JUOZAS VAIŠNYS, S. J.
Viena skaitytoja susirūpinusi klausia, ar paprastam žmogui yra kokios nors vilties patekti į dangų. Klausant kai kurių pamokslininkų, jai peršasi mintis, kad Dievas dangų tik sau yra susikūręs, na, gal ir dar vienam kitam išrinktajam, bet eiliniai žmonės ten nepateksią, nes reikalavimai esą per dideli. Taip pat kai kurie klausia, ar daugiau būsią išrinktųjų, ar pasmerktųjų, t. y. ar daugiau žmonių pateksią į dangų, ar į pragarą.
Aiškaus atsakymo į šį klausimą Dieviškajame Apreiškime, t. y. Šv. Rašte ir Tradicijoje, nerandame. Tiesa, Kristus yra kalbėjęs, kad turtingam žmogui bus labai sunku patekti į dangaus karalystę (Mato 19, 23); Jis yra pasakęs, kad "daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų", tačiau pirmuoju atveju Jis tik norėjo pasakyti, jog turtai gali būti didelė kliūtis išganymui, o antruoju — kad daug yra neprotingų žmonių, kurie neįvertina Dievo malonės ir ją labai lengvapėdiškai atmeta. Ir iš kai kurių kitų griežtokų Šv. Rašto posakių galima padaryti tik tą išvadą, kad, norint būti išganytu, reikia pastangų, noro, geros valios.
Nepaskęstant smulkmenose ir per daug neanalizuojant atskirų Šv. Rašto posakių, bet metant į Šv. Raštą sintetinį žvilgsnį ir stengiantis ne tiek matyti jo raidę, kiek suprasti dvasią, bus galima lengvai pastebėti, kad Senasis Testamentas yra tartum įdomi poema, iškelianti Dievo Apvaizdą ir Jo rūpinimąsi išrinktąja tauta. O Naujasis Testamentas tai yra nuostabi Dievo meilės giesmė arba iškilmingas himnas Jo beribiam gailestingumui. Vietoje Senojo Testamento išrinktosios tautos, čia pačiame centre stovi kiekvienas Dievo sutvertasis žmogus ir Žmogumi tapęs Dievas, kad savo kančia ir mirtimi vėl galėtų nuo tikrojo kelio nuklydusiam žmogui atverti duris į amžinąjį gyvenimą. Tad Dievas žmogaus gyvenimo atžvilgiu nėra indiferentiškas. Jis amžinai laimei žmogų sukūrė, nuo laimės kelio nuklydusį jį vėl savo krauju atpirko ir nuolatine savo malone jį stumte stumia į išganymą. Žinoma, žmogaus laisvos valios Jis nepanaikina, pats žmogus gali ir turi apsispręsti už savo ateitį, bet vis dėlto atrodo, kad visas tas tvėrimo ir atpirkimo darbas baigtųsi katastrofiškai, jeigu didesnė Jo tvarinių dalis nepasiektų to tikslo, kuriam jie yra skirti.
Ne kitaip šis klausimas atrodo ir tada, kai žvelgiame į atskirus Šv. Rašte atpasakotus faktus bei palyginimus, kurie gal turi šiokį tokį sąryšį su dangaus karalyste. Pavyzdžiui, Nojaus arkoje buvo aštuoni žmonės, ir tik vienas jų pasmerktas. Buvo dvylika Izraelio giminių, ir tik viena atmesta. Iš dvylikos apatšalų tik vienas neištvėrė iki galo Kristaus tarnyboje. Taip pat
Kristus dangaus karalystę palygino kviečių laukui, kuriame yra ir kūkalių. Atėjus piūties metui, kviečiai bus sudėti į kluoną, o kūkaliai — sudeginti. Be abejo, kviečiai čia reiškia pasiekusius išganymą, o kūkaliai — pasmerktuosius. Aišku, kad kviečių lauke yra daugiau kviečių negu kūkalių. Kūkaliai yra tik išmintys. Jeigu būtų priešingai, tai būtų kalbama ne apie kviečių, bet apie kūkalių lauką, kuriuose prisimaišę šiek tiek kviečių. Tad atrodo, kad daugiau žmonių būsią išganytų negu pasmerktų. Juk žmonės išganymui, o ne pasmerkimui yra sutverti. Pasmerktieji, atrodo, būsią tik išimtys. Tačiau tos išimtys gali būti gana gausios, nes vis dėlto yra nemaža žmonių, kuriems trūksta noro rūpintis savo išganymu. Jie Dievą išmaino į žemiškus blizgučius. Jie savo laisvą valią panaudoja prieš Dievą. Tad jie patys nenori jiems Dievo skirto tikslo, t. y. amžino gyvenimo danguje.
Visi šie samprotavimai nėra kokia nors tikėjimo dogma, bet bandymas daryti išvadas iš to, kas pasakyta Šv. Rašte. Linkdami į tą nuomonę, kad daugiau bus išganytų negu pasmerktų, mes tik norime padrąsinti bailiuosius, kad jie nemanytų, jog pasiekti amžiną gyvenimą yra be galo sunku, o gal ir visai neįmanoma. Pasiekti amžiną gyvenimą, nuolat Dievui padedant, yra gana lengva, bet, žinoma, reikia šio to atsisakyti, reikia laikytis Dievo įsakymų, reikia noro. Kaip tik pasmerktiesiems ir bus vienas didžiausių sąžinės graužimų ir viena didžiausių moralinių kančių tai, kad jie aiškiai matys, jog išganymui reikėjo taip nedaug, ir jie vis dėlto to trupučiuko pastangų neparodė ir taip neprotingai bei lengvapėdiškai jį prarado. Tad dangų Dievas sukūrė visiems žmonėms. Jis nuolat savo malone stengiasi padėti, kad žmogus jį pasiektų. Pasiekti išganymą yra nesunku, reikia tik noro ir geros valios.
Kad kiekvienas žmogus jaučia savo silpnumą, kad nuolat yra varginamas įvairių pagundų, kad be paliovos turi kovoti ir kartais tos kovos pasibaigia pralaimėjimu, tai yra visai natūralu. Tik reikia nenuleisti rankų, nuolat eiti pirmyn, nuolat kovoti, ir, nors ir po šimtų pralaimėjimų, siekti galutinės pergalės. Kas iki galo ištikimai ir nuoširdžiai kovos, pergalės vainikas jam bus užtikrintas. Dangus yra skirtas ne kokiai nors privilegijuotųjų klasei, bet visiems eiliniams šios žemės gyventojams, kurie dažnai klumpa, bet ir vėl keliasi, kreipdami pilną vilties žvilgsnį į savo Tvėrėją ir gailestingumo Tėvą.