Dalė Koklytė
DIVORCE ITALIAN STYLE
Nesvarbu, kaip kultūringa ir pažangi bebūtų visuomenė, jos santvarkoje vis galima surasti spragų, kurias žmonės norėdami gali savanaudiškai išnaudoti, ardydami visuomenės tvarką. Žinoma, sunku nubrėžti liniją, kuri aiškiai nurodytų, kur baigias individo pareiga visuomenei ir kur prasideda sau. Dažnai tenka matyti, kad individai, stumiami kokių nors asmeniškų nepasitenkinimų, stoja prieš visuomenės jiems nustatytą tvarką. Teoriškai jie tą visuomenės nustatytą tvarką vadina asmeniškų teisių supančiojimu ne visiems tinkamais įpareigojimais ir mėgina iš jų išlįsti. Toksai individo užsimojimas dažnai jį priveda susidurti su visuomenės taisyklių nustatomuoju organu — teismu. Čia mėginama apspręsti individo teises ir jo atsakomybę visuomenei. Tame procese pasirodo visuomeninės santvarkos stiprumas ir teisingumas. Juk jeigu joje yra spragų, kurių šešėliuose teisiamas individas gali pasislėpti ir tokiu būdu išvengti paprastai reikalaujamos tvarkos laikymosi ir atsakomybės kitiems, reiškia, kad būtinai reikia esamą sistemą persvarstyti ir iš naujo įvertinti.
Filme “Divorce Italian Style” kaip tik yra mėginamas Italijos priimtos santvarkos teisingumas, šiuo atveju liečiąs vedybas ir ištikimybę. Reikia nepamiršti, kad filme pasirinktos situacijos ir vaizdai yra tyčia perdėti, norint įspūdingiau įrodyti užsibrėžtą mintį. O mintis yra ta, kad Italijoje skyrybų nepripažinimas dažnai priverčia skyrybų norinčius asmenis ieškoti kitų būdų tai apeiti, kartais įvykdant kitokius nusikaltimus. Tačiau filmas nėra nei intensyvus savo minties sekimu, nei moralistinis. Priešingai, veikalas labai lengvas, komiškas, intriguojąs žiūrovą. Jis tik problemą dilemiškai pristato ir pats iš tos dilemos juokiasi.
Turinys labai paprastas. Baronas (Marcelio Mastroianni) po keliolikos vedybinio gyvenimo metų nustoja domėjęsis savo žmona. Visas jo dėmesys skiriamas jaunai giminaitei Angelinai. Sužinojęs, kad ir Angelina juo žavisi, baronas pasijunta žmonos pririštas ir mėgina tais pančiais nusikratyti. Visuomenės akyse jų vedybas gali nutraukti tik mirtis. Baronas negalvoja taip ilgai laukti ir pasiryžta ją nužudyti. Jis žino, kad Italijoje už neištikimos žmonos nužudymą teismo skiriama bausmė yra tik nuo trejų iki septynerių metų kalėjimo. Jis nutaria tokia teise pasinaudoti ir ja nusikratyti. Tačiau savo ištikimai žmonai surasti meilužį ir ją pastumti sulaužyti ištikimybę nėra lengvas dalykas.
Po ilgų rūpesčių jam pasiseka suvesti žmoną su vienu jos jaunystės draugu. Po paties barono suplanuotų pastūmėjimų į neištikimybę, žmona pabėga su meilužiu. Barono planai pildosi. Dabar jam belieka vaidinti apgauto ir įžeisto vyro vaidmenį, kad sukeltų visuomenės pasipiktinimą jo neištikima žmona. Šį vaidmenį jis puikiai atlieka. Visuomenė jį verčia ieškoti savo įžeistos garbės atitaisymo. Vienintelis kelias — kerštas. Kelių pavyzdžių paskatintas, baronas pasiima revolverį ir eina atstatyti savo įžeistos garbės...
Teisme barono iš anksto suplanuota publicistika veikia pagal numatytus planus. Žaisdamas visuomenės sukeltu sentimentu, kaip nuskriaustas ir įžeistas vyras, baronas paveikia teismą ir gauna tik trejus metus kalėjimo. Kas jam tie treji metai prieš visą ateitį su Angelina! Už gerą elgesį baronas po dvejų metų paleidžiamas. Po to — vestuvės su Angelina ir naujo gyvenimo pradžia, atostogaujant Viduržemio jūroje. Jis džiaugiasi savo planų pasisekimu ir, žiūrėdamas į gražią Angeliną, įsitikina, kad gyvenimas tikrai prasideda, sulaukus keturiasdešimt metų. Tačiau jis nemato ir nesupranta, kad šis jo laimėjimas prieš visuomenės priimtus principus yra jo paties pražūtis. Jeigu jis įstengė juos apeiti, tai reiškia, kad ir kiti, įdėję tiek pat sumanumo ir pastangų, juos apeis. Jis apgavo visuomenę, bet drauge ir patį save. Ypač ironiška yra tai, kad Angelina, dar baronui ja besižavint, jau pradeda žvilgčioti į jauną ir gražų jų jachtos kapitoną. Taip ir tęsiasi ši ironiška pasaka be galo, ieškodama naujų laimėjimų ir kritimų, kuriamų paties žmogaus, o ne visuomenės.
Nors filmas nespalvotas, bet fotografija labai efektinga, o vaidyba pasigrožėtina.
Marcelio Mastroianni nors ir sunkų išpildyti barono charakterį išlaiko vieningą ir charakteringą iki veikalo galo. Filmas italų kalba su angliškais užrašais. Filmas, žinoma, patartinas tik subrendusiems, sugebantiems surasti moralinę tiesą įvairiai sunarpliotose padėtyse.
* * *
Juozas Vaišnys, S. J.
LAWRENCE OF ARABIA
“Aš jį laikau viena didžiausių mūsų laikų asmenybių; niekur nematau kito tokio kaip jis; jo vardas bus gyvas anglų literatūroje, jis bus gyvas karo metraščiuose ir arabų legendose”. Taip sakė žymusis anglų politikas Winston Churchill, kai 1935 m. motociklo nelaimėje žuvo Thomas Edward Lawrence, kuris paskutiniuoju metu gyveno Anglijoje, prisidengęs Shaw slapyvardžiu, kad tokiu būdu galėtų pasislėpti nuo įkyrių smalsuolių žvilgsnių bei kalbų. Jis buvo anglų pasididžiavimas, nepaprastos drąsos ir gilaus žmoniškumo simbolis, arabų laisvės kovų herojus. Drauge jis buvo kontroversali ir paslaptinga asmenybė, legendomis apsupta neatspėjama mįslė. Kasdieniškais žodžiais kalbant, jis buvo anglų archeologas, politikas ir rašytojas, kažkokiai neaiškiai misijai nuvykęs į Arabiją, 1916 m. suorganizavęs arabų sukilimą prieš turkus ir nepaprastu pasisekimu vadovavęs jų laisvės kovoms. Grįžęs į Angliją, parašė keletą knygų, ypač iš savo veiklos Arabijos dykumose.
Tad visai nenuostabų, kad filmų gamintojai nepagailėjo daugelio milijonų ir po keleto intensyvaus darbo metų paruošė pusketvirtos valandos ilgumo didingą filmą, mėginantį atvaizduoti to legendarinio asmens veikla Arabijoje. Ar šį mėginimą galima laikyti pasisekusiu? Dalinai.
Filmas yra grynai “vyriškas”, nes ne tik pagrindiniuose, bet net nė šalutiniuose vaidmenyse nėra nė vienos moters. Čia sutraukta daug gerų artistų: Alec
Guinness, Anthony Quinn, Jack Hawkins, Jose Ferrer ir kt. Pagrindiniam Lawrence vaidmeniui parinktas filmų debiutantas, bet jau nuo mažens teatruose vaidinęs Peter O’Toole. Ar jis šiam vaidmeniui tinka? Sunku pasakyti. Gal jis nesukuria autentiško Lawrence, bet vis dėlto sugeba atvaizduoti jo geležinę valią, nepalaužiamą ryžtą, žmogišką širdį ir Arabijos meilę. Jam nepastoja kelio tokios kliūtys, kurios žmogiškam galvojimui atrodo nenugalimos. Akimis neaprėpiamose dykumose žmogus atrodo ne ką didesnis už dulkę, bet jo protas ir valia nepaskęsta lekiančio smėlio kalnuose, nesudžiūsta nuo kaitrios saulės, nepavargsta tose dykumose, kur nėra jokios gyvybės, nėra nė lašelio vandens, kur vien tik smėlis ir smėlis, kartais paįvairinamas žmogaus nuvargusios fantazijos sukeltais miražais. Tie dykumų vaizdai prityrusių fotografų dėka ekrane atrodo tikrai didingai ir fantastiškai. Kai kam gal tai ir bus pats pagrindinis filmo įdomumas.
Žinoma, nebuvo galima apsieiti, neparodant karų, kuriuose neišvengiami įvairūs žiaurumai. Gal tie žiaurumai kartais ir nebūtinai reikalingi rodyti ekrane. Legion of Decency šį filmą skiria A-II klasei, reiškia, jis leidžiamas ne tik jaunimui, bet ir paaugliams. Su tuo pilnai sutinkame, tik čia kyla mintis, kad mūsų gyvenimo reiškinių moralinis vertinimas kartais gali keistokai atrodyti. Šiame filme pasitaiko scenų, kur šautuvo kulka pribaigiami sužeisti kariai. Tokį “pasigailėjimo” veiksmą atlieka net pats filmo herojus Lawrence. Iš viso filmo vyksmo žiūrovams gali susidaryti nuomonė, kad tai visiškai gera ir natūralu. O juk krikščioniškoji moralė tokius žudymus “iš pasigailėjimo” laiko sunkiu nusikaltimu, tikra žmogžudyste. Jeigu tokių scenų būtų buvę iš lytinės srities, tai kažin ar šis filmas būtų susilaukęs tokio palankaus rūšiavimo? Panašios taktikos dabar laikomasi ir filmų, ir televizijos programų, ir knygų vertinime. Jeigu ten atvaizduojama, kad vyras paglamonėjo ar pabučiavo svetimą žmoną, tai jau draustinas žiūrėti visiems, bet jeigu jame kuris nors “herojus” visai be reikalo šaltakraujiškai nušauna keletą nekaltų žmonių, lyg jie nebūtų daugiau verti už būrį žvirblių, tai toki filmai leidžiami žiūrėti net vaikams, teisinantis, kad čia galų gale laimi “gerieji”. Bet tie “gerieji” tai yra tik filmų biznieriai, o laimi tik jų ir taip jau storos piniginės. Kadaise buvęs Čikagos kard. Stritch yra pasakęs, kad dabartinis mūsų jaunimas yra “sex crazy”, bet kažin ar į tą sekso garbinimą jaunimo nepastumia ir tie filmų bei knygų kritikai ir moralės saugotojai, kuriems seksas, atrodo, yra viskas, kurie viską tik juo vertina ir kartais pro pirštus leidžia kitus Dievo įsakymus šeštojo įsakymo sąskaiton? Be abejo, ši sritis jaunimo auklėjime yra be galo svarbi, bet nereikia jos pervertinti, nuvertinant kitas sritis, nes tokių būdu tik sužadinama jaunimui kažkoks liguistas smalsumas. Auklėjime pabrėžiant tik kurią nors vieną moralės sritį, moralaus žmogaus neišauklėsi. Kilni asmenybė turi būti visų moralės bei etikos normų harmonija.