Spausdinti

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Sutinkame sąjungininkus)

     Kažkada pripuolamai buvau mokęsis anglų kalbos, bet dabar, eidamas pasveikinti sąjungininkų, labai apgailestavau, kad buvau beveik viską užmiršęs. Tačiau keletą trupinių dar atsiminiau. O gal jie mokės vokiškai ar itališkai? Be to, sekretorė mokėjo šiek tiek prancūziškai. Kaip nors susikalbėsime.

     Lydimas policininkų ir sekretorės, artinausi prie stovyklos vartų. Pabėgėliai, traukdamiesi iš kelio, tarsi norėjo pabrėžti momento svarbumą. Vienas amerikietis, pastebėjęs iš tolo mus ateinant, draugiškai pamojo ranka. Pradžia nebloga.

     Prisiartinęs prie pirmojo kareivio, padaviau jam ranką ir paklausiau, ar jis kalba itališkai, vokiškai ar prancūziškai. Ne, jis tų kalbų nemokėjo. Sakė, kad kalbąs tik angliškai ir lenkiškai. Lenkiškai? Na, to man užteko.

     Kareivis stovėjo prie lengvos tanketės ir sakė, kad vokiečių frontas visiškai pairęs. I Romą jie atėję jau sekmadienio vakarą, o dabar, iki saulėleidžio, dar galėsią paspausti vokiečius keletą mylių. Iki šiol nesutikę beveik jokio rimtesnio vokiečių pasipriešinimo. Italai juos sutinką su dideliu džiaugsmu. Karas, jo nuomone, turėtų greitai baigtis.

     Naujienos apie karo eigą buvo įdomios, tačiau man labiau rūpėjo stovyklos reikalai. Todėl jo paklausiau, kada galima tikėtis civilinės sąjungininkų administracijos. Man labai reikalinga jos pagalba.

     Apie civilinę administraciją kareivis nieko nežinojo, bet spėjo, kad ji ateisianti greitai. Administracinis Amerikos aparatas esąs labai tobulas.

     Neilgai teko kalbėti su pirmuoju sąjungininkų kareiviu, nes draugai pakvietė jį į tanketę. Jiems nuvažiavus, trumpai drūtai atpasakojau italams pokalbio turinį. Atpasakodamas, žinoma, sukėliau gerų dienų viltį. Italai, pagauti ūpo, pradėjo prašyti, kad rytoj, duodamas "pasta asciutta", atšvęsčiau sąjungininkų atėjimą.

     "Pasta asciutta" yra tautinis italų valgis. Jis susideda iš makaronų, lydyto sviesto ar alyvos, tarkuoto sūrio ir paprastai iš pomidorų sunkos. Makaronų ir alyvos dar šiek tiek turėjau, bet apie sunką ir sūrį nieko nebuvau girdėjęs. Gal ką nors žino sandėlio sargas arba vyresnioji. Reikia su jais pasitarti.

     Ir sargas, ir seselė buvo už "pasta asciutta". Vyresniosios nuomone, tokią šventę reikia būtinai atšvęsti. Maisto nepritrūksime, nes Vatikanas arba sąjungininkai tikrai padėsią. Pomidorų sunkos ji mačiusi sandėlyje, o tarkuoto sūrio ji paieškosianti pas kaimynus.

     Gerai, tebūna rytoj "pasta asciutta".

     Pasitaręs su sesele, grįžau iš ligoninės į stovyklą. Pakeliui sutikau du policininkus. Jie tuojau pasigyrė, kad prie stovyklos vartų suėmė du vokieartimi. Sveikindamasis prisistačiau kaip stovyklos šeimininkas.

     Buvau gerokai pavargęs ir, kalbėdamas su vokiečiais, norėjau išsiblaškyti ir atsikvėpti. Ir jie buvo reikalingi atoslūgio. Bekalbėdamas pasiūliau valgyti, bet jie norėjo tik vandens. Palengva sužinojau ilgą jų karo tarnybos istoriją. Ji prasidėjo 1939 metais Lenkijoje ir baigėsi čia, prie stovyklos vartų, kur patys pasidavė italų policijai. Netoli geležinkelio stoties jie numetė ne tik ginklus, bet ir tualeto reikmenis. Ginklų jiems nebuvo gaila, bet be skustuvo, muilo, šepetėlio sunku jiems būsią išsiversti.

     — Jei jūs man duotumėte garbės žodį, kad nepabėgsite ir nepavartosite prieš mane ginklo, — tariau vokiečius kareivius. Deja, niekas negalįs su jais susikalbėti. Gal aš malonėčiau užeiti?

     Policijos būstinėje radau du vyresnio amžiaus vokiečius, sėdinčius už stalo. Vienas rymojo galvą pasirėmęs rankomis, antras žiūrėjo į savo šeimos fotografiją. Nežinau, kas dėjosi jų širdyje ir kodėl jie man pasidarė tokie čiams, — galėčiau jus palydėti į geležinkelio stotį. Dar tebėra šviesu, ir manau, kad savo daiktus lengvai rasite. Būdamas Vatikano atstovas, nelaikau jūsų belaisviais, bet savotiškais svečiais. Tačiau, jei jūs pabėgtumėte, mane be reikalo įtartų policininkai, kuriems pasidavėte. Jei sutinkate su mano pasiūlymu, palikite kepures ir švarkus čia ir eikime paieškoti jūsų daiktų.

     Toji atsargumo priemonė buvo reikalinga, nes buvau tikras, kad pakeliui sutiksime sąjungininkus. Dėl visa ko paprašiau vieno policininko, kad pasiimtų revolverį ir palydėtų mus, eidamas už kokių 15 ar 20 žingsnių. Jei vokiečiai bandytų bėgti, tegul sau bėga. Mums iš to nebūtų nuostolio. Jei pravažiuos sąjungininkai, pamanys, kad mes vedame karo belaisvius, ir nešaudys nei į mus, nei į juos.

     Vos išėjus iš stovyklos, mus iš tiesų sutiko sąjungininkų džipas. Bet kareiviai mūsų nestabdė. Aš jiems pamojau ranka ir ėjau savo keliu, dešinėje laikydamas vokiečius. Geležinkelio stotyje radom daug vokiškos amunicijos. Kviečiuose už tvoros matėsi takas. Vokiečiai tą taką tuojau atpažino ir sakė, kad už kokių 100žingsnių guli jų ginklai.

     — Na, tai eikite ir pasiimkite. Aš pasiliksiu čia, kad nukreipčiau sąjungininkų dėmesį. Ginklus atneškite man, o savo asmeniškus daiktus patys pasiimkite. Aš jūsų čia palauksiu.

     Vokiečiai truputį nustebo mano pasiūlymu, bet kai pasakiau, kad pasitikiu, jie persirito per lentų tvorą ir pasileido į kviečius. Už kokių 5 ar 7 minučių grįžo su ginklais. Visi buvome patenkinti ir grįžome į stovyklą. Vieną mauzerį atidaviau policininkui, o antrą pasiėmiau sau.

     Temstant pas mane atėjo seselė vyresnioji ir pranešė, kad į ligoninę atslinkęs fašistas karininkas ir prašąs jį paslėpti. Ką tam karininkui atsakyti? Atrodo, kad jis esąs geras žmogus. Ir gydytojui tas karininkas patinkąs.

     Paprašiau seselę, kad paguldytų karininką į tuščią kambarį ir kad gydytojas padarytų jam kokią nors mažą operaciją. Taip niekas neįtars, jog jis neligonis. Parinkęs kostiumą, įdaviau seselei ir ją įspėjau, kad paslėptų karininko uniformą. Jei turėsiu laiko, pats rytoj užeisiu pas naują "svečią".

     Po vakarienės dar kartą nuėjau pas vokiečius. Paprašiau policininkus, kad jiems duotų valgyti ir guolį. Vienam tegul duoda pabėgusio leitenanto, o antram kokio nors agento lovą. Policininkai sutiko.

     Šį vakarą nėjau tikrinti sargybos, nes buvau labai išvargęs. Iš tiesų, vos atsiguliau, tuojau užmigau saldžiu miegu. Deja, apie 12 valandą mane prikėlė artilerijos sviedinių sprogimas. Sviediniai sproginėjo ant stovyklos ir ant kelio, vedančio į Cesano miestelį.

     Būdamas naujokyne, iš vieno vokiečio karininko girdėjau, kaip artilerijos sviediniais galima uždaryti kelią. Prisiminęs jo pasakojimą, supratau, kad sąjungininkai, apšaudydami kelią į Cesano miestelį, buvo pasitraukę atgal ir nenorėjo, kad tuo keliu grįžtų vokiečiai. Kadangi stovykla buvo prie pat kelio, kulkos palietė artimųjų namų stogus.

     Kai įsiklausiau geriau, galėjau atskirti, kuri armota apšaudo stovyklą. Slėptis nebuvo jokios prasmės, nes name nebuvo jokios slėptuvės, o namo sienos buvo visur lygiai storos. Kol sviediniai sproginėjo virš stogų, negrėsė joks pavojus. O jei kuris nors sviedinys kristų nesprogęs ore, tuokart nuo jo niekur nepasislėpsi. Reikia pasivesti Dievo valiai ir laukti, kas bus toliau.

     Taip begalvodamas, įsiklausiau, kad sviediniai sprogsta vis arčiau ir arčiau ir artinasi į komendantūrą. Iš tiesų, kelios šukės barkštelėjo į kokio tolimesnio namo stogą, greičiausiai į sandėlį, o paskui pradėjo atsimušti ir į policijos būstinę. Kadangi mano namas buvo visiškai arti, greitai turėjo ateiti ir mano eilė. Taip ir buvo. Antras ar trečias sviedinys sprogo visiškai arti, o jo šukės pabiro ant komendantūros stogo. Keli gelžgaliai trenkė ir į langinę. Vienas sviedinys išdaužė kito namo langą. Kiti sviediniai sprogo jau už mano būstinės. Prižadėjęs kitą dieną atlaikyti šv. Mišias šv. Juozapo garbei, jei stovykloje nebus sužeistųjų, apsiverčiau ant kito šono ir pradėjau galvoti apie miegą. Laikrodis rodė jau trečią valandą. Trijų valandų artilerijos ugnies man, neįpratusiam, pilnai užteko.

     Apie 6valandą ryto pabudau, kaip girtas. Tačiau nuostabiai greitai atsipeikėjau, apsirengiau ir išbėgau pasižiūrėti, kas dedasi stovykloje.

     Ačiū Dievui, stovykloje niekas nenukentėjo. Tik pabėgėliai buvo tarsi apkvaišę. Sprogstant virš galvos artilerijos sviediniams, visi turėjo daug baimės ir, išskyrus vaikus, niekas nesudėjo akių. Ramu buvo ir ligoninėje. Dabar galėjau laikyti šv. Mišias, prižadėtas šv. Juozapui.

     Po Mišių išgirdau iš policininkų, kad sąjungininkai pasiėmė abu vokiečius ir nusivedė į ligoninę. Nieko nelaukdamas, ten pat juos ir aplankiau. Belaisvių jau buvo, rodos, 5 ar 6. Visiems padaviau ranką ir paklausiau, kuo galiu jiems patarnauti. Vokiečiai nieko nepageidavo, o sargybinis pradėjo į mane šnairuoti. Jis pamojo šautuvu, kad išeičiau iš kambario. Taip ir padariau. Po kelių minučių vėl atsidūriau stovykloje.

     Šį kartą į stovyklą riedėjo amerikiečių tankai. Jie blizgėjo saulėje ir neatrodė, kad būtų dalyvavę mūšiuose. Kaip ten bebūtų, jie pasuko mažais lauko keliais į Bracciano ežero pusę ir dingo už stovyklos vartų. Išvažiuodami, pabėrė vaikams ir mergaitėms saldainių.

     Nepaisant vakarykščio apšaudymo, stovykloje nuotaika buvo pakili. Italai, pratrynę akis, pradėjo linksmai klegėti ir laukė pažadėtos "pasta asciutta". Ir mano nuotaika buvo nebloga tol, kol ją sugadino nauji rūpesčiai.

     Visų pirma atėjo darbininkų grupės vadas Farina ir pranešė, kad sugedo šulinio pompa. Virtuvėms vandens užteks, bet kitiems reikalams nėra nė lašo. Ką daryti? Be to, jis girdėjęs vyrus kalbant, kad reikėtų jėga įsiveržti į maisto sandėlius ir užbaigti "badą".

     — Farina, — tariau jam, — būk vyras ir surask žmogų, sugebantį sutaisyti pompą. Gal kur nors rasi rankinę pompą. Daryk, ką nori; tik žiūrėk, kad iki vakaro būtų vandens. Vakare prie maisto sandėlių sustiprinsiu sargybą. Pats įspėk vyrus, kad nesiveržtų į sandėlius. Tegul vyraii nemano, kad veltui laikau ginklus savo kambaryje. Jei juos panaudojau prieš policininkus, panaudosiu ir prieš pabėgėlius.

     Farina buvo tikras vyras ir savo uždavinį atliko. Po poros valandų jau buvo vandens, o apie įsiveržimą niekas nebekalbėjo. Pompą sutaisiusiems darbininkams padovanojau po naują kostiumą. Tačiau sutaisytoji pompa neilgai veikė, nes pritrūkom elektros srovės. Bet ir šį kartą Farina nenuleido rankų. Jis rado kažkur rankinę gaisrininkų pompą, suorganizavo pompuotojų grupę ir dirbo iki vėlyvos nakties.

     Apie pietus atėjo vienas policininkas ir paprašė leidimo važiuoti motociklu į Romą. Sakėsi norįs aplankyti sergantį brolį ir prižadėjo grįžti apie 2—3 valandą. Labai nenoromis išleidau policininką, nes netikėjau jo pažadais ir nenorėjau prarasti paskutinės susisiekimo priemonės. Iš tiesų, į stovyklą jis grįžo tik po 3 dienų, tačiau tą patį vakarą nuvežė Tėvui Faller mano skubios pagalbos prašymą.

     Po pietų Farina pranešė, kad virtuvėse nebėra malkų. Atsiminiau, jog netoli chemijos dirbtuvių buvo didelė rastų krūva ir jį paprašiau, kad tuos rastus pergabentų į stovyklą. Darbininkams prižadėjau po kepaliuką duonos. Vakare vėl buvo malkų.

     Į pavakarę atėjo maisto sandėlio sargas ir dejavo, kad rytdienai nebeužteks alyvos. Mano laimei netoli manęs buvo tas pats policininkas, kuris prieš porą dienų parūpino mulą ir vežimą. Jį paprašiau, kad dar šį vakarą parūpintų 4 avis. Ūkininkams prižadėjau atlyginti. Jei nesutiks parduoti avių, tegul jas konfiskuoja.

     Ir policininkas buvo neblogesnis vyras už Fariną. Pasiėmęs mulą ir vežimą, jis dingo iš stovyklos, o temstant sugrįžo ir ramiu tonu pranešė, kad avys jau mėsinėjamos. Už avis jis užmokėjo mažiau negu tikėjausi.

     Atrodė, kad šią dieną pabaigiau visas bėdas ir galėsiu ramiai miegoti. Stovykloje buvo vandens, virtuvėse malkų, o keturios avys paįvairins rytdienos sriubą. Tačiau viena problema buvo dar neišrišta, būtent, susisiekimas su Vatikanu. Kodėl Vatikanas neatsiliepia nei į pirmą, nei į antrą pagalbos šaukimą? Ar mano pasiuntiniai jo nepasiekė, ar jis nesupranta mano padėties? Jei Vatikanas dels dar vieną dieną, stovyklos padėtis pasidarys tragiška. Ką daryti,

     Pasirėmęs rankomis galvą, galvojau šiaip ir taip ir galų gale radau išeitį. Jei Vatikanas neatveš ryt ar poryt maisto, reikės rankomis gaminti makaronus ir toliau konfiskuoti avis. Miltų dar užteks kelioms dienoms, o tuo tarpu bus galima malti kviečius, esančius sandėlyje. Svarbu tik, kad pabėgėliai nežinotų, jog gyvenam diena iš dienos ir kad nesukeltų panikos. Todėl rytoj reikės įspėti ir seselę vyresniąją, ir sandėlio sargą, kad apie maisto trūkumą neprasitartų nė vienu žodžiu. Rytoj, Dievo Kūno šventę, bus taip pat pirmoji Komunija paskutinės grupės. Po Mišių reikės paprašyti mokytoj us, kad pradėtų gaminti makaronus.

     Radęs šiokią tokią išeitį, norėjau pasižiūrėti, ar negrįžo policininkas. Ne, jo dar nebuvo. Jei sugrįš prieš 12 valandą, paprašiau, kad užeitų. Tuo tarpu pasiėmiau brevijorių ir prie žvakės pradėjau melstis. Meldžiaus neilgai, nes tuojau užsnūdau. Kai pabudau, radau skrybėlę prie pat žvakės. Nežinau, kodėl ją buvau užsidėjęs. Jei būčiau miegojęs ilgiau, tirpdoma žvakė ją būtų uždegusi.

     Pasiraižęs nuėjau gulti. Laikrodis rodė lygiai 2valandą.

     Kadangi palikti kraštą dar nereiškia palikti pačią tautą, tai tuo pačiu pareiga mylėti savo tautą nei sumažėja, nei atkrinta dėl atsidūrimo svetur. Argi vaikui nebėra pareigos mylėti tėvus vien dėl to, kad jis nepasiliko tėviškėje? Lygiai esame tautoje nepriklausomai nuo to, ar gyvename jos krašte ar svetimame. Todėl lygiai esame jai įpareigoti, kur bebūtume. Tik svetur savosios tautos meilės keliamos pareigos yra sunkesnės. Čia išryškėja patriotizmo prasmė iš emocijos pakilti į dorybę, t. y. tapti doriniu ištikimybės nusistatymu. Kas svetur atsidūręs miršta savo tautai, tas krašto palikimą paverčia tautos išdavimu.

(J. Girnius.. Tauta ir tautinė ištikimybė)