiaus turįs užtektinai jėgų pastovėti tvirtai ant kojų bent porą valandų.

     Senąjį ir naująjį stovyklos štabą pristačiau popiežiui, kaip sugebėjau. Niekam nepagailėjau šiltesnio komplimento ir mačiau, kad visi buvo patenkinti. Apie stovyklos gyvenimą pasakojau labai santūriai, o apie savo dalį nieko. Nežinau, kokį įspūdį padariau šv. Tėvui, ir maniau, kad tuo viskas užsibaigė. Bet išėjo atvirkščiai. Praėjus kelioms dienoms po audiencijos, T. Leiber man pasakė, kad su manim nori susipažinti seselė Pascalina.

     Apie seselę Pascaliną šį tą girdėjau iš Grigaliaus universiteto profesorių ir nujaučiau, kad ji yra reta moteris, vaidinanti savotišką rolę Vatikane. Tačiau, išvargintas ligos, buvau toks apatiškas, kad nejaučiau jokio noro susipažinti nei su ta įdomia moterimi. Todėl atsakiau T. Leiber, kad sustiprėjęs padėkosiu ir jai, nes, rodos, visa į stovyklą siunčiama pagalba ėjo per jos rankas. Tuo tarpu prašiau ją nuoširdžiai pasveikinti.

     Vieną dieną, eidamas iš universiteto, pamačiau svečių kambaryje vienuolę, o prieš universitetą — Vatikano automobilį. "Aha”, pagalvojau sau, "tai bus toji garsioji seselė Pascalina. Reikia su ja susipažinti. Jei susipažinsiu čia, nereikės eiti nei į Vatikaną”. Nieko nelaukdamas, grįžau atgal ir taip jai tariau:

     — Jūs, tur būt, esate seselė Pascalina, o aš esu Tėvas Krištanavičius. Būkim pažįstami, nors iš tiesų jau esame pažįstami keletą mėnesių”.

     Seselė truputį nustebo, susivaldė, padavė ranką ir pasakė, kad apie mane girdėjusi visokių istorijų. Pasakiau, kad ir apie ją netrūksta istorijų. Abu pradėjom juoktis, susėdom prie stalo ir pradėjom kalbėtis kaip seni pažįstami. Ji pradžioje dar truputį varžėsi, bet po poros sakinių pastebėjo, kad nemėgstu jokių formalumų ir žinau, kokią vietą ji užima. Kalba buvo visiškai atvira, nuoširdi ir paprasta. Bekalbant užsimezgė savotiška draugystė, kuri tęsiasi iki šios dienos.

     Seselės Pascalinos istorija yra tokia.

     Ji yra gimusi Bavarijoje ūkininko šeimoje, įstojusi į Sv. Kryžiaus Seselių Kongregaciją, gyvenusi kurį laiką Šveicarijoje, kur nuncijus Pacelli kartą praleido savo atostogas. Nuncijus tuokart buvo gerokai pavargęs ir seselė Pascalina turėjusi jį prižiūrėti. Rūpestinga seselių globa nuncijų taip atgaivinusi, kad jis, sugrįžęs į Miuncheną, paprašė vyresniosios atsiųsti jam 3 seseles nunciatūros šeimininkių pareigoms. Tarp nusiųstų seselių buvo ir sesuo Pascalina. Miunchene nuncijus susipažino ir su T. Leiber, kurį įtraukė į savo bendradarbių štabą. Kilus Miunchene revoliucijai, komunistai, rodos, 1918 metais norėjo nušauti nuncijų, bet seselė Pascalina, atsistojusi tarp nuncijaus ir ginkluotų komunistų, išgelbėjo jo gyvybę. Keldamasis iš Miuncheno į Berlyną, nuncijus Pacelli pakvietė su savim ne tik T. Leiber, bet ir seseles. Kiek man teko pažinti popiežių Pijų XII, nesistebiu, kad jis taip pasielgė. T. Leiber ir seselė Pascalina buvo tikrai puikūs bendradarbiai: išmintingi, drąsūs, kūrybingi, diskretiški, nuoširdūs, giliai religingi ir atviri visoms problemoms. Antra vertus, ir popiežius buvo labai lojalus. Jei kartą pasirinkdavo kokį bendradarbį, niekuomet nuo jo neatsiskirdavo. Neatleisdavo net tuokart, kai bendradarbis pasirodydavo silpnokas. T. Leiber ir seselės Pascalinos atveju pasirinkimas negalėjo būti geresnis.

ŽMOGAUS veiksmų dydis atitinka įkvėpimui, kuris pagimdė juos. Laimingas, kuris, pasilikdamas ištikimas, savyje neša Dievą, grožio idealą,... idealą meno, idealą mokslo, idealą tėvynės, idealą evangeliškų dorybių.

Tai yra didžiųjų minčių ir veiksmų šaltiniai. Jie visi atsispindi Begalinio šviesa. Liudvikas Pasteur

     Tapęs kardinolu ir valstybės sekretorių, Pacelli pasiėmė savo bendradarbius į Romą. Paskui, išrinktas popiežium, padidino artimų bendradarbių skaičių, bet T. Leiber ir seselė Pascalina pasiliko jam artimiausi. Apie T. Leiber vietą, įtaką ir rolę gal kada nors tars žodį istorija, o apie seselės Pascalinos darbą noriu ir aš šį tą pasakyti.

     Tas darbas apėmė šelpimo sritį. Žinoma, seselė Pascalina tardavo savo žodį ir kitose srityse, bet, kaip man atrodo, didžiausi jos nuopelnai yra labdaros darbuose. Pijus XII buvo didelės dvasios žmogus, tobulas diplomatas, atsargus teologas, geras politikas ir labai jautrus visokio skurdo paliestiems. Bet apie finansus, ūkio reikalus, techniką ir pan. jis nusimanė nedaug. Jis medžiaginių turtų neniekino, nenuvertino, bet apie juos mažai tenusimanė. Seselė Pascalina jį labai gerai papildė, nes ji suvokdavo ne tik jo mintį, bet ir sugebėdavo tą mintį šimtaprocentiniai įvykdyti. Ji mokėdavo gražiai paprašyti ne tik vyskupų, bet ir pasauliečių; o ką išprašydavo, tą išmintingai išdalindavo 308 popiežiaus vardu. Pasibaigus karui, keli Italijos žurnalistai, remdamiesi ne faktais, bet savo fantazija, pradėjo skleisti apie seselę Pascaliną visokių gandų. Bet kas pažino ją arčiau, matė, kad tie gandai turi klaidinančią tendenciją. Jei Vatikane nebūtų buvusi seselė Pascalina, daug italų būtų kentėję skurdą, vargą ir badą. Ji, pilnai panaudodama savo gabumus, daug žmonių aprengė, papenėjo, daug paguodė ir daugeliui padėjo nugalėti įvairius gyvenimo sunkumus. Sutikęs ją pirmą kartą, nenumačiau, kad dėl tos pažinties turėsiu pasilikti popiežiaus komisijoje net 8 metus ir kad tie 8 metai bus ne tik sunkaus, bet ir labai įdomaus darbo metai. Per seselę Pascaliną susipažinau arčiau ir su Piju XII, kurį laikau vienu didžiausių anų laikų vyrų.

     Baigiantis 2 savaičių atostogoms, iš stovyklos grįžo T. Tromp, o mano sveikata žymiai pagerėjo. Tiesa, kūno svoris buvo gerokai nukritęs, bet, miegodamas nuo 12 iki 14 valandų kasdien, pasijutau tvirtesnis ir be baimės galėjau grįžti į seną darbo vietą.

     Sugrįžęs iš stovyklos, T. Tromp jautėsi kaip nesavas. Pabėgėlių skurdas jį buvo taip pribloškęs, kad jis atrodė kitas žmogus. Jis mane prisiekdinėjo, kad eičiau į Vatikaną ir paprašyčiau daugiau pagalbos. Bet į Vatikaną nėjau, nes žinojau, kad ir jo atsargos baigiasi. Iš tiesų, Vatikanas šelpė ne tik mūsų stovyklą ir badaujančius Romos gyventojus, bet ir jos apylinkę. Jau birželio 10 dieną Vatikanas išsiuntė keletą sunkvežimių į karo nuteriotus miestus, esančius pietuose, bet toji pagalba netrukus sustojo, nes sandėliuose neliko nė dulkės. Todėl kreiptis į Vatikaną nebuvo jokios prasmės. Reikia ieškoti naujų pagalbos šaltinių. Bet kur juos rasi?

     Galvodamas apie Vatikaną ir popiežiaus komisiją, buvau užmiršęs 30 tonų kviečių, gulinčių stovyklos sandėliuose. Kai juos prisiminiau, akyse pasidarė šviesiau ir tuojau nuskubėjau į popiežiaus komisiją pasitarti su T. Faller.

     Mano planas buvo toks: reikia kuo greičiausiai kviečius atvežti į Vatikaną, sumalti ir padaryti makaronų. Dalį, žinoma, reikės palikti Vatikanui už seną pagalbą, o kitą dalį grąžinti stovyklai. Jei Vatikanas atsisakys savo dalies, bus dar geriau.

     T. Faller buvo kitokios nuomonės. Prašydamas pagalbos stovyklai, jis, tiesa, paminėjo Vatikano pareigūnams, kad už miltus ir makaronus bus galima atsilyginti kviečiais. Tačiau jam atrodė, kad Vatikanas to atsilyginimo nelaukia. Bet kviečius reikia atgabenti į Romą ir, juos sumalus, išsiųsti badaujantiems provincijos žmonėms. Cesano stovykla pasirūpins sąjungininkai, o provincijos žmonėmis nesirūpina niekas.

     Nežinojau, kaip gyvena žmonės provincijoje ir negalėjau spręsti, kas buvo labiau reikalingas pagalbos. Tiesa, keletas pabėgėlių, aplankiusių "Gustavo liniją” ir grįžusių į stovyklą pasakojo, kad ten gyvenimas neįmanomas. Bet kiti įsikūrė griuvėsiuose ir į stovyklą nebegrįžo. Kadangi T. Faller matė ir vienus, ir kitus, tegul jis nusprendžia, kas pagalbos reikalingesnis. Tačiau tuo tarpu nieko jam prižadėti negalėjau, nes nežinojau, ką sakys majoras Dufour, pamatęs mane gabenant kviečius į Romą. Jei jis pasipriešins, su juo nesibarsiu. Jei nieko nesakys, galėsiu kviečius atvežti į Romą. Bet būtų geriau, jei pradėčiau vežti ne kviečius, bet sėlenas. Jų buvo apie 4 tonos Cesano malūne. Sėlenas būtų galima išdalinti Romos vienuolynams, auginantiems gyvulius.

     Apgalvoję viską, nutarėm pradėti nuo sėlenų. T. Faller prižadėjo rytdienai parūpinti sunkvežimį, o aš parėjau namo ir ruošiaus kelionei.

     Liepos 31 dieną, apie 1 valandą po pietų, vėl leidaus į Cesano stovyklą. Sustojęs ligoninėje, palikau savo daiktus ir nuskubėjau į malūną. Sunkvežimis buvo didelis, bet sėlenos netilpo. Gerai, atvažiuosiu kitą kartą.

     Bekraunant maišus, mano drabužis taip sudulkėjo, kad tą patį vakarą negalėjau jo išvalyti. Todėl negalėjau aplankyti ir majoro Dufour. Bet kitą rytą nuėjau pas jį ir radau geroj nuotaikoj. Jis pasigyrė sutaisęs vandentiekį, įvedęs daugiau drausmės ir apšvarinęs stovyklą. Manęs paklausė, kada aš atsiimsiu savo daiktus. Jis, matyt, pastebėjo sunkvežimį ir norėjo sužinoti, į ką pa-reikšiu pretenzijas.

     Man to ir tereikėjo. Flegmatiškai ir tarsi visiškai nesuinteresuotos kviečiais, jam atsakiau, kad nėra ko skubėti. Bet jei jam reikalingos sandėlio patalpos, kviečius galiu išgabenti per keletą dieną. Tikiuos, kad Vatikanas galės parūpinti sunkvežimius. Be to, norėčiau išgabenti porą statinių gazolino, kurį man paliko vokiečiai. Tuščius maišus, žinoma, reikės grąžinti Vatikanui. Daugiau, rodos, nieko neturiu.

     Kai apleidau komendanto raštinę, mane pasitiko būrys vyrų. Jų tarpe atpažinau tą patį vyrą, kurį savo laiku turėjau išprašyti iš komendantūros. Dabar jis mane mandagiai pasveikino ir paprašė, kad perimčiau komandanto pareigas. Majoras esąs labai griežtas žmogus ir nieko neprisileidžiąs nei iš tolo. Daug žmonių pasodinęs į kalėjimą. Nesukalbami ir jo padėjėjai.

     — Mieli prieteliai, — atsakiau jam ir vyrams, — aš džiaugiuos nusikratęs komendanto pareigomis, o jūs mane prašote, kad vėl jas perimčiau. Ne, to niekuomet nedarysiu. Anksčiau jūs paragavote vokiečių tvarkos, paskui Vatikano, o dabar paragaukite sąjungininkų. Jei galėsiu, pasistengsiu kuo greičiausiai išgabenti jus iš stovyklos, bet žinote patys, kad daugelis miestų yra visiškai sugriauti. Todėl ne vienam dar teks pagyventi stovykloje. Bet jūs turite naują stovyklos kapelioną, italą. Kodėl nesikreipiate į jį? Jis jus geriau supras, negu aš.

     Į tą klausimą vyrai nieko neatsakė, bet jaučiau, kad savo tautiečiu jie kažkodėl nepasitikėjo. Jį sutikau čia pat, einantį į komendantūros pusę tarp dviejų italų karininkų.

     Sumetę porą įprastų pasisveikinimo frazių, tuojau pradėjome su jais rimtesnę kalbą apie stovyklą. Ir jie buvo nepatenkinti naujuoju stovyklos šeimininku ir prašė manęs, kad per Vatikaną parūpinčiau kitą komandantą. Bet tas planas buvo neįmanomas. Jei jie turi kokių skundų prieš komandantą, tegul patys pateikia aukštesnėms instancijoms. Kam velti Vatikaną? Kaip aš drįsau priešintis vokiečiams, taip jie gali nusiskųsti sąjungininkais. Komandantą pažįstu tik iš geros pusės ir per trumpą laiką neteko 314 pastebėti, kad jis būtų kam nors padaręs kokią nors skriaudą. Taigi, labai apgailestauju, kad negaliu jiems padėti.

     Perėjęs visą stovyklą, girdėjau ir daugiau panašių nusiskundimų, bet man atrodė, kad komendantas buvo teisus. Be to, mano uždavinys dabar buvo kitoks. Išgabenęs kviečius, norėjau kuo daugiausia išgabenti karo pabėgėlių, jei ne į jų tėviškę, tai bent į stovyklas esančias Romoje, popiežiaus komisijos globoje. Ten gyvenimas buvo pakenčiamas. Kai sumažės pabėgėlių skaičius, bus galima likusiems pagerinti maisto davinį. Todėl su komandantu norėjau palaikyti šiltus ir draugiškus santykius. Po poros dienų pastebėjau, kad ir jam įgriso stovyklos gyvenimas. Kai komandantui pasakiau savo planą, jis jam visiškai pritarė.

     Porą mėnesių važinėdamas tarp stovyklos ir Romos, išgabenau apie 4.000 pabėgėlių. Žinoma, išvežiau ir visus kviečius. Dabar jie buvo naudingi tiems patiems pabėgėliams Romoje. Deja, 20 centnerių šoferiai pavogė pakelyje. Apie tai sužinojau tik apie Kalėdas, kai Vatikanas suvedė visas sąskaitas. Vagių sugauti nepasisekė, nes jie sumetė pėdas.

     Kartą, sugrįžęs iš Romos į stovyklą, išgirdau, kad dingo stovyklos kapelionas. Nuėjęs į jo butą, radau krikšto knygą, bet nebuvo jokio raštelio, paaiškinančio jo elgesį. Vėliau sužinojau, kad kapelionas metė kunigystę. Jis man atrodė visuomet keistas ir niekuomet negalėjau su juo nuoširdžiai pasikalbėti.

     Rudeniop paprašiau komisijos, kad ir man parūpintų įpėdinį. T. Faller porą kartų prižadėjo, bet negalėjo ištesėti. Mat, ir mano numatytas "įpėdinis” pergyveno savotišką nuotykį.

     Prieš atvykdamas į Cesaną, mano "įpėdinis” buvo nusiųstas į Casertą atsiimti drabužių, padovanotų Amerikos Raudonojo Kryžiaus. Amerikiečiai buvo dosnūs ir prižadėjo net porą sunkvežimių. Rūbų sandėlį prižiūrėjo anglas, nepasitikįs italais. Kai mano "įpėdinis” prikrovė abu sunkvežimiu naujų ir gerų drabužių, užsimanė pasiimti sau kelnes, pasitikėdamas begaliniu sąjungininkų dosnumu. Tačiau iš tolo jį sekė anglas ir, pamatęs kunigą "vagiant”, nusivedė jį į raštinę. Tenai po ilgų ir nemalonių kalbų "įpėdinis” gavo įsakymą iškrauti visus drabužius ir grįžti tuščiais sunkvežimiais į Romą. T. Faller tą nemalonų incidentą gražiai išaiškino ir vietoj 2 sunkvežimių drabužių gavo net 6, bet aš įpėdinio nesulaukiau. Jo karjera popiežiaus komisijoje pasibaigė kelnių incidentu.

     Spalio ar lapkričio mėnesį stovyklos vadovybę vėl perėmė popiežiaus komisija. Stovyklos komandantu ji paskyrė pasaulietį valdininką. Mano uždavinys buvo įvesti jį į naujas pareigas ir palaikyti ryšį tarp Romos ir Cesano. Galų gale sulaukęs įpėdinio, persikėliau į Romą ir pradėjau vežti karo pabėgėlius iš Romos į Pietų Italiją. Pakeliui sustodavau "Gustavo linijoje”, palikdamas pirmiesiems sugriautų miestų gyventojams maisto, drabužių ir vaistų. Juos gaudavau didžiąja dalimi iš seselės Pascalinos, kurią vienas linksmas amerikietis žurnalistas praminė "popiežiaus šeimininke”.