DABARTIES ŽMONIJA — kartais betikslių jėgų supurtyta, kartais apatijoj snūduriuojanti; kartais vienytis norinti, kartais susiskaldymais besididžiuojanti; kartais tiesos ieškanti, kartais šalin bėganti, kad jos neatrastų... Šitoje žmonijoje ir mes, vargiai krikščionių vardo verti, esame... Kalėdų šventė mus vėl pastato prieš krikščionybės faktą. Apie ką ji liudija? Vieni kitiems linkime jos prasmę geriau suvokti, kad apatija išnyktų, kad jėgos atrastų tikslą, kad išdrįstume visai žmonijai savo gyvenimu skelbti, ką tyliai liudija Kalėdos.
TEILHARD DE CHARDIN
ILTINGAI LAUKTI — nekantriai, sutartinai, veikiančiai pasaulio pabaigos ištobulėjimo laukti... — šitoji yra gal pati pagrindinė krikščionio funkcija ir mūsų religijos būdingiausia savybė. Istorijoje toks laukimas, it žiburys, nenustojo mūsų tikėjimą pažangos keliu vedęs.
Izraelitai nuolat viltingai laukė; taip pat pirmieji krikščionys.
Kalėdos, nors ir atgręžiančios žvilgsnį į praeitį,
iš tikro nukreipia akis tolyn į ateitį. Mesijas, mūsų tarpe akimirkai
pasirodęs, vėl greit dingo į ateities gelmes dar šviesesnis
ir neapsakomesnis. Jis atėjo. Tačiau Jo dar turim laukti —
nebe maža išrinkta grupė savam tarpe, bet visi žmonės —
labiau, vis labiau. Viešpats Jėzus ateis tik tada greitai,
jei Jo karštai lauksim. Tik susibūrę
troškimai Jo antrąjį Atėjimą turėtų mums padovanoti.
MES, IZRAELIO ĮPĖDINIAI — KRIKŠČIONYS, pasaulyje privalome
laikyti gyvai degančią troškimų liepsną. Po Įžengimo praėjo
dar tik dvidešimt amžių. 0 kas jau atsitiko su mūsų laukimu?
Kur gi yra krikščionis, savo nekantriu Kristaus ilgesiu
ne tik panardinęs žmogiškos meilės — interesų rūpesčius, bet netgi juos atsvėręs?
Kur gi katalikas, taip aistringai pasišventęs
(ne iš įpratimo,bet iš įsitikinimo) skelbti Įsikūnijimo viltis,
kaip daugelis humanistų, atsidavusių skleisti Naujojo Miesto sapnus
Mes užsispyrusiai tvirtiname, kad, laukdami Mokytojo,
budime. Bet iš tikrųjų, jei būtume atviri,
turėtume prisipažinti, kad daugiau nieko nebelaukiame.
PAŽVELKIME Į PASAULĮ — aplink mus. Kas gi vyksta tautų masėse
prieš mūsų akis? Kas kelia tą netvarką visuomenėje,
tą baimingą nerimą, tas tinstančias bangas, tas sūkuriuojančias
ir besimaišančias sroves, tuos naujus grasinančiai audringus
impulsus? Aišku — žmonija yra augimo krizėje.
Ji pamažu pradeda pajusti savo trūkumus, betgi ir savo galias.
Ir... ji mato visatą, nušvintančią, tarsi horizontas
prieš saulėtekį. Ji jaučia kažką ateisiant ir kažko laukia.
KRIKŠČIONIS, būdamas su visais tos traukos Įtakoje,
stebisi ir nerimauja: ar jis kartais neina garbinti stabo...
Priešingai, mes, Kristaus mokytiniai, turime nedvejodami
pajungti tą jėgą, kurios mums reikia ir kuriai reikia mūsų.
Kad neleistume jai žūti ir mūsų pražudyti, turime
dalintis tomis aspiracijomis, savo esme religinėmis, kurios verčia
šių laikų žmogų taip stipriai jausti pasaulio beribiškumą,
proto didingumą ir kiekvienos naujos tiesos šventą vertę.
Šitaip mūsų krikščioniška karta išmoks vėl tikėtis.
PAŽANGA VISATOS, o ypač visos žmonijos, nesivysto,
nei nesivaržydama su Dievu, nei neišeikvodama Jam teisėtai
priklausančių energijų. Kuo didingesnis žmogus,
kuo arčiau žmonija susijungus, kuo labiau susipratus
ir apvaldžius savo galias, tuo gražesnė bus kūrinija,
tuo tobulesnis garbinimas, tuo vertesnį
prisikelti kūną ras Kristus savo mistiškam išsiplėtimui.
TA ŽVAIGŽDĖ, kurios pasaulis laukia, dar negalėdamas
nei jai vardo duoti, nei jos transcendencijos tinkamai įvertinti,
nei jos dvasiškiausių, dieviškų spindulių pastebėti,
yra pats mūsų laukiamas Kristus. Trokštant
antrojo Atėjimo, užtenka leisti pačiai žemės širdžiai,
mums ją krikščioninant, plakti mumyse.
ŽMONĖS MENKO TIKĖJIMO, ko bijote, kodėl stabdote
pasaulio pažangą? Kodėl neišmintingai dauginate savo perspėjimus
ir draudimus?... Nebandykite... Nemėginkite... Viskas yra žinoma...
Žemė yra sena ir tuščia; nieko nebeliko, kas verta atrasti...
Priešingai, dėl Kristaus turime viską išmėginti, dėl Jo —
visko tikėtis. Nih.il intentatum(nieko nepalikti neišbandyto).
Štai krikščionio tikroji laikysena.
SUDIEVINTI — tai ne sunaikinti, bet vėl naujai atkurti.
Mes niekad pilnai nesuvoksime, ko Įsikūnijimas
dar tikisi iš pasaulio galimybių. Niekad nesudėsime
pakankamai vilčių į augančią žmonijos vienybę...