"Aš esu atbaigtų dalykų viršūnė ir apimu dar būsimus”.
Walt Whitman
KĘSTUTIS BUTKUS, O.F.M.
Žmogaus tikroji studija ir mąstymo objektas yra žmogus, nes tik jame Dievo atspindys nuostabiai susijungia su medžiagos pasauliu. "Žmogus yra suglausta pasaulio išraiška; jis pats savyje yra mažasis pasaulis, kuriame randama visa, kas yra didžiajame pasaulyje” (Šv. Pranciškus Salezietis: Dvasinės Konferencijos, 3). Nors jis, kaip žemės gyventojas, yra tik silpnas padaras grasinančioje visatos begalybėje, tačiau didesnis gamtos stebuklas už visą pasaulio sistemą ir savo sielos bei kūno susivienijimu paslaptingesnis už visatos sutvėrimą. Tik Senojo ir Naujojo Testamento apreiškime išryškėja jo tikroji esmė ir iškyla jo nepaprastas prakilnumas.
ŽMOGUS SENOJO TESTAMENTO ŠVIESOJE
Šeštąją tvėrimo dieną Dievas norėjo savo kūrybą vainikuoti tvariniu, kuris būtų kilnus protu, neribotas sugebėjimais, žavus formų judesy, elgesiu lyg angelas, suvokimu lyg dievaitis, pasaulio grožis, gyvulių tobulybė, kad savo pakeltu giedriu veidu valdytų visa kita.
SKVERBDAMIESI Į KALĖDŲ PASLAPTĮ, kad Dietas tapo žmogumi, negalime stebėtis vien Dievu; stebimės ir žmogumi... Kas jis?... Atsakymai— nors girdėti — pilnai niekad nesuprasti: daugiau pasakantys, negu galime suvokti. Kalėdos verčia mus naujai susimąstyti.
Dievas tarė: "Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą, panašų mums”. Ir Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą. Pagal Dievo paveikslą sutvėrė jį, kaip vyrą ir moterį sutvėrė juos” (I Mozės 1, 26). Tris kartus Šv. Raštas pakartoja sutvėrimo žodį, lyg norėtų pasakyti, kad žmoguje atsispindi visa Švč. Trejybė. Ne žodžiu, kaip kitus tvarinius, bet savo rankomis Amžinasis Genijus suformavo žmogų ir jam įkvėpė savo dvasią. "Kai savo rankas uždedame ant žmogaus, mes paliečiame dangų. Mes esame stebuklų stebuklas, didžioji nesunaikinama Dievo paslaptis” (Carlyle). "Tegul kiekvienas žmogus save laiko Dievo veiksmu, savo protą Jo mintimi, savo gyvenimą Dievo kvapu” (Bailey, Festus, poemos e. 162). Gimę žmonėmis mes negalime nei trokšti, nei pajėgti būti kas nors kilnesnio, didesnio ar geresnio, kaip Dievo atspindį nešantys žmonės.
Dievas sutvėrė žmogų į savo panašumą laimei, viešpatavimui ir kūrybai su vaizduotės sparnuotu protu, aptarnaujamu jaučiančio organizmo.
Kaip laukiamas kunigaikštis pirmą kartą įžengia į savo karaliją, taip žmogus iš Dievo rankų žengia užimti jam paruoštą pasaulį. Dievas ant jo galvos uždeda visų tvarinių karūną "Tegul jis viešpatauja ant jūros žuvų, ant dangaus paukščių ir žvėrių, ant visos žemės ir visų tvarinių, kurie juda ant jos paviršiaus” (I Mozės 1, 26). Su dieviškuoju Dainiumi mes turime tarti: "Viešpatie, Tu sutvėrei mane nedaug žemesnį už angelus, garbe ir šlove apvainikavai mane, davei man valdžios ant visų savo rankų darbų, visa pavergei po mano kojomis” (Psalmė 8, 6-7). "Aš šlovinu Tave, kad taip nuostabiai padarei mane” (Psalmė 138, 14). "Aš matau, jog daug Tu vertinai jį, kad jį taip apdovanojai: būdamas tik žemė, kad valdytų žemę, ant kurios jis vaikšto” (Henry Howard, The Greatness of God, Guiney, 75)-
Tik tol žmogus pasilieka ypatingas Begalinio atspindys, kol jis turi pašvenčiamąją malonę. "Ir ne tuo jis yra tobula būtis, sutverta į Dievo paveikslą ir panašumą, kad jis gyvena mirtingame kūne, bet kad viršija neišmintingus gyvulius protingos sielos dovana” (Šv. Augustinas, De Doctrina Christiana, I, 22, 20).
Tačiau pats žmogus panoro tapti Dievu, ne per Aukščiausiojo malonę, bet nuosava jėga, ir atsisėsti Tvėrėjo soste, po savo kojomis pamindamas Jo gyvenimo įsakymus. Per nuodėmę jis persiskyrė su Dievu, be kurio jo laimės rojus pasikeitė į erškėčius, gyvenimo dagių skausmus, veido prakaitą ir mirtį. Jo vientisa sudievinta būtis subyrėjo į griuvėsius, bet su prisikėlimo viltimi Atpirkėjuje. Dabar žmogus, tas nuostabus dangaus ir žemės junginys, tampa majestotas, puolęs iki niekšiškumo; kvapi gėlė, virstanti nuodėminga sėkla; sugedimas, vertas pridengimo; silpnumas, valdąs jėgą (plg. J. H. Newman, The Dream of Gerontius,291, 1866).
PUOLĘS ŽMOGUS BE DIEVO
Puolęs žmogus pasiliko visatos karaliumi, tik nuvainikuotu; tačiau nebe vien viršūne gyvojo pasaulio, kaip prieš puolimą, bet ir jos bedugne.
"Ribotas savo prigimtimi, begalinis savo troškimais, žmogus yra puolęs dievaitis, kuris prisimena dangų” (Alphonse de Lamartine, Nuovelles Meditations Poetique, II mąstymas, 1823).
Tačiau taip pat "tyliame skausme mes turime sustoti ant tamsios bedugnės žmoguje, jei mes džiaugiamės jo tyresnės vizijos atsiektomis viršūnėmis” (Thomas Carlyle, Heroes and Hero-Worship, I, 1840. V. 5). Su G. Cestertonu mes turime sakyti: jei netiesa, kad dieviška būtybė nupuolė, tai tikrai vienas iš gyvulių visiškai išsikraustė iš proto.
"Reliatyviai kalbant, žmogus yra iš visų gyvulių blogiausias, nesveikiausias ir pavojingiausiai nukrypęs nuo savo instinktų” (F. W. Nietzsche, Antikristas, XIV, 1888). Tik vienas žmogus gali įžeisti ir sužeisti savo artimą. "Liūtai nekovoja vieni prieš kitus; gyvatės neužpuola gyvačių, nei laukiniai gelmių milžinai neniršta prieš sau lygius. Tačiau didžioji žmogaus nelaimių dalis kyla iš jo bendrininkų” (Plinijus Vyresnysis, Gamtos Mokslas, VIII, 77).
"Visa žmonių giminės istorija, išskyrus truputį, susidaro iš prasikaltimų ir klaidų” (T. B. Macauly, Hallam, Edinburg Review, 1928. IX). Dauguma istorijos didžiųjų asmenų išgarsėjo ne tiek kūryba, kiek sunaikinimu. Nežiūrint visos mokslo pažangos, žmogus dar nepajėgia net iš turimų medžiagų sukurti menkutės gyvos ląstelės, bet vienu mygtuku jis jau gali atpalaiduoti destruktyvią atomo energiją, kad susprogdintų visą žemės rutulį ir nuo jo nušluotų kiekvieną gyvybę. Savo pozityvia kūryba jis yra mažesnis už liliputą, o sunaikinimo galia daugiau, negu genijus.
Pagaliau, kas gi yra žmogus ir jo gyvenimas? Savo jausmų apgaudinėjama sudvasinta dulkė, greitai grįžtanti į dulkes atgal, tarp tikrovės ir sapno slankiojąs šešėlis, kurio gyvenimas yra kančios, džiaugsmo ir rūpesčių žemėlapis. Ir vis dėlto tas menkas tvarinys išdrįsta sukilti prieš dangaus bei žemės Majestotą!
ŽMOGUS NAUJOJO TESTAMENTO ŠVIESOJE
Nežiūrint nusidėjusio žmogaus žemumo, Dievas jį numylėjo ir pakėlė iš nuodėmės, parodydamas tuo dar didesnę meilę.
Pats amžių karalių Karalius gimsta Betliejaus tvartelyje ir miršta ant kryžiaus, kad vėl žmoguje nušvistų Dievybės atspindys, prarastas per nuodėmę. Iš dėkingumo už atliktą išganymo veikalą mes turime tarti su šv. Ignacu iš Antiochijos: "Šio pasaulio karalystės ir visatos ribos bevertės man. Geriau mirčiau dėl Jėzaus Kristaus, negu kad valdyčiau žemės turtus. Aš ieškau Jo, kuris mirė už mus; mano meilė Jam, kuris kėlėsi dėl mūsų išganymo” (Laiškas Romėnams, 6; antrame amžiuje).
Per Kristaus įsikūnijimą, kryžiaus kančią ir mirtį mes tapome "dalininkais dieviškosios prigimties” (II Petro 1, 4). Šv. Jonas, meilės apaštalas, sako: "Žiūrėkite, kokią meilę Tėvas suteikė mums, kad mes vadinamės Dievo vaikais ir esame. Mylimieji, dabar mes esame Dievo vaikai: bet dar neapsireiškė, kas būsime. Mes žinome, jog, kada apsireikš, būsime į Jį panašūs” (I Jono 3, 1-2).
Nuo tos akimirkos, kai kunigas krikštydamas ant mūsų galvos užliejo vandens, per pašvenčiamąją malonę mes tapome Dievo vaikais. Per tą pašvenčiamąją malonę mes tampame kosmo akimis, matančiomis Dievą. Per ją galime tapti kosmo širdimi, kuria plaka kūrybos pulsas dieviškajam Tėvui. Per ją galime būti rankos, statančios pasaulio šventovę savo Tvėrėjo garbei. Ji gali mums duoti lūpas, kuriomis skambėtų tvarinį jos džiaugsmo himnas Aukščiausiajam.
Ne žmonių garbės tituluose, bet Dievo įsūnijime yra mūsų tikrasis prakilnumas, garbė ir ateities laimė. Karalių ir valdovų įrašai nedaro metalo nei geresnio, nei sunkesnio; jį tik pinigo forma paleidžia į apyvartą. "Žmogus yra tik tas, kas jis yra Dievo akivaizdoje” (šv. Pranciškus Asyžietis).
Jei mes esame Dievo vaikai, tai ir Jo paveldėtojai; paveldėtojai kartu su Jėzumi Kristumi, kuriam viską pavedė dangiškasis Tėvas. Kartą mums priklausys ne tik žemė ir visata, bet ir pats Dievas, kaipo aukščiausias, amžinas ir begalinis Gėris bei kiekvieno gėrio Šaltinis. Jis bus mūsų sielos dangus. Todėl neveltui Šv. Raštas sako: "Ko akis neregėjo, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo, Dievas prirengė tiems, kurie Jį myli” (I Kor. 2, 9).