Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1963m. 11 Lapkritys

1963 LAPKRITYS (NOVEMBER) VOL. XIV, NR. 11

B. Markaitis, S. J. PADĖKOS DIENA    325

A. Grauslys ANTRASIS VATIKANO SUVAŽIAVIMAS    333

KNYGA APIE BAŽNYČIOS SUVAŽIAVIMĄ    337
A. L.  Recenzija
Redaktorius  Komentarai

G. Kijauskas, S. J. VISUOTINIO SUSIRINKIMO SIEKIMAI    339

IŠPAŽINTYS    342
Jonas V.  Kodėl kartais nepatenkinančios
J. Kidykas, S. J. Kodėl kartais skubotos
K. Trimakas, S. J. Kodėl visada nepaprastos

B. Krištanavičius, S. J.    KUNIGAS KARO SŪKURY, XVI    346

J. Miškinis    MEILĖ, ŽINOJIMAS, GROŽIS    351

Kun. St. Yla    KAS, IŠ TIKRO, YRA MEILĖ?    352

K. Bučmys, O. F. M.    EKRANO MIRGESY    357

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas

Redaktorius    Kęstutis Trimakas, S. J.

Red. Padėjėjas    Gediminas Kijauskas, S. J.

Administratorius    Petras Kleinotas, S. J.

Dailininkas    Algirdas Kurauskas

Fotografas    Algimantas Kezys, S. J.

Adresas 2345 W. 56th St., Chicago, 111. 60636 Telefonas REpublic 7-8400 Spaustuvė Immaculata Press, Putnam, Conn.

Naujos vinjetės A. Kurausko Fotografijos A. Kezio, S. J.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc. Yearly subscription $3.00, single copy 30f. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

Padėkos Diena

BRUNO MARKAITIS, S. J.

     Padėkos Dienos proga mūsų mintys apsistoja ties vienu žodžiu, kuris išreiškia vis rečiau sutinkamą nusistatymą, vadinamą dėkingumu. Tuo pačiu galėtume pasakyti, kad, jei dėkingumas retas dalykas, tai, greičiausia, ir dėkingi žmonės nėra dažni svečiai. O kaip iš tikrųjų yra? Iš anksto norime pastebėti, kad čia kalbama ne tiek apie patį žodį, kiek apie tą vidinį nusistatymą, kuris noriai, subrendusiai ir teigiamai vertina kiekvieną Dievo dovaną žmogui ir pasauliui.

     Dėkingumas yra gražus ir teigiamas nusistatymas, kuris pirmoje eilėje kreipia dėmesį į geruosius dalykus. Iš kitos pusės, šis nusistatymas yra labai gyvenimiškas, nes kiekviename žmoguje, kiekviename gyvenime, kiekvienoje padėtyje rasime gerų dalykų, kartais žymiai daugiau, negu paviršutiniškas žvilgsnis ar trumpas stabtelėjimas mums pasako. Visas dalykas priklauso nuo to, ką mes skaičiuojame. Jei skaičiuojame tik blogus dalykus, tik nelaimes, tik nepasisekimus, tai padėtis darosi vos ne beviltiška. Jei dėmesį sukaupiame į žmogaus ir savo ribotumus, į kasdienę mizeriją, į pilką monotoniją, kurios taip apstu mūsų dienose, tai žmogui maža pagrindo pradžiugti, pilnu balsu nusikvatoti, visu veidu nušvisti, visa širdimi atsigauti. Bet kiekviename gyvenime randame daug gerų dalykų. Kiekvienoje padėtyje pastebime teigiamybių, kurios gali būti panaudotos arba pro pirštus praleistos, kurios gali tarnauti statybai arba griovimui.


SIBIRO TREMTINIU MALDA

 

     Paimkime tokį pavyzdį. Pilkime į stiklinę vandens, bet tik iki pusės. Galime su pagrindu sakyti, kad stiklinė yra pustuštė. Lygiai su pagrindu galime sakyti, kad stiklinė yra puspilnė. Atrodo, tikslu sakyti, kad antrasis atvejis yra objektyvesnis ir gyvenimiškesnis, nes jis kreipia dėmesį Į teigiamą ir apčiuopiamą vertybę. Tokiu būdu ir žmones galime skirti į dvi kategorijas: į pustuštės ir į puspilnės stiklinės kategorijas. Tai yra du nusistatymai, kurie skiriasi, kaip diena ir naktis. Yra žmonių, pustuštės stiklinės kategorijos atstovų, kurie savo svarstymuose, savo sprendimuose yra pirmoje eilėje neigiami žmonės. Jų dėmesys pirmiausia krypsta į neigiamus dalykus, į negeroves, į ribotumus. Iš kitų jie reikalauja labai daug. Gyvenime, įvykiuose ir žmonėse jie paprastai mato tik dvi spalvas: juodą ir baltą. Žmones jie paprastai skirsto tik į draugus ir į priešus. Jei šitas neigiamas nusistatymas nevaldomas bujoja, jis žmogų veda į gyvenimo šiukšlyną. Neigiamam gi žmogui tokiame šiukšlyne yra didelis pasirinkimas. Deja, tai yra šiukšlės, nebereikalingi, nebenaudingi dalykai. Tiesa, kartais šiukšlyne pasitaiko vienas kitas apygeris dalykas, kuris ten pateko per neapsižiūrėjimą. Taip pat tiesa, kad ne vienas elgeta, ne vienas gyvenimo nuskriaustas asmuo, kuriam teko nusivilti pasaulio ir žmogaus kieta širdimi ir teisingumo stoka, ateina į šiukšlyną, kaip į paskutinę prieglaudą, paskutinę kryžiaus kelio staciją. Bet ir šituose atvejuose šiukšlynas nėra patraukli vieta. Tai nėra vieta, pagal kurią būtų galima vertinti Dievą, pasaulį ir žmogų. Iš kitos pusės, tai yra žemės plotas, paskirtas šiukšlėms ir nereikalingiems daiktams. Nebūtų prasminga smerkti šiukšlyną. Bet reikia stebėtis kai kurių žmonių tokiu užsispyrusiu tvirtinimu, kad šiukšlynas yra svarbiausia pasaulio ir žmogaus gyvenimo vieta, vienintelis arba patikimiausias žinių ir informacijos šaltinis, pakilimo ir įkvėpimo buveinė.

Skaityti daugiau:

ANTRASIS VATIKANO SUVAŽIAVIMAS

ALFONSAS GRAUSLYS

PIRMOSIOS SESIJOS PRADŽIA        

     Romos bažnyčių varpams skambant, kardinolai, patriarchai, vyskupai ir vienuolijų atstovai iškilmingai įžengė į Šv. Petro baziliką, kurioje Kardinolas Dekanas atlaikė Mišias į Šv. Dvasią. Po to Visuotinio Susirinkimo dalyviai tam tikra numatyta forma pareiškė popiežiui paklusnumą ir priklausomybę. Vadovaujant Generaliniam Susirinkimo Sekretoriui, jie atkalbėjo tikėjimo išpažinimą ir specialią Susirinkimo maldą: "Šventoji Dvasia, Viešpatie, štai čia esame...” Po Visų Šventųjų Litanijos buvo atgiedotos dvi evangelijų ištraukos — Kristaus įsakymas apaštalams mokyti ir krikštyti pasaulį bei pažadas su jais pasilikti iki pasaulio pabaigos (Mato 28) ir Bažnyčios vadovybės suteikimas Šv. Petrui (Mato 16).

     Šiom religinėm iškilmėm prasidėjo dvidešimtpirmasis Katalikų Bažnyčios Visuotinis Susirinkimas 1962 m. spalio mėn. 11 d., Marijos Motinystės dieną. Jau buvo praėję beveik šimtas metų nuo paskutinio tokio Susirinkimo.

POPIEŽIAUS ATIDAROMOJI KALBA

     Savo labai reikšmingoje, turiningoje, prasidedančio Suvažiavimo dvasią ir gaires nustatančioje kalboje, popiežius Jonas XXIII peržvelgė Visuotinių Susirinkimų istoriją ir jų reikšmę, išryškindamas šio Susirinkimo kilmę bei tikslus.

     Šiandien, anot popiežiaus, mums reikia visas tikėjimo tiesas, neišskiriant nei vienos, naujai išnagrinėti, pasisavinti ir taip išdėstyti, kad jas suprastų mūsų laikų žmonės. Savo esmėje nekintamą religinę tiesą reikia skirti nuo jos formulavimo arba kalbinio rūbo, į kurį ji įvelkama. Tiesa turi būti gyvenimiškai nusakoma, t. y. tokiom sąvokom, kurios būtų artimos šiandieniam žmogui. Įvilkimas tiesos į naują rūbą nereiškia tiesos susilpninimo ar jos praskiedinimo.

     Šiandien Bažnyčia nori labiau veikti į pasaulį išaiškintos tiesos jėga, ne jos neigėjų smerkimu. Ji yra labiau linkusi elgtis kaip meilinga, gera ir kantri motina tų vaikų atžvilgiu, kurie ją apleido. O šių laikų klaidos pasireiškia tokiais vaisiais, kad patys žmonės jas pasmerkia.

     Šiuo straipsniu pradedame apžvalginių straipsnių seriją apie Bažnyčios Visuotinio Suvažiavimo pirmąją sesiją. Po šio aprašymo apie sesijos pradžią seks apžvalgos apie jos nuveiktus darbus, apie katalikų ir protestantų reagavimą bei apie žymesnes Suvažiavimą svarstančias knygas.

     Prie Suvažiavimo tikslų priklauso ir toji vienybė, kurios Jėzus Kristus savo kančios išvakarėse maldavo dangiškojo Tėvo. Toji vienybė turi pirmiausia pasireikšti pačių katalikų tarpe. Paskui Bažnyčia trokšta ir iš Dievo meldžia vienybės su atsiskyrusiais krikščionimis. Pagaliau Bažnyčia nori ir nekrikščionių vieningos pagarbos jai. Kalbos pabaigoje popiežius kreipėsi į Susirinkimo dalyvius ir, pabrėždamas to Suvažiavimo svarbą, kvietė juos taikos dvasioje, broliškoje meilėje, saikingai, vertingai ir išmintingai dalyvauti Suvažiavimo darbuose.

Skaityti daugiau:

KNYGA APIE BAŽNYČIOS SUVAŽIAVIMĄ

Nors IIVatikano Suvažiavimo pirmosios sesijos svarstymai turėjo likti paslaptyje, tačiau jau sekančią dieną po posėdžių italų spauda talpindavo žinias apie juos. Neseniai ir anglų kalba pasirodė Xavier Rynne (autoriaus ar autorių slapyvardis) reportažasknyga, pavadinta Letters from Vatican City. Kadangi šios knygos skaitymas labait paplitęs ir toliau plinta, randame reikalo ją recenzuoti. Pirma talpinsime mūsų bendradarbio recenziją, paskui komentuosime.

     Xavier Rynne, LETTERS FROM VATICAN CITY, New York: Farrar, Straus & Company, 1963. 289 psl.

Recenzija

     Jei nori sužinoti, kas vyko Vatikano II Suvažiavimo pirmojoje sesijoje, vargu ar berasi geresnį aprašymą, kaip šioje knygoje. Knyga gimė dviem reportažais, kurie buvo atspausdinti "New Yorker" žurnale. Kas yra knygos autorius, neaišku, tik žinoma, kad Xavier Rynne yra slapyvardis. Įvade knyga pristatoma kaip teologinis reportažas: taip į ją žiūrint reikia pripažinti, kad tai puikus reportažas, nes skaitydamas jautiesi, kad įslinkęs sėdi vyskupų suole ir atsidėjęs klausai, kas yra kalbama.

     Knyga turi devynis skyrius: pirmieji du aprašo suvažiavimo paruošiamuosius darbus; sekantys šeši detaliai pristato suvažiavimo pirmosios sesijos (1962. X. 11. — XII. 8.) diskusijas, liečiančias penkias "schemas": liturgijos, apreiškimo šaltinių, komunikacijos priemonių, vienybės. Bažnyčios; paskutinysis skyrius vertina pirmiosios sesijos darbą ir popiežiaus Jono XXIII vaidmenį joje. Dviejuose prieduose ištisai perduotos popiežiaus Jono XXIII kalbos atidarant ir uždarant pirmąją Vatikano II suvažiavimo sesiją. Po kiekvieno skyriaus, kuriame aprašomos suvažiavimo diskusijos, pridedama protokolo stiliaus suvažiavimo darbų santrauka.

     Knyga lengvai skaitoma, paįvairinta suvažiavimo anekdotais, kurie, tur būt, išgirsti kavinėje Bar Jonah. Tačiau įdomu, kad iš už žmogiškų suvažiavimo apraiškų nuolat iškyla gyvosios Bažnyčios bruožai, kurios kelias ypatinga šviesa apšviestas.

     Perskaičius knygą, kyla dar didesnis susidomėjimas prasidėjusios antrosios sesijos darbais, ir gailiesi, kad didysis popiežius negalėjo matyti savo pradėto darbo vaisių.    A. L.

TEŽINO PASAULIS: Bažnyčia žiūri į pasaulį su giliu supratimu, nuoširdžiu stebėjimusi ir su nuoširdžiu noru ne jį nugalėti, bet jam tarnauti; ne jį paniekinti, bet jį įvertinti; ne jį pasmerkti, bet sustiprinti ir išganyti.”

Paulius VI

Skaityti daugiau:

VISUOTINIO SUSIRINKIMO SIEKIMAI

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. ].

     Pirmoji II Vatikano Visuotinio Susirinkimo sesija užsibaigė su naujos dvasios atėjimu į Bažnyčią. Dalyvavusieji Bažnyčios tėvai pergyveno nuostabią vienybę ir pajuto tikrą laisvę ir brolišką meilę. Popiežiaus Jono XXIII noras atidaryti Bažnyčios langus ir įleisti šviežio oro įgavo per porą mėnesių gerą pradžią. Su naujos dvasios dvelkimu atsivėrė platūs ir didingi horizontai Kristaus karalystei žemėje. Tad ne be reikalo, visų pamėgtam ganytojui Jonui XXIII mirus, pabūgo ne tik katalikai, bet ir kiti krikščionys bei geros valios žmonės, kas atsitiks su pradėtuoju Susirinkimu bei jo gražiomis viltimis.

     Išrinktasis popiežius Paulius VI visus greitai nuramino. Jis ne tik iš naujo sušaukė Susirinkimą, bet taip pat reikalavo, kad Jono XXIII dvasia būtu tęsiama. Jis aiškiai nurodė, kad eis Susirinkime savo pirmatako pradėtu keliu.

     Atidarydamas antrąją Susirinkimo sesiją š. m. rugsėjo 29 d., popiežius Paulius VI suvedė visą svarstomą medžiagą į pagrindinius keturis Susirinkimo siekimus: (1) Bažnyčios pažinimas arba savęs suvokimas; (2) Bažnyčios reforma; (3) visų krikščionių susivienijimas ir (4) Bažnyčios ryšys su šių laikų pasauliu. Patieksime čia pagrindines popiežiaus kalbos mintis.

KRISTOLOGINIS SUSIRINKIMO ATSPALVIS

     Popiežius Paulius VI savo atidaromoje kalboje tarsi davė visam Susirinkimui kristologinį toną. Jis klausė susirinkusius Bažnyčios tėvus: Iš kur mes išeiname? Kokiu keliu eisime? Kur eisime? Jis davė vieną atsakymą šiems trims klausimams: "Čia šią valandą mes turime skelbti Kristų sau ir pasauliui aplink mus; Kristų savo pradžią;

     Kristų savo gyvenimą ir vadovą; Kristų savo viltį ir savo tikslą”. Tad visų Susirinkimo diskusijų išėjimo taškas turi būti tikroji Kristaus vizija, kuri pripažįsta Kristų kaip įsikūnijusį Žodį, Dievo Sūnų ir žmogaus Sūnų, pasaulio Išganytoją, žmonijos Viltį ir jos aukščiausią Viešpatį, Gerąjį Ganytoją, Gyvenimo Duoną, Vyriausią Kunigą ir mūsų Auką, vienintelį Tarpininką tarp Dievo ir žmonių, pasaulio Išgelbėtoją, amžinąjį laikų Karalių; Kristų, kuris pareiškia, jog mes esame Jo išrinktieji, Jo mokytiniai, Jo apaštalai, Jo liudininkai, Jo tarnai, Jo atstovai ir Jo gyvieji nariai, drauge su tikinčiųjų bendruomene sujungti didingame ir nuostabiame Mistiniame Kūne, Jo Bažnyčioje. Šis kristologinis atspalvis nudažo visą popiežiaus kalbą ir, atrodo, turės lemiamos įtakos visam Susirinkimui.

SAVE ATPAŽISTANTI BAŽNYČIA

     Po beveik dvidešimties šimtmečių Bažnyčia jaučia ypatingą norą ir reikalą save aiškiau aptarti, pasisakyti, kas ji yra, paryškinti savo gilią esmę. Pirmiausia bibliniai aprašymai nusako Bažnyčios esmę: Kristaus pastatas, Dievo namas, Dievo šventovė, Jo tauta, kaimenė, vynmedis, laukas, miestas, Tiesos stulpas ir pagaliau Kristaus sužieduotinė bei Jo Mistinis Kūnas. Mąstydama šiuos paveikslus, Bažnyčia mato save kaip istorišką, matomą ir hierarchiškai suorganizuotą draugiją, gaivinamą paslaptingo gyvenimo prado.

Skaityti daugiau:

IŠPAŽINTYS:

•    Kartais nepatenkinančios

•    Kartais skubotos

•    Visada nepaprastos

     Šie pasisakymai vaizdžiai parodo, ko mes siekiame šiuo skyriumi; t. y. leisti asmenims pasisakyti aktualiaiskasdieniškais ir šventadieniškais, teoretiškais ir praktiškaisklausimais tam, kad būtų galima prieiti prie išvados arba (kas atsitinka šiuo atveju) bent prie aiškesnio problemos bei jos paliestų žmonių supratimo.

P. Jonas V. pastato praktišką išpažinties klausimą. Jam atsako Tėv. J. Kidykas, S. J., savu laiku misijas vedęs beveik visose J.A.V. lietuvių parapijose. Gale Tėv. K. Trimakas, S. J. pristato motyvą dvasiniam žvilgsniui.

• Kodėl kartais nepatenkinančios

"Laiškuose Lietuviams" skaičiau Tėvo K. Trimako straipsnį "Išpažintis, psichoterapija, pasitaisymas" ("L. L.", 1963, liepa, 224psl.). Čia noriu pridėti keletą minčių, kurios kilo straipsnį perskaičius.

     Ar nebūtų mažiau dvasios įtempimų ir nervų pakrikimų, jei žmogių būtų galima atverti visą savo širdį kunigui per išpažintį? Vienas dažniau, kitas rečiau patenkame į įvairias bėdas, atsiranda labai opių klausimų ir nemalonių reikalų. Taip norisi pasitarti su išmintingu žmogumi ir gauti gerą patarimą. Seniau, Lietuvoje, į kunigus buvo žiūrima kaip į dvasios tėvus, su kuriais galėjai viską aptarti. Ne retas išbūdavo klausykloje po pusvalandį ir ilgiau. Dėl to niekas nesistebėjo ir visi kantriai laukė savo eilės, nes suprato, jog negalima gauti gerą patarimą per vieną dvi minutes. Bet šičia, kur aš gyvenu, ir, tur būt, kone visose lietuviškose parapijose, kuriose man teko pabuvoti, viskas eina paskubom. Anot žemaičių patarlės: "Duok man, še tau ir — bėk!"

     Vienas misijonierius misijų pradžioje pasakė: "Per išpažintį sakykit tik savo nuodėmes. Visa kita kunigui neįdomu, kaip ten kas buvo. Reikia tik save apkaltinti". Ar nuodėmklausis neturi padėti žmogui išbristi iš savo nuodėmių? Ar jis neturi būti sielos gydytojas, kaip daktaras — kūno? O kaip kūno gydytojai apklausinė-ja pacientus, kas skauda, kada pradėjo skaudėti, ką valgė, ką gėrė, kokius darbus dirbo, kaip ilgai ilsisi, ar miega, ir t.t., ir t.t.! Gydytojas turi pažinti žmogaus ligos istoriją bei aplinkybes, nes tik taip tegalima jam padėti. Ar sielos negalavimuose ne tas pats? Pasakai nuodėmes, gauni atgailą ir išeini šaltas, prislėgtas, jausdamas, kad kunigui nerūpėjo, kodėl tu nusidedi, nerūpėjo padėti surasti priemones nuodėmėms išvengti. Tu sau žinokis! Tada išpažintis tampa našta. O kaip kunigas galės patarti, kaip nurodyti priemones nebenusidėti, jei nenori pasiklausyti ir pasiteirauti, kokiose aplinkybėse žmogus gyvena, kas jį vargina, kokį turi charakterį, su kokiais žmonėmis susitinka, kokia jo sveikata, palinkimai, ir t.t., ir t.t...? Ar tai gali būti nesvarbu kunigui, kuriam rūpi žmogaus sielos kultūra? Ar gali kunigas duoti žmogui teisingą patarimą, nežinodamas visų svarbesniųjų jo elgesio ir gyvenimo aplinkybių?

Skaityti daugiau:

KUNIGAS KARO SŪKURY XVI

BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.

KELIONĖS Į PIETŲ ITALIJĄ

     Važinėdamas tarp Romos ir Cesano, girdėjau iš įvairių šaltinių, kad visi "Gustavo linijos” miestai sugriauti ir kad tenai gyvenimas neįmanomas. Kadangi Cesano stovyklos pabėgėlių dauguma buvo kilusi iš tos garsiosios karo linijos, nutariau pats ją apžiūrėti ir, sugrįžęs atgal į stovyklą, papasakoti pabėgėliams, kaip iš tiesų atrodo jų tėviškė. Tą planą galėjau įvykdyti rugsėjo mėnesio pradžioje, lydėdamas pabėgėlius iš Romos į Neapolį.

     Pirmoji mano kelionė į Pietų Italiją buvo be didesnių nuotykių. Cisternos mieste, kur prieš karą gyveno 5000 - 6000 žmonių, radau tik 4 šeimas. Lipdamas per griuvėsius, vargais negalais radau taip pat pastato dalį, kurioje gyveno buvęs sandėlio vedėjas Nonne Lucca. Jis man plačiai papasakojo, kas dedasi mieste ir apylinkėse. Tikrai, gyvenimas stovykloje buvo saugesnis negu "Gustavo linijoje”.

     Važiuojant toliau, prieš Terraciną kažkas pasibeldė į sunkvežimio kabiną. Liepiau šoferiui sustabdyti mašiną, o pats iššokau pasižiūrėti, ko kam trūksta. Tuo pačiu metu iš sunkvežimio iššoko gražiai apsirengęs vyras ir prisistatė kaip pulkininkas toks ir toks. Gana erzliu ir arogantišku tonu jis pradėjo mane peikti, kad aš, girdėdamas jo šunelio cypimą, nesustabdžiau sunkvežimio. Paskui šiek tiek ramesniu balsu paklausė, kur būtų galima palakinti jo šunelį.

     Nors kelionės smulkmenas buvau iš anksto gerokai pergalvojęs, bet turėjau prisipažinti, kad nenumačiau, kur būtų galima lakinti šunis. Todėl paprašiau pulkininko sėsti į sunkvežimį ir palaukti, kol privažiuosime Terraciną. Gal tenai rasime vandens ne tik jo šuniui, bet ir pabėgėliams. Bet pulkininkui to neužteko. Jis pradėjo kritikuoti mūsų komisijos organizaciją, lyg norėdamas mane išprovokuoti.

     —    Mielas pulkininke, — tariau nuolankiai karininkui, — jūs be reikalo kritikuojate Vatikano komisiją, nes mes darome, kas tik įmanoma. Šitie sunkvežimiai, kad ir nepatogūs, yra beveik vienintelė susisiekimo priemonė tarp Romos ir Neapolio. Aš pats, kad ir svetimtautis, taip pat stengiaus jums, italams, padėti. Pirma buvau kapelionu ir komandantu Cesano stovyklos, o dabar stengiuos karo pabėgėlius nugabenti į jų tėviškę. Iš jūsų drabužių, kalbos tono ir kritikos spėju, kad jūs nesate karo pabėgėlis. Kaip ten bebūtų, sėskite į sunkvežimi ir važiuojame toliau. Nevarginkime savo kalba kitų pabėgėlių.

Skaityti daugiau:

MEILĖ, ŽINOJIMAS, GROŽIS

Iš spalio mėn. numeryje tilpusio P. Alšėno ir šio J. Miškinio straipsnių atrodo, kad vyrai pripažįsta moterims svarbesnę rolę šeimojene vien auklėjimo srityje, bet gal ir sugyvenime. Kažin ar ir moterys su tuo sutinka? Kažin kokį vaidmenį atlieka vyrai, padėdami moterims jų uždavinius išpildyti?

JONAS MIŠKINIS

     Dabar kultūringasis pasaulis mato, kad greta mokslo ir civilizacijos įsiviešpatavo dvasios menkystė. Po antrojo pasaulinio karo daugelis tautų lyg neįstengia išlaikyti savo tradicijų, tautos sukurtų įstatymų bei papročių, ir dėl to daug kur susvyravo savigarba bei padorumas. Psichologai, auklėtojai, dvasiškiai ieško kelių ir būdų išgelbėti žmoniją iš šito blogio. Vienaip ar kitaip visi prieina tos pačios išvados, kad žmonijos išgelbėjime svarbiausias vaidmuo tenka moteriai — šeimos motinai.

     Jau po pirmojo pasaulinio karo garsusis pasaulio taikos skelbėjas prof. M. Rerichas kreipėsi į moteris, sakydamas: "Tegul dabar moteris — pasaulio motina iškelia dvasinę vėliavą su įrašu: Meilė, Žinojimas, Grožis”.

Jeigu šiandien moterys, jaunos ir senos motinos, suprastų meilės paskirtį bei galybę, jeigu jos noriai pasišvęstų įkvėpti meilę savo vaikams ir ją ugdyti artimui bei visai aplinkai, tai būtų užkirstas kelias veržtis į šeimas ir į visuomenę visokioms šių laikų blogybėms. Juk moteriai yra labiausiai suprantama meilė. Jos meilė yra neišmatuojama tiek džiaugsme, tiek skausme.

     Moteriai reikalingas ir žinojimas, mokslas. Iš tikrųjų, moteris daug ir žino. Ji tvarko namus, verda, skalbia, siuva, augina kūdikius ir yra pirmoji jų mokytoja. Ji išmoko kūdikį tarti pirmuosius gimtosios kalbos žodžius, išmoko jį mylėti Dievą, artimą, gamtą, visą pasaulį.

Skaityti daugiau:

KAS, IŠ TIKRO, YRA MEILĖ?

KUN. STASYS YLA

     Ne be pagrindo pakeitėme jaunimo skyriaus pavadinimą. Žurnalo pradžioje buvo gvildenamos jaunimo "paslaptys”. Todėl skyrius taip ir vadinosi. Mums atrodo, kad jaunystė yra didelis apsisprendimo laikas. Todėl, šį skyrių "Jaunystės kryžkelėmis” pavadinę, stengsimės teisingo apsisprendimo kelius parodyti.

     Į tokią kryžkelę jaunuolį pastato ir meilės faktas: ar, vaiku pasiliekant, bundančią meilę paversti žaislu, ar, dvasia bręstant, ją padaryti savo gyvenimo kūrybine jėga. Šią temą gvildena du iš kun. St. Ylos knygos "Moderni mergaitė” parinkti skyriai. Nors knyga skirta mergaitėms, pagrindinės mintys tinka visiems jaunuoliams.

Redaktorius

     Meilė yra didžiausia jėga, kuri žmogų ugdo ir kelia aukštyn. Meilė išlygina žmogaus charakterį. Meilė jtikslina žmogaus gabumus ir išsilavinimą. Meilės reikia ypač tavo asmenybei išsiskleisti.

     Tu esi meilės vaikas. Buvai mylima tėvų, mokytojų, draugių. Dabar atėjo laikas, kad pati mylėtum ir neštum meilės vaisių. Tik negalvok apie kūno vaisių. Meilė nėra kūnas. Ji nėra geismas nei lyties trauka. Visi turime juslinę prigimtį ir trauką. Tai mums bendra su juslinėmis būtimis, bet tai nėra meilė.

KAS YRA MEILĖ?

     Asmeniškoji meilė yra pirmas didelis ir paslaptingas atradimas. Bet ar ji naujai atrandama? Kiti sako, ji ne atrandama, bet pati išbunda ir išbudina žmogų.

     Kai tu kalbi apie meilę. galvoji apie berniuką. Įdomus supuolimas! Atrodo, be berniuko nebūtų ir meilės. Bet ar tai tiesa? Ar tu tik apie jį galvoji, tik jo ilgiesi? Berniukas buvo tik proga, tik nežymus įrankis galvoti apie kažką daugiau ir jausti giliau. Berniukas, lyg saulėtekio spindulėlis, nusmelkė širdį žavesiu, ir atsirado ilgesys, nerimas, kančia. Meilė yra dvasios išbudimas ir atsivėrimas naujai begalybei.

     Meilė mums bendra su dvasinėmis būtimis, nes ji turi amžiną šaltinį. Iš meilės sėmė džiaugsmą ir nerimą šimtmečių kartos ir sems ligi amžių pabaigos. Tu niekad neišsiaiškinsi, kodėl širdis, pabudusi meilei, šaukiasi erdvių ir gelmių.

     Tavo meilė nėra tik tavo širdies atradimas ar berniuko širdies atliepimas. Ne! Ji yra išbudęs šūksnis į meilės gelmę, į pačią Meilę. Klausyk, ką sako šveicaras gydytojas Teodoras  Bovet savo knygoje "Die Ehe" (Moterystė):

     — Meilė nėra asmeninis dalykas; nėra kažkokia sukilninta lyties trauka kitam asmeniui. Meilė kyla iš Dievo, tik iš Dievo. Meilė kaip muzika, siunčiama radijo bangomis. Jei siųstuvas tyli, mes nieko negirdime. Kai Dievas, kuris yra Meilė, siunčia savo bangas, mes išgirstame, išbundame ir savotiškai apsvaigstame. Bet ne visi pagauna tikrąją bangą. Tai priklauso nuo žmogaus, kiek jis atsigręžia į Dievą savo tikėjimu ir viltimi.

Kur vasara pradingo?

MEILĖ SKIRTA ŽMOGUI, NE ŽMONAI

     Meilė tam yra duota ir pažadinta, kad mūsų akiratis prasiplėstų, mūsų asmuo persikeistų, mūsų santykis su žmonėmis pasidarytų kilnesnis ir mūsų visas gyvenimas atgimtų iš dvasios. Meilė pažadina mus veikti. nerimti, kankintis, ieškoti, kurti ir taip subręsti pilnesniu žmogumi.

     Įsidėmėk! Pradėję mylėti, mes pradedame ir kentėti. Kenčiame ne dėl to, kad mylime. Ir ne dėl to, kad nepajėgiame tobulai mylėti ar būti mylimi. Kenčiame dėl to, kad nepajėgiame taip tobulėti ir taip bręsti, kaip meilė mus skatina. Tik mylėdami mes pajuntame, kokie esame netobuli.

Skaityti daugiau:

Ekrano mirgesy

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

WRONG ARM OF THE LAW

     Neretai pasitaiko, kad anglų gamybos komedijos ekrane pateikia gana grubų ir šaltą humorą. Šiais metais vis dėlto anglai sukūrė keletą tikrai puikių komiškų filmų. Viename iš jų, surežisuotame Cliff Owen, gvildenama jau gana sena vagių ir policijos santykių problema, bet visai nauja ir neįprasta forma.

     Brangų Londono madų salioną monsieur Julės naudoja vien kaip priedangą savo nelegaliai veiklai. Jis, kaip Pearly Gates, vadovauja ištisai vagių grupei. Vagystės apskaičiuojamos ir įvykdomos gana sėkmingai, bet nuo kurio laiko kartojasi nemaloni staigmena — pasitraukiant su grobiu, pasirodo policininkai, ir nors niekada nei vieno neareštuoja, konfiskuoja visą pelną ir skubiai pasišalina. Pearly susigriebia, kad kita vagių gauja juos apgaudinėja ir visuotiniame grupės susirinkime nutariama bendradarbiauti su Scotland Yard, kad pašalinus konkurentus. Policininkais apsirengę vagys žalingi abiem pusėm — nuneša vagių laimikį, bet taip pat diskriminuoja ir pačią policiją. Sudaroma su policija 24valandų paliaubos ir susitikus karuselėje kaipo neutralioje vietoje, išdirbamas persirengusių policininkais vagių gaudymo planas. Tolimesnės įvykių vystymosi eigos ir ypač nelauktos pabaigos geriau neatidengti, kad tuo filmą dar žiūrėsiantiems nesugadinus įtampos ir staigmenos malonumo.

     Šiame filme visus kitus artistus savo puikia vaidyba viršija Peter Sellers dviguboje rolėje — kaip prancūziško akcento švelnus madų saliono savininkas ir kaip vagių gaujos vadas. Jis suorganizuoja vagių grupę lyg kokią prekybos ar pramonės įstaigą —

MEILĖ kaip muzika siunčiama radijo bangomis. Jei siustuvas tyli, mes nieko negirdime. Kai Dievas, kuris yra Meilė, siunčia savo bangas, mes išgirstame, išbun-dame ir savotiškai apsvaigstame. Bet ne visi pagauna tikrąją bangą. Tai priklauso nuo žmogaus...

Dr. Teodoras Bovet

su atostogomis, su balsavimo teisėmis susirinkimuose ir pan. Policijos inspektoriaus rolėje Lionel Jeffries taip pat puikus, sukeliąs juoko vien savo pasirodymu, o ypač nesėkmingu įsivėlimu į painias situacijas.

     Šis nespalvuotas filmas pusantros valandos laikotarpyje suaugusiems žiūrovams suteiks keletą progų tikrai nuoširdžiai pasijuokti.

Skaityti daugiau:

PASKUTINIS LAPAS

KONKURSAS “Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsnį, tema “Kokį aš noriu matyti kunigą”. Galima vartoti ir beletristinę formą. Rašinys turi būti ne ilgesnis 3000 žodžių. Konkursas baigiasi 1964 m. vasario mėn. 1 d. Laimėtojams skiriamos trys premijos:

I — 100 dol., II — 60 dol. ir III — 40 dol. Pirmosios premijos mecenatas yra dr. L. Kriaučeliūnas. Kitų premijų macenatai dar tebelaukiami.

NAUJI LEIDINIAI

     Leonardas Andriekus. NAKTIGONĖ. Lyrika. Išleido Tėvai Pranciškonai. Iliustravo Telesforas Valius. Spausdino Pranciškonų spaustuvė. 111 psl. Kaina nepažymėta. Tai jau trečioji autoriaus lyrikos knyga.

     Tėv. P. Hasenoehrl, O.F.M. SERAFISKUOJU KELIU. Mąstymai pagal bažnytinius metus. Iš vokiečių kalbos vertė kan. M. Vaitkus. Išleido Tėvai Pranciškonai. 670 psl. Nors šie mąstymai pirmiausiai taikomi šv. Pranciškaus Ordino vienuoliams — Mažesniesiems Broliams, bet jie tinka ir kitų vienuolynų nariams, tretininkams bei pasauliečiams. Tai svarbus įnašas į negausią lietuvių religinę literatūrą.

     AIDAI. Mėnesinis kultūros žurnalas. Leidžia Tėvai Pranciškonai. Red. A. Vaičiulaitis. Rugsėjo mėn. nr. talpinamos   II Kultūros Kongrese skaitytos paskaitos: “Tautinė parapija išeivijoje” (P. Garšva), “Amerikos lietuvių istorija kaip tautinio auklėjimo priemonė” (P. Pauliukonis), “Dievas ir Perkūnas” (dr. P. Skardžius); taip pat M. Vaitkaus, L. An-driekaus eilėraščiai, V. Alanto “Šventaragio” kronikos ištrauka ir kt.

     Jonas Vėgėlis. VISGAILIS. To vardo karvedžio 1632-1667 m. mūšių su švedais, rusais ir kazokais eiliuotas aprašymas. Spaudė Immaculata Press, Putnam, Conn. 242 psl.

     Nijolė Jankutė. ŽEBRIUKO NUOTYKIAI MIŠKE. Išleido L. S. S. Kernavės Tuntas. Spaudė M. Morkūno spaustuvė. Illiustravo V. Varaneckai-tė - Aleknavičienės 72 psl., kaina 2.50 dol. Tematika bei iliustracijos vaiko dvasiai ir vaizduotei artimos. Kalba vaizdi ir įvairi; mažiesiems teks skaityti su tėvais ir tokiu būdu plėsti savo lietuvišką žodyną. Knygų platintojai bei pavieniai pirkėjai gali kreiptis pas Birutę Vindašienę, 6443 S. Washtenaw Ave, Chicago, Ill. 60629.

     MARIJA, GELBĖKI MUS. Sibiro tremtinių maldų knygelė. Naujas leidinys, atspausdintas Putnamo Seselių spaustuvėje. 77 psl. Kaina 1.25 dol.

     MARY SAVE US. Prayerbook written by Lithuanian prisoners in Siberia. Translated by Kęstutis A. Trimakas, S. J. Preface by Richard Cardinal Cushing. Printed by Immaculata Press, Putnam, Conn. P. 91, $1.25.

     ŠALTINIS. Tikybinės ir tautinės minties laikraštis. Leidžia šv. Kazimiero Sąjunga. Red. kun. S. Matulis, M.I.C. Rugpiūčio mėn. nr.

ADMINISTRACIJA PRAŠO

     “Laiškų Lietuviams” administracija prašo mielus skaitytojus, neužsimokėjusius prenumeratos už šiuos ar praėjusius metus, atsilyginti. Taip pat dėkoja visiems žurnalą finansiniai remiantiems. “Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsnį, tema “Kokį aš noriu matyti kunigą”. Galima vartoti ir beletristinę formą. Rašinys turi būti ne ilgesnis 3000 žodžių. Konkursas baigiasi 1964 m. vasario mėn. 1 d. Laimėtojams skiriamos trys premijos: I — 100 dol., II — 60 dol. ir III — 40 dol. Pirmosios premijos macenatas yra dr. L. Kriaučeliūnas. Kitų premijų macenatai dar tebelaukiami.

LAIŠKAI LIETUVIAMS

2345West 56th Street Chicago 36, Illinois