Spausdinti

Tėvas Juozas Vaišnys, S. J.

"L. L.” redaktorius, 1950-1963

Dideli darbai kyla iš mažų, o juos tokiais padaryti gali tik kūrybingas žmogus.

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

METANT ŽVILGSNĮ Į TĖVO JUOZO VAIŠNIO, S. J. REDAKCINĮ DARBĄ

     Po antrojo didžiojo karo pasaulyje išsiblaškiusiems išeiviams tautiečiams reikėjo ne tik darbo, pastogės ir maisto, bet ir lietuviško dvasinio peno, kurį galėjo duoti tik gera spauda. 1950 m. Tėvams Jėzuitams kilo mintis tęsti Tėvo Bružiko Vokietijoje leistus "Misijonieriaus laiškus” mažo laikraštėlio pavidalu. To laikraštėlio redaktoriumi paskiriamas Tėvas Juozas Vaišnys, tada neseniai atvykęs Čikagon iš Italijos.

     Nuo to laiko Tėvas Vaišnys nebesiskyrė nuo "Laiškų”, o šie nuo Tėvo Vaišnio. Mėnesinis laikraštis įgavo savo ilgamečio redaktoriaus proto ir rankų antspaudą, o "L. L.” paliko neišdildomą ženklą Tėvo Vaišnio gyvenime: kur tik bekeliaudavo — net vykdamas atostogų — pasiimdavo rankraščių pluoštą ir rašomąją mašinėlę... Ta neperskiriama bičiulystė tęsėsi keturiolika metų: per tą laiką laikraštėlis išaugo į žurnalą; žurnalistiniu požiūriu redakcinis darbas brandino ir redaktorių...

SUMANIAI, IŠTVERMINGAI REDAGUOJANT

     Nors Tėvai Jėzuitai buvo tiesioginiai "L. L.” leidėjai, vykdomasis darbas atiteko vienam redaktoriui, kuris laikraščiui davė liniją, ją laikas nuo laiko paryškindamas "Redakcijos žodžiuose”. Tikslas buvo aiškiai aptartas jau pirmajame numeryje: "užmegzti ryšius su visame pasaulyje išblaškytais lietuviais, padėti jiems geriau orientuotis naujose aplinkybėse ir lengviau išrišti įvairias religines - dorines problemas” ("L. L”, 1950, 1 psl.).

     Nuo pat pirmųjų numerių buvo gvildenami ir religiniai, ir tautiniai klausimai. Kai kam pasisakius, ar nevertėtų apsiriboti vien religiniais, Tėvas Vaišnys atsakė: "Mums atrodo, kad šios dvi sąvokos, religija ir tautybė, taip yra lietuvio širdyje suaugusios, kad pažeidžiant vieną, būtinai yra pažeidžiama ir kita, todėl ir apie tai kalbėti dažnai tenka kartu” (1951, 2 psl.).

     Laikraštį tobulinant, kartais pasigirsdavo balsų, norinčių jį palikti paprastutį, koks buvo pradžioje. Redaktorius atsakė: "Pirmiau jis buvo toks kuklus, paprastas, atrodė, lyg vos gimęs kūdikis. Dabar jau užaugęs, subrendęs, atsistojęs šalia kitų žurnalų... Tik vienas kitas gal pasiilgsta to buvusio kuklumo ir paprastumo... Tai jausmo dalykas: kūdikis kai kam geriau patinka negu suaugęs žmogus, bet niekas jam nelinkėtų visuomet pasilikti kūdikiu” (1954, 1 psl.).

 

ELIGIJA IR TAUTYBĖ taip yra lietuvio širdyje suaugusios, kad pažeidžiant vieną, būtinai yra pažeidžiama ir kita. Juozas Vaišnys, S. J.

 

     Einant pažangos keliu, redaktoriui netrūko sumanumo: kasmet įvesdavo ką nors naujo — ar tai filmų vertinimą, ar iliustracijas iš lietuvių dailininkų kūrybos, ar trumpą vedamąją mintį. Po keturiolikos metų "L. L.” visai pasikeitė: pradžioj — 8 puslapių, šiandien — 36; anuomet — be viršelio, be iliustracijų; dabar — puikiai meniškai apipavidalintas; tada — su vienu kitu straipsneliu, šiandien jame randame ir aktualių, ir gilių straipsnių.

     1960 m. minint "L. L.” dešimtmetį, ne tik skaitytojai bet ir savo sričių specialistai palankiai įvertino žurnalo pažangą. Vienas redaktorius taip atsiliepė apie "L. L.” leidimą: "L. L.”, sprendžiant iš žurnalistinės kertės, yra rimtas, sumaniai redaguojamas ir įdomiai vedamas laikraštis” (J. Kardelis, "Nepriklausomos Lietuvos” redaktorius). O dailininkas taip apibudino žurnalo meninį apipavidalinimą: "Parinkimas žurnalo formato, raidyno, viršelio, teksto laužymas ir švarus spaudos darbas buvo leidėjų rūpestis, kad spausdintam lietuviškam žodžiui būtų atiduota reikiama pagarba” (dail. V. K. Jonynas). "Dirva” neseniai "L. L.” apibudino vienu daug pasakančiu būdvardžiu — "reprezentacinis”. Be abejo, šie įvertinimai labiausiai lietė patį žurnalo redaktorių Tėvą Vaišnį.

     O reikia pastebėti, kad išeivijoje redakcinis darbas, turint ribotus finansus bei ne-296 didelį bendradarbių skaičių, nebuvo lengvas. Tačiau Tėvo Vaišnio ištvermė nulėmė tai, kad žurnalas, išsilaikęs ir vis gražiau pasidabinęs, kas mėnesį pasiekdavo skaitytojų namus.

     Šalia žurnalo redagavimo Tėvas Vaišnys dažnai rašė proginius straipsnius, vertino filmus, atsakinėjo į skaitytojų iškeltus klausimus, kartais pasisakydavo "Prie šeimos židinio” skyriuje. Tačiau čia norime bent trumpai suminėti tris sritis, kuriose paliko gilesnę vagą, būtent: 1) auklėjant jaunimą raštu "Jaunimo paslapčių” skyriuje, 2) pasisakant visuomeniniais ir tautiniais klausimais straipsniuose ir 3) vedamąja mintimi skaitytojams skelbiant gyvenimo prasmingumą.

JAUNIMO PASLAPTIS RIŠANT

     Pradėjęs redaguoti Tėvas Vaišnys daugiausia rašė Jaunimo paslapčių skyriuje. Čia jis palietė daugelį tuomet (ir dar dabar) jaunimui aktualių temų gyva laiškų forma — sklandžiai, konkrečiai, gyvenimiškai. Mokė save suprasti, nusigalėti, rimtai žvelgti į meilę, sugyventi su tėvais ir nedaryti skubių bei neapgalvotų žingsnių. Davė jautrius ir rimtus patarimus vienuoliško pašaukimo klausimais. Ragino nesudaryti mišrių šeimų, neužsikrėsti neskoningais amerikiečių papročiais. Ugdė tikrą religingumą ir skiepijo lietuvišką dvasią.

     Sprendimai daugumoj buvo aiškūs, tiesūs, pagrįsti laiko ir padėties supratimu. Tuo atžvilgiu Tėvas Vaišnys suprato jaunimą ir, reikia tikėtis, tuometinis jaunimas suprato Tėvą Vaišnį. Tik kai kurie senesniųjų pažiūrų vyresnieji ne visada pritardavo jo atviram metodui. Tačiau buvęs "Dirvos” redaktorius Balys Gaidžiūnas išreiškė svaresnę skaitytojų nuomonę: "Ypač gerai, kad auklėjamąja prasme keliami ir patys in-timieji klausimai. O apie juos kalbėti reikia, jei nenorim, kad gatvės nuotaika juos tvarkytų” ("L. L.”, 1960, 43 psl.).

 

AUTYBĖ yra pasaulį turtinanti dvasinė vertybė. Kiekviena tauta ką nors žmonijai duoda. Tad išsižadėti tautybės reiškia skurdinti pasaulį.

Kiekvienos vertybės saugojimui reikia pastangų, tad be jų negali apsieiti nė tautybės išlaikymas.

Juozas Vaišnys, S. J.

 

VISUOMENINIAIS IR TAUTINIAIS KLAUSIMAIS

     Buvęs redaktorius yra pasisakęs įvairiais mūsų išeivijos visuomeniniais ir tautiniais klausimais. Dažna jo tema — tautiečių sugyvenimas bei kitų tolerancija, kaipo bendros tautybės ir kultūringumo išraiška (žr. str. "Tolerancija ir kultūra”, 1956, 225 psl.). Straipsniu "Praeitis ir dabartis” (1962, 110 psl.) skatino vyresniuosius išeivius negyventi praeitimi, bet dabartimi, o "Reklama, kritika ir savikritika” (1962, 74 psl.) — išlaikyti santūrumą ir objektyvumą, kad kritika netaptų reklama ir savikritika iš viso nepradingtų.

     Sielodamasis lietuvybe, Tėvas Vaišnys rašė ne tik apie jos išlaikymą, bet ir vertę: "Tautybė yra pasaulį turtinanti dvasinė vertybė. Kiekviena tauta ką nors žmonijai duoda. Tad išsižadėti tautybės reiškia skurdinti pasaulį. Kiekvienos vertybės saugojimui reikia pastangų, tad be jų negali apsieiti nė tautybės išlaikymas. Tačiau tomis pastangomis... atiduodame savo duoklę pasauliui, darydami jį įvairesnį, gražesnį ir turtingesnį” (1961, 226 psl.).

     Rasdamas organišką ryšį lietuvių dvasioje tarp tautybės ir krikščionybės, Tėvas Vaišnys ieškojo religinių motyvų tautybei remti straipsniuose "Tėvynės meilės religinis pagrindas” (1956, 33 psl.) ir "Religija ir tėvynės meilė” (1959, 44 psl.). Į ateinančias dienas metė rūpestingą žvilgsnį straipsnyje "Religinė mūsų tautos ateitis” (1959, 104 psl.).

SKELBIANT GYVENIMO PRASMĘ

     Nuo 1957 m. mėnesinių "L. L.” numerių pradžioje Tėvas Vaišnys pradėjo talpinti trumpas vedamąsias mintis, sukurtas sklandžiu, ritmingu, vietomis eiliuotu, stiliumi. Kiekvienoje jis skaitytojui atidengia krikščioniškojo gyvenimo prasmės fragmentą.

     Vis kažko ieškodamas, su kitais susitikdamas ir išsiskirdamas, žmogus susitinka su Dievybe (1959, nr. 8). Apie Jį byloja gamta — "nuostabus Dievo paveikslas” (1958, nr. 7). Į Jį veda dvasinė laisvė (1957, nr. 2) — per atgailą ir atsilyginimą (1957, nr. 3), per pasiryžimus (1957, nr. 1), kančią (1957, nr. 3), darbą ir poilsį (1957, nr. 7).

     Pasaulyje vykstant kovai — šviesai kovojant prieš tamsą, gyvybei prieš mirtį — apsisprendimas už Dievą duoda prasmę gyvenimui ir laimę amžinybei (1958, nr. 4). Tad "žmogaus gyvenimas panašus į upę, kuri prasideda šaltiniu, teka per laukus ir slėnius, skverbiasi pro uolas ir miškus, kol susijungia su okeanu” (1962, nr. 1).

     Skaitytojams to gyvenimo prasmę išaiškinti buvo skirtos tos visos vedamos eilutės. Iš tikrųjų, ne tik anos eilutės, bet ir visi Tėvo Vaišnio patarimai jaunuomenei, filmų vertinimai, dažni proginiai straipsniai, pasisakymai religiniais, tautiniais bei visuomeniniais klausimais — visas jo keturiolika metų užsitęsęs redakcinis darbas.

     Dideli darbai kyla iš mažų, o juos tokiais padaryti gali tik kūrybingas žmogus. Tėvo Vaišnio ištverme, rūpesčiu bei sumanumu maži aštuonlapiai laiškai tapo tautinės ir religinės minties iliustruotu žurnalu. Ta pažanga byloja apie buvusio redaktoriaus kūrybingumą.

     Tolimesnis "Laiškų Lietuviams” leidimas bus statomas ant to, kas buvo iki šiol per keturiolika darbščių metų Tėvo Vaišnio sukurta. Už tai jam yra ir liks visada dėkingi žurnalo skaitytojai ir naujasis redaktorius.