Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

entgenologas Paul Clarence Aeversold(g. 1910) yra parašęs straipsnį, vardu "Dievo buvimo aiškumas iš fizinio pasaulio". Šis straipsnis yra išspausdintas knygoje, pavadintoje "The Evidence of God in an Expanding Universe". Visų pirma pažymėtina, kad dr. Aeversold yra aukštų kvalifikacijų mokslininkas. Daktaro laipsnį gavęs Kalifornijos universitete, kurį laiką, kaip radiacijos ir rentgenologijos specialistas, dirbo Finney — Howell tyrimų institute, vėliau — prie atominių tyrimų Oak Ridge vietovėje, pagaliau buvo parkviestas į Washingtoną izotopų ir radiacijos sekcijos direktorium prie Atominės Energijos Komisijos. Jis taip rašo: "Pirmiau savo mokslinėse studijose buvau įsimylėjęs žmogaus protavimą ir mokslinių metodų galią. Jaučiau, kad mokslininkai gali visatoje išaiškinti viską... Tačiau kai aš vis daugiau ir daugiau apie viską mokiausi — nuo atomų iki žvaigždynų, nuo mikrobų iki žmogaus — kaskart atradau vis daugiau neišaiškinamų dalykų. Tiesus galvojimas, aiškus mąstymas reikalauja Dievo supratimo. Gausiai yra fizinio aiškumo, kad yra Dievas, ir Jo darbai įrodo, kad Jis yra be galo išmintingas ir galingas. Nei žmogus, nei visata neiššoko taip sau savaime iš nieko. Jie turėjo pradžią, ir buvo jų Pradėjėjas. Mes taip pat suprantame, kad nuostabi pasaulio tvarka seka ne žmogaus padiktuotus įstatymus, ir kad patsai gyvybės stebuklas turi pradžią ir vadovavimą anapus žmogaus — dievišką pradžią ir Dievo vadovavimą".

     Northwestern universiteto medicinos mokyklą baigęs ir trejus metus medicinos mokslus gilinęs Mayo Brolių klinikose Rochestery, Minn., vidaus ligų specialistas dr. Malcolm Duncan Wintersavo straipsnyje, vardu "Religijos vertė", taip sako: "Žemė ir visata su visu savo didingumu, įvairių formų gyvybė ir pagaliau patsai žmogus su savo aukščiausia mąstymo galia yra perdaug sudėtingi, kad būtų tik paprasto atsitiktinumo padariniai. Taigi, turi būti Kūrybingoji Mintis, Kūrėjas, visa to užnugaryje. Turi būti Dievas. Kadangi žmogus yra visa ko zenitas, visko viršūnė, kas tik aplinkui yra, tai iš to seka prielaida, kad Dievas bus žmogumi susidomėjęs. Tad Dievas yra asmeniškas... Mokslinių duomenų atžvilgiu Šv. Raštas yra kaip amžių tvirtovė. O nuo savo pradžios iki pabaigos Šv. Raštas teigia, kad Dievas yra asmuo".

     Dr. Paul Ernest Adolph,dėstęs anatomiją Kinijoje, tarnavęs JAV kariuomenės medikų korpuse ir išėjęs atsargon pulkininko leitenanto laipsniu, savo straipsnyje, vardu "Dievas medicinos praktikoje", tvirtina: "Aš tvirtai priimu Dievo buvimą ir realumą. Mano įsitikinimai išplaukia ne tik iš dvasinės prigimties patyrimų, bet mediciniškoji praktika tvirtai sustiprino tai, ką aš priėmiau tikėjimu".

     Jis pasakoja apie 70 m. amžiaus senutę, kurios klubas buvo lūžęs, tačiau ji sėkmingai gijo ligoninėje. Rentgeno nuotrauka parodė kaulo suaugimą, ir gydytojų buvo nutarta ją išleisti namo. Atėjo jos duktė, kuri pasakė senutei, jog juodu su vyru pasitarę nusprendė ją vežti ne namo, bet atiduoti į senelių prieglaudą. Senutė dėl to taip susijaudino, kad, nepraėjus nė 24 valandoms, mirė. Ji mirė ne nuo sulaužytų kaulų, bet nuo palūžusios širdies.

     Papasakojęs šį įvykį, dr. Adolph prideda: "Tai man padarė labai gilų įspūdį, nes buvau įsitikinęs, kad su ja nebūtų taip pasibaigę, jeigu ji būtų pažinusi vilties Dievą, kaip aš, būdamas nuoširdus krikščionis, Jį pažinau. Tas įvykis mane supurtė iki sielos gelmių. Kaip medikas, aš turėjau tvirtą tikėjimą Dievu, visų daiktų Sutvėrėju, tačiau savo materialistinį medicinos žinojimą buvau kažkaip atsiėjęs nuo tikėjimo Dievu. Dabar įsitikinau, kad reikia ieškoti kūno ir sielos gijimo drauge, taikant savo mediciniškas ir chirurgiškas priemones drauge su tikėjimu... Aš įsitikinau, kad mano tikėjimas mediciniška terapija ir Dievu atlaiko protingus moderniosios medicinos filosofijos reikalavimus".

     Pažymėjęs, kad žmogaus nusiteikimai turi įtakos jo sveikatai, dr. Adolph savo pareiškimą baigia šiais žodžiais: "Žmogaus kūnas harmoningai funkcionuoja, kai jis yra suderintas su Tvėrėju. Be Jo mes palinkstame į disharmoniją ir ligas. Taip, tikrai yra Dievas. Aš tai žinau iš gausių eksperimentų. Sulaužyti kaulai ir sulaužytos širdys gyja Jo dėka".

     Minėtame veikale "The Evidence of God" bene pats ryškiausias pasisakymas yra fiziologo dr. prof. Andrew Ivy (g. 1893) jo parašytame straipsnyje, vardu "Dievo buvimo absoliutus tikrumas". Dr. Ivy, pasaulinio garso mokslininkas, su paskaitomis yra lankęs Europos ir Azijos universitetus.

     Daugelis užsienio mokslo draugijų jam yra suteikusios įvairius pripažinimo ženklus. Daugiau kaip 20 metų jis vadovavo Northwestern universiteto fiziologijos ir farmacijos fakultetui. Septynerius metus buvo Illinois universitete viceprezidentas. Taip pat yra buvęs eilės mediciniškų draugijų prezidenas ir yra parašęs virš 1.320 mokslinių straipsnių. Ypač jis yra žymus vėžio ligos specialistas. Savo minėtame straipsnyje jis taip rašo: "Esu tikras, kad yra Dievas, kaip esu tikras, kad aš pats egzistuoju. Tikėjimas Dievu teikia vienintelę pilną ir protingą žmogaus egzistencijos prasmę. Tikėjimas Dievu teikia absoliutų tikrumą, kad žmogus yra asmuo, kad tai yra kažkas daugiau negu vien medžiagos ir energijos gabalas. Tikėjimas Dievu yra vienintelė tvirta bazė tikėjimui dvasinių vertybių pastovumu, nes toks pastovumas glūdi vien amžino asmeninio Dievo egzistavime. Tvirtinimas, kad Dievas yra, negali būti sugriautas; tvirtinimas, kad Dievo nėra, negali būti įrodytas. Dievo buvimą galima neigti, kaip tai darė Karolis Marksas ir Leninas, tačiau ateistai nepateikė įrodymų, protingai paremiančių tą jų neigimą. Kad žmonės priartėtų prie Dievo, kad įstengtų tiksliai ir nuosekliai mąstyti, reikia, kad nuoširdžiai atsikratytų savimeilės, ciniškumo įtūžimo ir visų tų dalykų, kurie veikia kaip minties užtvaros aiškiam galvojimui. Tik po to jie pasieks tikėjimą Dievu ir Jį pamils, tuo būdu prisidėdami prie pagerinimo tų blogybių ir pašalinimo tų neteisybių, apie kurias jie kalba ir dėl kurių sielojasi".

     Toliau prof. Ivy pažymi, kad yra nemoksliška netikėti Dievu, nes juk mokslininkas visada priima dėsnį, kad negali būti mašinos be jos padirbėjo. Anot jo, visa mūsų gyvoji ir negyvoji visata būtų nesuprantama be tvirto tikėjimo Dievu. Teisingai Einšteinas yra parašęs: "Žmogus, kuris savo ir savo bendrininkų gyvenimą laiko beprasmiu, yra ne tik nelaimingas, bet beveik diskvalifikuotas gyvenimui". Krikščioniškasis tikėjimas nesipriešina tiesoms, kurias protas gali įrodyti, jis tik eina dar toliau.

     Kalbėdamas apie Dievo savybes, prof. Ivy pabrėžia, kad Jis yra amžinas, begalinis, grynoji tiesa, visažinantis, tikroji meilė. Toliau jis pažymi, jog istorija yra įrodžiusi, kad dvasinių ir moralinių vertybių pirmumas priklauso nuo to, ar tikima Dievu ir ar tikėjimas vadovauja žmogaus elgesiui. "Nacių pagoniškame valstybės socializme ir ateistiniame komunizme pačios brangiausios Dievo duotos žmogaus teisės būna suprofanuojamos ir suminamos į purvą. Žmonės yra lygūs ir laisvi tik kaip Dievo tvariniai. Jeigu paneigiamas Dievas ir moralinis įstatymas, nebegali būti absoliutaus argumento prieš vergiją, prieš "jėga yra įstatymas" ir prieš godų žmogaus išnaudojimą kito žmogaus. Jeigu žmonės neturi absoliučios vidinės vertės, nei jokios absoliučios vidinės sprendimų laisvės, nei absoliučios nepriklausomybės, nei absoliučių pareigų, tai jie teturi vien išorinę vertę ir gali būti panaudoti kaip gyvuliai, vergai ir baudžiauninkai tų, kurie turi išmintį ir jėgą tai pasiekti. Jeigu iš Sutvėrėjo neišplaukia nepanaikinamos žmogaus teisės, būtų neprotinga tvirtinti, kad žmogiškosios būtybės turi teises, kurių negali ignoruoti ar paneigti žmogaus sukurtos institucijos. Kaip gali būti laisvė ir nepriklausomybė asmeniui, jeigu jis telaikomas valstybės padariniu? Jeigu žmogaus išleistas įstatymas yra vienintelis pagrindinių žmogaus teisių šaltinis, kodėl smerkti nacius už jų žydų, čigonų, lenkų ir kitų politinių priešų užsipuolimus? O jeigu yra nepanaikinamos žmogaus teisės, tai kas jas sukūrė? Ir taip vis nueini prie pirmosios priežasties, vedančios prie Dievo, nebent sąmoningai atsisakytum to svarstymo pirma negu prieisi išvadą".

     Pagaliau, baigdamas savo pareiškimą, jis pažymi, kad ištisais šimtmečiais religinė mintis ir tikėjimas bei jo įtaka individams ir visuomenei vis auga, nepaisant civilizacijų kilimo ir žlugimo, nes ir mokslininkas Max Planck, kurs atidarė duris į atomo vidų, yra pasakęs: "Religija ir gamtamokslis kovoja vieningą kovą nuolatiniame, niekad nesilpnėjančiame kryžiaus kare prieš skepticizmą ir prietarus. To kryžiaus karo vienijantis šūkis visada buvo ir bus: pirmyn, prie Dievo!"

AR TURIME DRĄSOS IR NORO?

     Ar turime pakankamai drąsos šių laikų klausimais užsiimti, su jais susidurti, jų naštą pajusti? O gal, tik norėdami save nuraminti, be jokio ryžto imame galvoti, kad jau esame apsišarvavę atsakymais i visus klausimus, kurie turi bent kiek reikšmės?

     Ar turime atsakymą tam, kuris mus klausia, ko mes, krikščionys, konkrečiai norime pasiekti ateinanti dešimtmeti; ko mums trūksta ir ką turėtume įsigyti čia, dabar, o ne vien amžinybėje?

Karl Rahner, S. J.