P. DAUGINTIS, S. J.

raeitame straipsnyje rašėme, kad teisė gyventi ir dirbti yra aukštesnė už prigimtinę privačios nuosavybės teisę. Kapitalistiniame režime nuosavybė yra susikoncentravusi palyginti nedaugelio žmonių rankose. Tai neleidžia plačiosioms žmonių masėms naudotis šiomis teisėmis.

     Todėl naujoji santvarka stoja už privačios nuosavybės teisės pertvarkymą ir sukūrimą, "palaikymą ir tobulinimą tokios santvarkos, kuri įgalintų saugią, kad ir kuklią, nuosavybę visoms žmonių klasėms” (Pijus XII 1942 m. kalėdiniame sveikinime per radiją).

     Pirmiausia rašysime apie žemės nuosavybės pertvarkymą. Jo siekiama įvairiom priemonėm, jos neturinčius žmones įgalinant įsigyti dirbamosios ar statybinės žemės arba jos suteikiant žemės reforma. Pagal Katal. Bažnyčios socialinį mokslą žemės r e f o r m a yra žemės atėmimas iš stambių jos savininkų ir jos perleidimas žemę dirbantiems ar ant jos statantiems asmenims.

Žemės reformos teisėtumas

     Tuoj po Nepriklausomybės atgavimo Lietuvos Seimas nutarė pravesti stambią žemės reformą — išdalinti visus dvarus. Jos vykdytojas buvo tuometinis Žemės Ūkio ministras kun. M. Krupavičius. Pradėjo eiti tuoj prieš jį skundai pas vyskupus ir net Šv. Tėvo atstovą.

     Tada buvo sušaukta Kaune visų Lietuvos vyskupų konferencija, kuriai pirmininkavo pats Šv. Tėvo Nuncijus. Pradėta iškelti svarūs argumentai prieš žemės reformą, ir dar kunigo vykdomą. Tuomet vyskupas Karevičius, greit nuėjęs į savo kambarį, atsineša storą garsaus specialisto kun. Lehmkuhl parašytą moralinės teologijos, dorovės knygą. Iš jos visiems dalyviams pabrėždamas paskaito apie žemės reformos gerumą ir leistinumą, jei tik atlyginama žemės savininkams. Po to prel. Krupavičius galėjo nekliudomas įgyvendinti proporcingai vieną didžiausių žemės reformų visoje Europoje.

     Dar daug kur kitur dideli žemės plotai priklauso stambiems savininkams, dvarininkams ir bendrovėms. Jie patys paprastai tos žemės nedirba, o dažnai nė neadministruoja. Ją apdirba nuomininkai ir darbininkai, neturį nė pėdos savos žemės. Labai dažnai tik maža dalis tos žemės tedirbama. Kita naudojama netręšiamoms pievoms ir ganykloms.

     Taigi, vieni turi perteklių žemės, kurios patys nedirba ir kuri nebūtina jų šeimos pragyvenimui. Gi žemę dirbantieji skursta ir alksta, neturėdami savos žemės.

     Mat, žemės ūkio darbininkams atlyginimas yra paprastai žemas. Nemaža jų dalis gauna tik sezoninio darbo — sėjos, sodinimo, retinimo, kaupimo ar derliaus nuėmimo metu. Šiaip jie bedarbiai. Todėl daugel jų gyvena skurdžiai. Iš savo sunkaus ilgų valandų fizinio darbo vis tiek negauna žmoniško pragyvenimo!

     Gi žemės nuomininkai turi mokėti aukštas nuomas pinigais ar produktais, net iki pusės derliaus (pusininkai). Iš savininkų paprastai tegauna nualintą žemę, keletą trobesių ir rečiau kiek gyvulių, mašinų ir įrankių. Kai žemę kiek savo triūsu pagerino, įtrešė — jau turi apleisti ją, jei nenori mokėti pakeltos aukštos nuomos. Taip jis negali pasinaudoti savo darbo vaisiais.

     Daug kur nuomininkai gauna krūmais ar miškais apaugusią žemę. Ją turi nuvalyti, įdirbti. Ir vis tiek privalo mokėti nė piršto nepajudinusiam savininkui gerą nuomą. Pinigą, kuris šiaip jam atliktų ir kurį galėtų panaudoti ūkio ar savo šeimos gyvenimo pagerinimui, turi atiduoti kitam — savininkui. Šis įgijo žemę gal už juokingai menką sumą ar paveldėjo ją be darbo iš tėvų, tokiu pat būdu gal įgijusių.

     O miestuose dėl statybinės žemės brangumo ir iš to kylančio butų trūkumo darbininkų ir tarnautojų 4—8 asmenų šeimos turi gyventi susigrūdusios viename ar dviejuose kambarėliuose, net palėpėse, rūsyse. Nėra kur suaugusiems nusiplauti, apsirėdyti ir pargrįžusiam iš darbo kur ramybės gauti. Vaikai paprastai turi žaisti ir visą laiką praleisti gatvėje, o vyrai — dažniausiai smuklėje. Kiek turi prisikentėti vargšės motinos ir vaikai! Ir už tokį butą dar turi mokėti nuomą, siekiančią net trečdalį algos! Tai yra XX amžiaus gėda!

     Todėl privati žemės nuosavybė kartais tampa tiek neteisinga ir neteisėta, kad gali būti palyginama su vagyste. Besipriešiną žemės reformai Ispanijos, Kubos, Brazilijos ir kitų kraštų savininkai, tur būt, niekada nenorėjo suprasti savo pareigos, šv. Augustino taip išreikštos: "Perteklius turtingųjų yra vargšams būtinumas. Turėti ir pasilaikyti perteklių yra turėti kito turtą” (In Psal. 42, 12). Tai eina prieš pagrindinę įgimtąją žmogaus teisę išlaikyti savo gyvybę, šeimą ir turėti darbo. Be abejo, tai užgauna darbininkų socialinio teisingumo sąmonę ir sukelia aštrią klasių neapykantą.

     Užtat žemės reforma yra teisinga ir teisėta. Bendruomenės valdžia gali, turi teisę ir net pareigą įvykdyti žemės reformą.

Galima įgyvendinti

     Pravedimas dirbamosios ir statybinės žemės visuotinės reformos naujoje santvarkoje sutiks daug ir įvairių sunkumų. Tačiau jie yra nugalimi. Tai rodo kai kur jau įgyvendintos dalinės žemės reformos.

     Italijoje buvo pravesta 3 milijonų hektarų žemės reforma. Italai naujakuriai yra susijungę į pajėgius kooperatyvus ir savišalpos kasas. Šie aprūpina juos pigiai sėklomis, trąšomis, mašinomis, kreditu ir kitom priemonėm. Traktorius ir kitas stambesniąsias mašinas naudoja bendrai. Tai įgalina juos naudotis stambių kapitalistinių ūkių teigiamumais, išvengiant jų sukeliamų socialinių konfliktų, skriaudų ir kitų negerovių.

     Žinoma, gali pasitaikyti tokių atvejų, kad išdalinimas stambių ūkių, kur visomis modernios technikos priemonėmis kultivuojamos intensyvios kultūros, gali pakenkti gamybiniam krašto pajėgumui. Tokiais atvejais jų ūkininkavimas yra galimas bendrovine sistema, kur ūkių administravimas ir apdirbimas vykdomas bendrai, tačiau žemė, auginamos kultūros ir apyskaitos yra atskirtos. Arba yra galima bent kita forma — visų taip pat darbininkų šeimų dalyvavimas to stambaus ūkio valdyme ir pelne. Tai labiau paaiškės, kai kalbėsime apie įmonių reformą.

     Vokiečiai po II pasaul. karo savo namų netekusiems, pabėgėliams ir iš Rytų provincijų išvarytiesiems pajėgė dalinėm žemės reformom parūpinti žemės, padėti pasistatyti namus ir įsikurti 0,25 — 0,75 ha. didumo sodybas prie miestų. Gi 1961 m. Vakarų Vokietijos Vyriausybė išmokėjo 500 milijonų markių premijų savų namų statytojams. Taip pat moka premijas iki 20% nuo padėtos bankan tam tikros sumos bent 5 metams. Ji atleidžia darbdavius nuo kai kurių mokesčių, jeigu perveda tam tikras pelno sumas į darbininkams atiduodamas akcijas. Pagal statistikos žinias apie pusė vokiečių pasinaudojo šitomis ūkinės politikos paskatomis įsigyti privačią nuosavybę.

     Žemės reforma ir sveika ryžtinga ūkinė politika padėtų išspręsti ir kitas dvi agrikultūros problemas, būtent, kaimiečių bėgimą į miestus ir ūkininkų klausimą — kaip pakelti ūkininkų ir kitų kaimo gyventojų gyvenimo lygį iki pramonės sričių bei miestiečių dvasinės ir medžiaginės kultūros aukščio. Popiežius Jonas XXIII savo vis labiau garsėjančios enciklikos "Mater et Magistra” 3-je dalyje nori atkreipti visų dėmesį į šią mūsų laikais taip opią socialinio klausimo pusę.

     Baigdami drįstame tvirtinti: žemės nuosavybės teisės ir žemės reformos įgyvendinimas neprašoksta moderniosios visuomenės dvasinių jėgų ir finansinių galimybių. Reikia tik ryžto, geros valios ir administracijos, piniginės ir techninės asistencijos. Ši parama žemės ūkiui tikriausiai nereikalautų didesnių išteklių, kaip kad valstybė ir miestai teikia pramonės ir prekybos išvystymui. Naujojoje ūkiškai socialinėje santvarkoje XX amžiaus gėda — darbininkams žemės, butų ir maisto trūkumas bus pašalintas — ūkininkai ir kiti kaimo gyventojai turės tikrai žmonišką gyvenimą!