KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

TOM JONES

     Anglų naujosios filmu srovės, žinomos “Angry Young Men” vardu, vienas iš stipriausių šulų yra režisorius Tony Richardson. Jis ypač užsirekomendavo filmais “A Taste of Honey” ir “The Loneliness of the Long Distance Runner” (paskutinysis filmas buvo paminėtas “L. L.” š. m. gegužės mėn. nr., kai kur rodomas “Rebel With a Cause” vardu). Pasirinkęs filmo teksto paruošėju John Osborne, tos pačios srovės atstovą, Richardson ryžosi pagaminti filmą pagal anglų XVIII šimtmečio garsų Henry Fielding romaną “The History of Tom Jones, a Foundling”.

     Minėtame romane satyrinėje formoje reiškiamas socialinis protestas prieš tuometinio gyvenimo negeroves. Nesigailėdamas šiurkštumų ir grubumo, Fielding labai realistiškai aprašo įvairias ydas ir jų vergus. Tiek romano, tiek ir paties filmo įvykiai atsitinka Vakarinėje Anglijoje, aštuoniolikto šimtmečio vidury.

     Ilgoką romaną sutraukus į porą valandų tesitęsiantį filmą, stebime Tom Jones gyvenimą nuo pat jo gimimo iš moterystės ryšiais nesujungtos draugystės. Grafas Allworthy jo neatmeta ir Tom savo vaikystę bei jaunatvės dienas leidžia nerūpestingoje ištaigoje. Kai pavydo įtakoje Tom apskundžiamas ir iš jo atimamos paveldėjimo teisės, jis išvyksta į Londoną, sekamas savo mylimosios. Londone jo triukšminga jaunystė išsilieja dvikovose, romantiniuose nuotykiuose, apimančiuose net aristokratijos damas, kol pagaliau beveik praranda gyvybę kartuvių kilpoje.

     Filme stengtasi kiek galint tiksliau atkurti Fielding aprašyto laikotarpio dvasią. Besikeičiant poezijai ir grubumui, grožiui ir žiaurumui, stebima autentiškai atkurti scenarijai ir vaizduojamos epochos rūbai. Šalia žavių Anglijos gamtovaizdžių, su visu ištikimumu realybei patiekiama ne vien tik aristokratijos ištaikingumas, bet taip pat ir vargšų lūšnos. Čia kaip tik režisorius Richardson pasirodo kiek aštresnis net už patį romano autorių, nes vaizdais ir veiksmais daug įtikinamiau ir išsamiau galima išsireikšti, negu knygos žodžiais. Londono lindynių vaizdai arba dvarininko Western laikysena elnio medžioklės metu gali būti stipriausiais minėto socialinio protesto pavyzdžiais.

     Technikiniu požvilgiu Richardson pilnas malonių staigmenų — pradžioje įterpiamas lyg nekalbamo filmo epizodas, vėliau įjungiamos skubiai prablėstančios scenos bei išryškinamos smulkesnės detalės, jomis užpildant svarbiausią ekrano dalį. John Addison muzikinis palydėjimas glaudžiai derinasi su filmo eiga ir stipriai paryškina pagrindinio veikėjo žygius ar nesėkmes.

     Sudėtingą Tom Jones vaidmenį virtuoziškai atlieka Albert Finney. Tiek jis, tiek pats filmas, be abejonės, bus rimti konkurentai dėl šių metų Oscar premijų. Susannah York sukuria švelnų kaimo mylimosios charakterį. Jos tėvo rolėje Hugh Griffith puikiai perteikia aristokratijos veidmainiškumą. Tarp gausių artistų šalutinėse rolėse ypač pažymėtini: Joyce Redman, George Devine, Joan Greenwood, Diane Cilento, David Tomlinson, Dame Edith Evans ir kt.

     Šis filmas — tik suaugusiems, ir tai tik vispusiškai subrendusiems. “Tom Jones”, tarsi aštuonioliktojo šimtmečio “La Dolce Vita”, gali ne vieną ir suaugusių užgauti savo grubumu ir realumu. Ne kartą šiame žurnale ir kituose laikraščiuose pasisakęs prieš nepadorumą filmuose, dabar nemanau teisinti šiame filme kai kurių pavaizduojamų prasilenkimų su padorumu. Nors Richardson šiame filme pateikė gyvenimo realybę, kokia ji yra, o ne kokią norėtume matyti, vis dėlto negalima jo apkaltinti vulgarumu ir gašlumo bei kitų ydų užgyrimu ir įtaigoj imu, kaip tai dažnai pasitaiko komercinio lygio filmuose. Amerikos Padorumo Legionas šio filmo atžvilgiu irgi pastebėjo, kad dėl įvykių pristatymo būdo ir pasirinkto periodo nuoširdaus atvaizdavimo šis filmas gali būti laikomas tinkamu suaugusiems, nors ir su atitinkamomis rezervacijomis.

LORD OF THE FLIES

     Iš gyvenimo tėkmės paimtu vaikų mėgėjiška vaidyba yra dominusi nevieną filmų reži-sorių. Italų neorealizmo srovės įtakoje Vittorio De Sica bandė perteikti pokarinio laikotarpio gatvės vaikų gyvenimą filme “Sciuscia”. Batų valytojai, padaužos, vagiliukai su jų gyvenimo aplinkybėmis ir pasėkomis slinko pro žiūrovų akis, palikdami nelabai patrauklų vaizdą.

     Panašus įspūdis gaunasi stebint ir amerikiečių Louis Allen ir Dana Hodgdon pagamintą filmą “Lord of the Flies”. Anglų režisorius Peter Brook pats paruošė filmo tekstą pagal anglų rašytojo William Golding to paties vardo romaną. Visame filme labai artimai laikomasi knygos vedamosios minties ir įvykių eigos.

     Grupė Anglijos mokyklinio amžiaus vaikų, atominio karo pavojaus atveju, evakuojama lėktuvu. Oro nelaimės pasėkoje lėktuvas sudūžta, lėktuvo įgula žūva ir visi 34 berniukai nesužeisti pasilieka vieniši negyvenamoje saloje. Iš pradžių dar bandoma palaikyti tvarką, deginti gelbėtojų dėmesį patraukiančią ugnį, organizuotis. Kiek vėliau pasidalijama į besiginčijančias ir bekovojančias grupes, kol pagaliau viskas paskęsta laukinėje betvarkėje. Išpaišytais veidais, nuvargę ir pusnuogiai, su iš lapų darytomis kaukėmis, vaikai siaučia miške ar šoka apie ugnį. Iš pradžių medžiodami tik maistui, vėliau kraujo troškulį tenkina, persekiodami vienas kitą, kol du žūva ir trečias vos išgelbs-timas atvykusio jūrininko. 392

     Režisorius Brook daugiausia pasisekimo yra susilaukęs scenoje, statant Šekspyro veikalus. Jo prityrusioje priežiūroje yra vaidinę John Gielgud, Alec Guinness, Laurence Olivier, Rex Harrison ir kt. Šiam filmui jis pasirinko vaikus, tarp 7 ir 15 m. amžiaus, dar nevaidinusius filmuose, kreipdamas ypatingą dėmesį į jų išvaizdą, labiau atitinkančią knygoje vaizduojamiems charakteriams. Tad nenuostabu, kad daugelio vaikų vaidyba nedaug tepakyla virš mokyklinio teatrėlio lygio. Filmuota netoli Puerto Rico esančioje Vieques saloje.

     Žiūrovas, besiviliąs šiame filme stebėti nuotaikingus nuotykius, gali apsivilti, nes visa esmė glūdi alegorijose ir simboliuose. Knygos autorius bendruomenės moralinio silpnumo priežasčių ieško žmogaus prigimties ir atskirų asmenų nepajėgume atsispirti blogiui. Naudodamas vaikus kaip pavyzdį, Golding vysto sugestiją, jog, pašalinus įstatymų jėgą ir civilizacijos varžtus, netrukus atmetami moraliniai dėsniai ir grįžtama prie laukiniškumo. Iš knygos ši pesimistinė idėja perduodama ir filme. Be abejonės, tas žmogaus nepajėgumas atsispirti blogiui yra pertempiamas, su didžia skriauda žmogaus laisvai valiai.

     Knyga “Lord of the Flies”, pasirodžiusi Amerikoje 1955 m., liko kaip ir nepastebėta. Po keturių metų išleidus populiarią laidą, ji susilaukė didžiausio pasisekimo tarp studijuojančio jaunimo ir iki dabar jau parduota arti milijono egzempliorių. Panašiai gali būti įvertintas ir filmas. Gal ir pajėgs sudominti vyresnį jaunimą, bet suaugusieji žvelgs į jį su baugia nuostaba.

THE GOOD SOLDIER SCHWEIK

     Be abejonės, daugelis yra skaitę čekų rašytojo Jaroslav Hasek knygą, išleistą ir lietuvių kalba apie kareivio Šveiko nuotykius. Pagal šią knygą Hans Jacoby paruošė tekstą to pat vardo filmui, kurį surežisavo Axel von Ambesser. Filmas pagamintas Vokietijoje 1961 m., bet Amerikos žemyną su angliškais parašais pasiekė tik šį rudenį.

     Darniai maišant komiškus ir tragiškus momentus, filmas su gana aštria satyra paliečia pačią karo idėją, ypač surandant progų pasijuokti iš kareiviškos drausmės ir kvailokų karininkų. Tai ypač sustiprinama, įterpiant senų kino kronikų iškarpas iš prieškarinio ir karo laikotarpio Austro-Vengrijos ir carinės Rusijos gyvenimo.

     Filmo veiksmas vyksta pirmojo pasaulinio karo metu. Naivus ir paprastutis Joseph Schweik suareštuojamas kaipo šnipas, nes išdrįso pakritikuoti Austro-Vengrijos valdžią ir patį imperatorių Pranciškų Juozapą. Išsikapstęs iš arešto, paimamas kariuomenėn. Visų pripažįstamas ir laikomas kvailučiu, Schweik nuotykių eilėje nepasimeta ir nepraranda lygsvaros. Būdamas nesėkmingų aplinkybių auka, jis laimingai išlaviruoja laimėtoju. Nors apkaltinamas apsimetimu, vėliau patalpinamas ligoninėn. Pasveikęs paskiriamas karininko Luko pasiuntiniu ir patarnautoju. Jo viršininkas daugiau rūpinasi prabėgančiais romantiniais nuotykiais, ne karo eiga, ir vis išvengia pasiuntimo į frontą. Dėl Schweik plepumo ir neapdairumo abu pasiunčiami į rusų frontą. Lukas žūva mūšio metu, o Schweik vos išsigelbsti nuo sušaudymo, nes ir vėl apkaltinamas šnipinėjimu. Karui pasibaigus, nedaug teišmanantis kareivis Schweik grįžta sveikutis namo, nors daugelis gudresnių už jį fronte prarado savo gyvybę.

     Filmas tikrai gyvas ir juokingas. Prie komiško pasisekimo žymiai prisideda kvailučio Schweik rolėje Heinz Ruhmann žavi vaidyba. Filmų mėgėjai gal dar prisimena jo puikią vaidybą kitame satyriniame filme “The Captain From Koepenick”. Šalutinėse rolėse jam sėkmingai talkininkauja Ernst Stankowski, Ursula Borsodi, Senta Berger ir kt.

     Šis filmas tiek vyresniam jaunimui, tiek suaugusiems suteiks progą arti dviejų valandų praleisti linksmoje nuotaikoje.

THE SUITOR

     Pantomiminių filmų menas dar nėra miręs, nors taip ir atrodytų iš bendro žvilgsnio į filmų pramonę. Tyliuosiuose filmuose artistui savo veido išraiška ir visais judesiais tekdavo perduoti tragišką ar komišką mintį. Filmuose atsiradus garsui, tai daug lengviau ir nesudėtingiau yra įmanoma išreikšti kalba. Artistas gali sukelti publikoje juoką savo humoristiška pastaba visai be komiškos veido išraiškos. Keletos paskutiniųjų metų laikotarpyje prancūzas Jacques Tati, pats paruošdamas tekstą savo filmams, juos surežisuodamas ir atlikdamas pagrindinę rolę, patiekė ekrano žiūrovams “Les vacances de Mr. Hulot” ir “Mon Onele”. Šie filmai beveik visai be dialogų, palydimi muzika, perduoda vedamąją mintį vien artistų išraiška. Abu filmai 394 susilaukė didelio susidomėjimo ne tik Europoje, bet ir Amerikos kontinente.

    Panašioje nuotaikoje kuria kitas prancūzas Pierre Etaix. Jo trumpas komiškas filmukas “Heureux Anniversalre” buvo sutiktas su džiaugsmu ir 1962 m. apdovanotas Oscar premija. Šis jaunas menininkas, irgi pats paruošęs tekstą, pats surežisavęs ir atlikęs pagrindinį vaidmenį, išleido savo pirmą normalaus ilgio filmą “The Suitor”. Etaix, tyliųjų filmų eros klasikinių Harold Lloyd, Buster Keaton, Herry Langdon, Charlie Chaplin stilių sekdamas, pagrindinį dėmesį nukreipia į veido ir visų judesių išraišką.

    Tarp žemėlapių, diagramų ir aparatų pasinėręs jaunuolis visai nekreipia dėmesio į išorinį pasaulį. Tėvai susirūpina, kad jis nepaliktų senberniu ir ragina vesti. Paklusdamas tėvams, jis išvyksta ieškoti tinkamos merginos. Beieškant kandidatės, jo įvairūs nuotykiai gatvėje, parke, restorane, naktiniame klube, viešbutyje ir kitur suteikia daug progų žiūrovams nuoširdžiai pasijuokti. Ypač gabiai perteikiamos besijungiančių komiškų scenų grandinės.

    Šis nespalvotas, pusantros valandos trunkąs, aukštos kokybės komiškas filmas drąsiai gali būti rekomenduojamas vyresniam jaunimui ir suaugusiems.