Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

iekviena lytis turi skirtingų savybių, ir tai sukelia susidomėjimą priešingos lyties partneriui. Skirtingumas virsta mįslingumu. Tačiau skirtingi lyčių nusiteikimai ir kitokia psichologija virsta taip pat ir lyčių kova, vienas kito nesupratimu ir kančia.

     Nors abi lytys yra viena kitai mįslingos, bet vis dėlto moteris yra mįslin-gesnė, sunkiau atskleidžiama, apskaičiuojama ir suprantama negu vyras. Tad nenuostabu, kad P. Claudel viename savo kūrinyje pagrįstai klausia: "Kuris vyras pažįsta moterį?”

Moters mįslingumas apskritai

     Moters logika, tai yra jos mąstymo būdas ir galvosena, o taip pat ir jos vidaus pasaulis yra kitoks negu įprasti logikos vadovėliai rašo. Vyras, labiau vadovaudamasis protu, nors kartais ir aistros aptemdytu, išlaiko savo elgesyje tam tikrą tvarką ar netvarką, kurią gali numatyti ir apskaičiuoti. Dvasiniai jis yra ne tiek sudėtingas. Moteris, labiau gyvendama jausmu, širdimi ir dalinai intuicija — tąja paslaptinga betarpio įžvelgimo galia, visą savo protavimą nejučiomis tuo persunkdama, dvasiniai yra sudėtingesnė, nesuprantamesnė, sunkiau apskaičiuojama. Kadangi širdis ir jausmas sunkiai įsiderina į vien tik protu pagrįstą logiką, tai ir moters protavime būna netikėtumų ir net kraštutinumų. Tad nekartą moteris vyrui atrodo tartum knyga, parašyta svetima, mažai ar visai nemokama kalba. Neveltui ir gilus žmogaus prigimties žinovas F. Dostojevskis vieno savo romano asmens lūpomis taip apie moterį sako: "Iki šiol jos nemoku suprasti. Jos jausmus pilnai galėjo matyti tik Dievas. Žmogus yra tokia sudėtinga mašina, kad dažnai nieko nesusigaudai, o tuo labiau, jeigu tasai žmogus yra moteris!”

     Keldamas čia tą moters logikos skirtingumą, anaiptol nekeliu kažko, kas moterį žemintų, nes šiandieninis pasaulis, vairuojamas įvairių nedorų jausmų užterštos vyrų logikos, stovi katastrofos akivaizdoje ir yra tapęs toks nelogiškas ir neišmintingas. Reikia dar pastebėti, kad tokios grynai protinės logikos galvojimas, kad ir į tiesą vesdamas, ne visada būna teisingas ir dar rečiau gailestingas.

     Be to, moteris labiau negu vyras yra surišta su gamta, nes ji yra gyvybės gimdytoja. Vyras tik prisideda prie gyvybės pažadinimo, bet pačią gyvybę išnešioja, savo krauju išmaitina ir skausmuose pagimdo motina. Tai dėl to gamtos paslapčių eilėje moteris labiau negu vyras yra gamtos paslaptis. Gamta joje reguliariai banguoja skausmu, įtempdama jos nervus ir drumsdama dvasios pusiausvyrą. Būdama labiau į gamtą įaugusi, ji giliau reaguoja, kai gamtos tikslai joje būna pasiekiami, nepasiekiami ar nutraukiami. Nėštumo, nevaisingumo, neištekėjimo stoviai stipriai jaudina josios dvasią. O vyrams tie visi stoviai yra nežinomas pasaulis. Gamtos įstatymų neklausymas sunkesnėmis pasekmėmis slegia moterį negu vyrą ir todėl senos panos sunkiau išlaiko pusiausvyrą, būna keistesnės negu seni kavalieriai. Anot H.

     Balzaco, jos, nepritaikydamos savo gyvenimo ir būdo prie svetimo gyvenimo ir būdo, dažnai yra liguistai palinkusios visus aplink save pritaikyti prie savęs ir tokiu būdu virsti su kitais nesiskaitančiomis tironėmis. Reikia pastebėti, kad taip įvyksta su dvasiniai neturtingomis, jokių aukštesnių siekių neturinčiomis, neištekėjusiomis moterimis. Tačiau dvasiniai turtingos moterys išlaiko pusiausvyrą ir būna naudingos visuomenei.

     Jei dar prisiminsime įvairias specifines, vadinamas moterų ligas, kurių dalis yra gamtos įstatymų pažeidimo vaisius, tai suprasime, kad tos ligos negali drumsčiamai neveikti moters dvasios. Moters nervingumas, nekartą pasiekdamas mįslingas isterijos apraiškas, dar labiau pasunkina moters mįslingumo atskleidimą.

     Moteris, būdama giliau surišta su gamta, kaip jau užsiminėme, tos pačios gamtos yra labiau skirta kančiai. "Jos yra gimusios kentėti” (T. Mann). Vyras paprastai fiziniai kenčia tik dėl ligos, o moteris kenčia be ligos jos organizme glūdinčią kančią. Tekėjusi ar netekėjusi, ji kančios vienu ar kitu pavidalu neišvengia. O juk kiekviena kančia daro žmogų kitiems mįslingą ir mažiau suprantamą. Kiek giliai kančia banguoja sąmonėje ar nuteka į pasąmonės gelmes — kas tai žino? Viena tik žinoma, kad moteris labiau kančią pakelia ir yra kantresnė negu vyras. R. Tagorės kūryboje randame tokį pasikalbėjimą: "Nedaug yra vyrų, kurie drąsiai pakeltų operaciją.” Nusijuokiau: "Ach, jūs vyrai... Jūs paprastai esate drąsūs tik su savo žmonomis!” Moters motinystė ir tos motinystės begalinė meilė vaikui, dėl kurios "motinos širdis yra praraja, kurios dugne visada atsiras atleidimas” (H. Balzac) — tai paslaptys, neįžvelgiamos vyrui.

     Tasai motiniškumo jausmas glūdi kiekvienoje, net ir netekėjusioje, moteryje. Ir kas gali visur pastebėti ir apskaičiuoti, kiek tasai jausmas pasaulyje paskleidžia gėrio pasigailėjimo, užuojautos ir pagalbos pavidalais! Tasai motiniškumas daugiau ar mažiau veikia ir ugdo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Teisingai pastebima, kad "mes visi truputį pasiliekame vaikais tos moters, kurią mylime. Ar nėra tad kartais moters uždavinys vyrą naujai tverti?” (Maxence van der Meersch).

     Moters prigimtis yra pasyvesnė negu vyro, kuris labiau yra linkęs pulti ir veikti visose gyvenimo srityse. Moteris yra pasyvesnė gal ir ta prasme, kad jos pasaulis yra siauresnis negu vyro. Jos pasaulis pirmiausia yra šeima ir namai. Pasyvesnė prigimtis yra mįslingesnė, nes nežinia, kurios galimybės joje slepiasi. O vyras, kurs savo platesnio masto veiklumu labiau save atskleidžia, yra mažiau mįslingas.

Moters ydos

     Įvairūs antifeministai — moterų priešai tų ydų daug priskaito. Nemalonūs jų gyvenime susidūrimai su atskiromis moterimis atima jiems galimybę apie moteris blaiviai kalbėti ir jas teisingai vertinti. Nesivadovaudami jų sprendimais, čia iškelsime vieną kitą ypatingai moterų prigimčiai charakteringą ydą, aptamsinančią idealųjį moteriškumą ir didinančią moters mįslingumą.

     Kaip vyro jėgos pajautimas jame žadina puikybę, taip moteris yra stipriai paliesta žemesnio tos puikybės laipsnio, kuri pasireiškia tuštybe. Tačiau yra ir esminio skirtumo tarp puikybės ir tuštybės, nes puikybė yra savarankiška, jos apimtas vyras išdidžiai atsiriboja nuo kitų, o tuštybės paliesta moteris kaip tik nuo kitų priklauso, nes gyvena jų pagyrimais, nusistebėjimais ir komplimentais. Moteris, tuštybės paliesta, savo dvasioje žiūri į veidrodį, nuolat savo išvaizdą sekdama ir džiaugdamasi savo tikromis ar dažniausiai tik įsivaizduotomis ypatybėmis. Jos didžiausias noras — tai blizgėti ir tuo atkreipti į save kitų, ypač vyrų, dėmesį. Ji nori, kad jie ją girtų, ja gėrėtųsi, nenuleistų nuo jos akių. Tad tuštybė, kaip matome, yra nenatūralus nuolatinio vaidinimo stovis. Tasai stovis yra lyg kaukė, trukdanti pažinti moters tikrąjį veidą, nes kiekvienu jos sublizgėjimu gali suabejoti: ar jis tikras, ar dirbtinis? Kai kurių moterų šis tuštybės jausmas gali pasiekti tokį laipsnį, kad jos pradeda parsidavinėti, jeigu jų vyrai neįstengia patenkinti jų prabangaus puošimosi, kuriuo paprastai sublizgama. Štai kodėl per didelis turtingumas yra moteriai pavojingas, nes "moteris, kuri išsaugo sveiką širdį turte, yra toks pat stebuklas, kaip milijonierius, kuris yra genijus” (R. Rolland).

     Šitoks tuštybės vaidinimas įtempia nervus ir virsta kančia. Scarlet M. Mitchel romane "Gone with the Wind” pasisako: "Aš niekada nebuvau tai, kas esu, ir dėl to aš sunkiai kentėjau”. Tačiau jos priešingybė, kukli Melanija, "atrodė tokia, kokia ji buvo: paprasta kaip žemė, gera kaip duona, permatoma kaip šaltinio vanduo”.

     Kadangi tuštybė yra paviršutiniškumas, tai dalis jos paliestų moterų būna labai negilios ir taip pat kitų negilumu susižavi, nes giminingos dvasios suartėja. Dėl gražios blizgančios uniformos tokios moterys sustoja prie visai nevertingų vyrų. Jų uniforma, garsas, titulas, turtas, tai yra visa, kas blizga ir kuo galima sublizgėti, užstoja moterims tokių vyrų tikrąją vertę, priklausančią nuo jų vidaus pasaulio vertingumo. Šiuo būdu galima paaiškinti faktą, kad nerimti vyrai, bet moką sublizgėti frantai dažnai turi daug didesnį pasisekimą moterų tarpe negu rimtieji. Mat, nerimtieji, tik savo išorės žiūrėdami, yra taip pat pilni tuštybės. Garbindami tuštybę savyje, jie garbina ją ir moteryse. Jei toki asmenys susituokia, tai anksčiau ar vėliau moteris praregi, kad ji nesurado atramos taško, kurio moterystėje tikėjosi. Tai yra viena svarbiausių moterystės tragedijos priežasčių.

     Įvairūs moterų medžiotojai, donžuanai, šitą moters palinkimą į tuštybę labai moka išnaudoti. Pataikaudami tai tuštybei, jie apiberia moterį komplimentais, nuo kurių ji svaigsta, neįžvelgdama, kur baigiasi tiesa ir kur prasideda melas. Apsvaigusi moteris lengvai tampa tokių donžuanų auka. Vulgariai tariant, toki vyrai yra lyg šeškai, kurie savo kvapu apsvaigina vištas, kad jas surytų.

     Baigiant tos moteriai pavojingiausios ydos svarstymą, bus naudinga čia prisiminti ir tą V. Hugo triuškinančią tuštybės kritiką. Šie jo žodžiai tinka ne tik moterims, bet ir nevyriškiems vyrams: "Nulis, nenorėdamas vaikščioti nuogas, pasipuošia tuštybe... O tuštybė! Palinkimas viską papuošti skambiais žodžiais... Tai, kas vadinama garbinimu ir aukšta padėtimi, o net ir tikra garbė ir šlovė — tai aukso suklastojimas... Dorybėje yra tiek ydų, kiek Diogeno apsiauste skylių”. Reiškia, anot rašytojo, nėra pagrindo didžiuotis ir tuštybės smilkalų laukti; kas tuštybės ieško, yra nulis, nieko vertas.

     Moters prigimčiai primetamas ir nepastovumas. Jeigu jau kiekvienas žmogus (taip pat ir vyras) yra dažnai nepastovus, ypač jei nesiremia pastoviais antgamtiniais principais, t. y. jei netiki, tai tas nepastovumas dar labiau gresia moteriai, kuri yra daugiau blaškoma nepastovaus jausmo. Guy de Maupassant kūryboje viena moteris taip pasisako: "Kad jūs žinotumėte, kiek daug dvasios sričių aš esu perskridusi, kurios kiekvieną kartą iš manęs darė visai kitą moterį, žiūrint to, koks buvo metų laikotarpis, kaip aš asmeniškai jaučiausi, ką skaičiau ar girdėjau. Yra dienų, kuriomis aš turiu tikrai puikios motinos sielą... kitomis dienomis aš turiu gatvės moterų sielą”. Šitokių įspūdžių vadovavimosi įtakoje moteris pasidaro nesuprantama, pilna prieštaravimų, ir gyvenimas su ja gali virsti kančia. Tokia moteris dar vakar mylėtą asmenį gali lengva širdimi, be jokio rimto pagrindo iš savo gyvenimo išbraukti, pradėti jo nekęsti, o rytoj vėl netikėtai prie jo grįžti. Ji priklauso prie tų moterų, "su kuriomis bendraujant, nelieka žmogui nieko kita kaip ašaros” (J. Wassermann).

     Tokį klasišką nepastovumo, svyravimo, savo jausmuose pasimetimo, kad ir be josios kaltės, moters pavyzdį savo "Baltųjų Nakčių” kūrinyje rodo F. Dostojevskis. Tame kūrinyje viena tokių moterų jos meile suinteresuotam, bet ją įtariančiam dėl meilės kitam vyrui, sako: "Nekaltinkite manęs, nes aš visai nepasikeičiau jūsų atžvilgiu. Aš pasakiau, kad mylėsiu, ir dabar jus myliu, daugiau negu myliu. O, Dieve! Kad aš galėčiau mylėti judu abudu drauge! O, kad jūs būtumėte jis!”

     Nežiūrint moteriai priskiriamo nepastovumo, kai kurie sako, kad ji gali labai ištvermingai ir be atodairos siekti savo norų patenkinimo. Ji taip pat pastoviai siekia viešpatauti vyrams. Gal šis paskutinis siekimas — tai pasąmonės jausmas, kuriuo siekiama vyrams atkeršyti už visų praėjusių amžių moters žeminimą ir skriaudas.

     Nenorėčiau čia prisidėti prie tų, kurie kaltina moterį, kad ji per daug kalbanti, ir kurie ją kaltina kitomis iš to kalbėjimo išeinančiomis blogybėmis. Jei dauguma moterų yra linkusios kiek daugiau kalbėti už daugumą vyrų, tai atrodo, kad šį faktą galima aiškinti didesniu moters socialumu. Tą didesnį socialumą įrodo ir tai, kad moterys turi daugiau draugių negu vyrai draugų. Didesnis socialumas visai natūraliai pasireiškia didesniu kalbėjimu. O be to, kadangi moterys nemėgsta politikos, tai jų kalbos labiau sukasi apie kasdieninį gyvenimą, į jį kritiškai žvelgiant. Rimti vyrai neturėtų į tai tragiškai žiūrėti.

     Liečiant moterų neigiamus palinkimus, reikia dar pridėti, kad gyvenimo stebėtojų daugumos tvirtinimu moters moralinis smukimas būna didesnis negu vyrų. "Moterys yra kraštutinės — jos yra geresnės ar blogesnės už vyrus” (La Bruyere). Šį tvirtinimą savo kūriniuose nekartą pabrėžia ir Šekspyras. Pvz. moterų žiaurumas pasiekia aukštesnį laipsnį negu vyrų, ką rodo revoliucijų epizodai. Kad kai kurios moterys yra linkusios žaisti vyrų jausmais, tai dažnai yra tikra tiesa. Norėdamos turėti kaip galima daugiau garbintojų, savo koketavimu jos kankina ne vieną vyrą. Pierre la Mure, aprašydamas dailininko Toulouse Lautrec gyvenimą, tarp kitko iškelia tokios koketės moters skaudžią savo pasekmėmis neatsakingumo ir neatsargumo nuotaiką, kai ji šypsodavosi tam nelaimingam, fiziniai sužalotam žmogui. Tasai žmogus penkerius metus svaigstančiu protu ir širdimi apgaudinėjo save, galvodamas, kad ji mylinti jį. Ir koks baisus buvo jo pabudimas, kai paaiškėjo, kad tai klaida. Mat, ji šypsojosi ne jam, o tik jo garsiam vardui!

     Moters cinizmas taip pat gali būti daug kraštutiniškesnis negu vyrų. Viena rašytoja, patekusi į bolševikų koncentracijos stovyklas Vorkutoje, aprašo moterų kalinių begėdiškumą. Tenai ji pajuto, kaip gali keiktis ir begėdiškai pasireikšti sugedusių moterų liežuvis. Ten ji išgirdo tokių dalykų, kurie perviršijo jos vaizduotę. Begėdiškiausi žodžiai, pasigyrimai ir pasiūlymai prie kitų langų stovintiems vyrams kaliniams, nepadorių atsiminimų su visomis smulkmenomis pasakojimai, begėdiškiausių sakinių dešimtimis kartų vis aiškiau ir balsiau pakartojimai ir t. t. Iš visų kamerų per visus langus, anot liudininkės, liejosi purviniausių žodžių srovės.

     Visa tai prisimindami, objektyvūs moterų stebėtojai negali pamiršti senovės romėnų žinomo posakio, kad "geriausiojo sugedimas yra blogiausias”. Moteris atstovauja aukštesnį dvasinį pradą žmonijoje, todėl nenuostabu, kad jeigu ji krinta, tai krinta iš didesnės aukštumos negu vyras. Iš didesnės aukštumos krisdama, ji, tartum indas, sudūžta į smulkesnes šukes. Be to, į tokias žemumas tegali kristi tik tokia moteris, kuriai nėra nieko, kas būtų šventa, kuriai dvasinės vertybės nieko nereiškia. Tačiau tokių moterų yra nedaug.

Moters prigimties turtai

     Anot F. Mauriac, moterys savyje nešioja turtingesnių jausmų pasaulį negu vyrai, tik joms trūksta dovanos tuos jausmus išreikšti. Tai dėl to didžiųjų muzikų, poetų ir dailininkų tarpe yra tiek maža moterų. Atrodo, kad tasai turtingesnis jausmų pasaulis ypač pasireiškia moters religinio gyvenimo ir meilės srityse. Moteris yra religingesnė už vyrą, ir meilė jos gyvenime vaidina daug didesnį vaidmenį negu vyro gyvenime.

     Moteris ne tik yra religingesnė ir jautresnė religijos apraiškom (ko įrodinėti, atrodo, nereikia), bet, tokia būdama, ji yra tinkamesnis įrankis Dievo rankose negu vyras. Štai kodėl "moterys suprato ir daug meilingiau už vyrus sekė Kristų bei turėjo privilegiją būti pirmos pamatyti Prisikėlusįjį” (G. Papini). Tad suprantama, kodėl beveik visi didieji antgamtiniai apreiškimai (turiu galvoje Bažnyčios patvirtintus privačius apreiškimus) yra suteikti per moteris. Tik prisiminkime Liurdą, Fatimą ir Jėzaus Širdies apsireiškimus Paray le Monial vienuolyne. Fatimoje Marijos apsireiškimus mato dvi mergaitės ir vienas berniukas, bet jis mato tik pasirodžiusią ją, o mergaitės ją mato ir girdi, ką kalba. Moters įgimta gamtinė intuicija tokių apreiškimų bei pasirodymų metu yra praplečiama, pagilinama, Dievo suantgamtinama ir tuo būdu jos prigimtis virsta tartum antena pagauti antgamtiniam gyvenimui. Kad kartais netikintis pasaulis nedrįstų tokių antgamtinių apreiškimų priskirti moterų liguistam jautrumui ar nervams, tose apreiškimo vietose Dievas dar apčiuopiamiau pasireiškia, darydamas stebuklus. Tad šioje vietoje prisimenant tokį moters vaidmenį religijoje, galima drauge prisiminti ir didelio religinių veikalų rašytojo jėzuito P. Lippert žodžius: "Moteris yra viena didžiųjų pasaulio paslapčių”.

     Meilė — tai kita moters atmosfera, kurioje gamtiniu atžvilgiu ji pražysta pilnu žiedu. Jei daugelio vyrų gyvenime meilė yra tik pereinamasis stovis, tai moters gyvenime meilė yra jo turinys ir įprasminimas. Meilėje jos dvasinės galios išsivysto ir virsta motiniška meile jos meilės vaisiui. Ir R. Tagore tvirtina, kad kaip "didžiausias atmainas moters charakteryje gamina meilė, taip vyro charakteryje — kūno aistra ir puikybė”. Todėl ir moterystė be meilės yra didelė tragedija jautresnei moteriai, kai tuo tarpu dauguma vyrų gali be jaudinimosi tokia moteryste naudotis. Moterystės artimybė be meilės moteriai yra kančia, o daugumą vyrų tokia pat artimybė visiškai patenkina. Todėl jei moteris sąmoningai išteka nemylėdama, o tik vadovaudamasi medžiaginiais sumetimais, tokią moterį reikia laikyti numoteriškėjusia, nusikalstančia moters prigimčiai. Tokia moterystė dvelkia užmaskuotu, supadorintu savęs prekiavimu (žinoma, klausimą reikia kitaip statyti, jei ištekėta iš meilės, ir tik po vedybų meilė yra žuvusi). Noriu čia taip pat pastebėti, ypač jaunosioms skaitytojoms, kad ne kiekvienas įsimylėjimas jau yra meilė, kuria galima grįsti moterystę. Meilė yra daug didesnis dalykas negu daugeliui jaunųjų atrodo.

     Moteris, daugeliu atvejų atstovaudama meilę, tuo pat atstovauja dvasinį pradą šeimoje, todėl J. Wassermanno žodžiai "be tavęs namai neturi sielos” duoda progos giliau susimąstyti moters vaidmeniu šeimoje. Kaip kai kurios moterys moka giliai, tiesiog genialiai mylėti, tai rodo Juliette Drouet laiškai V. Hugo, bet tokią meilę reikia užsitarnauti. Tik tam, kuris užsitarnauja pagarbą, moteris tegali nusilenkti. Bet nedaug pasaulyje yra vyrų, kurie galėtų imtis visą atsakomybę už moters laimę (R. Tagore).

     Moteris grožį labiau supranta ir įvertina negu vyras. Pati savo grožiu rūpindamasi, ji, ir dažniausiai tik ji, rūpinasi gražinti savo aplinką. Ir gėlių darželiai Lietuvoje buvo moterų kūrinys. Kiekvienas tikras grožis puošia pasaulį ir yra artimo meilės dovana aplinkiniams. Visai nesirūpinti grožiu būtų nemoteriška, moteriai nenatūralu. Tad kažin ar kai kurių amerikiečių moterų neskoningas rėdymasis ir viešas rodymasis visokiose neestetiškose padėtyse nėra šio krašto moterų numoteriškėjimo ženklas? Moteris, atstovaudama grožį ir juo rūpindamasi, negali pamiršti, kad šalia išorinio grožio yra ir gerumo grožis, kurs spindi iš geros širdies moters veido. Šis grožis yra patrauklesnis negu išorinis grožis, nes išorinį grožį "beveik visuomet lydi šaltis ar kvailumas” (H. Balzac). Juk tokia moteris, per daug laiko skirdama savo išorei, nebetenka laiko savo vidaus turtinimui, t. y. skaitymui ir mąstymui.

     Nors moteris yra mažiau sukūrusi meno kūrinių, tačiau nedaug yra meno kūrinių, kurių ji nebūtų įkvėpusi. Beveik kiekvieno meno kūrinio užkulisyje vienu ar kitu būdu dalyvauja moteris. Sąmoningas ar nesąmoningas noras padaryti moteriai įspūdį verčia vyrą kurti. Dėl to ir kalbėtojas daug kūrybingiau sublizga, kai jo auditoriją sudaro moterys, o ne vyrai.

     Kaip amžių dulkėmis užpustyto miesto griuvėsius reikia atkasti, norint juos pažinti, taip reikia pastangų ir moters mįslei atskleisti. "Moterų niekas nepažįsta. Didžiausi protai tai bandė ir nieko nepasiekė”, taip tvirtina Pierre la Mure, kurs tuoj nusiminusiai, nors ir nerimtai prideda: "O gal ten iš viso nėra ko pažinti?”

     Gal moters dvasios stoviai yra toki nesuprantami ir neapskaičiuojami dėl to, kad moters dvasios veidas amžių eigoje buvo teršiamas įvairiopų moters žeminimu, su kuriuo, kas blogiausia, moteris apsiprato ir pradėjo jo nejusti, įjungdama jį į savo dvasios pasaulį. Sunki vyrų valdomo pasaulio neteisybė ir skriauda slėgė ir dar dabar tebeslegia moterį. Ar tai nebuvo kančia, kai pirmiau įvairiose šalyse tėvai, o kartais tik vienas tėvas, parinkdavo dukteriai vyrą, visai nesiskaitydami su moters širdimi? Ar baltoji vergija ir prostitucija nėra nužmoginusi moters, paversdama ją preke? Nekalbant apie komunistinius kraštus, kur moters "sulyginimas” su vyrais ją numoterino ir apkrovė tik vyro jėgomis pakeliamais darbais, ar demokratiniai kraštai nenusikalsta moteriai? Ar nėra moters žeminimas šiame krašte tasai vyrų siundymas prieš moteris visokiomis nuogybėmis reklamose, žurnaluose, filmuose? Tokiu būdu moteris sudaiktinama, žmogus joje užtušuojamas, ji pastatoma tik kaip pasismaginimo priemonė. To siundymo paveikti, kai kurie vyrai puola net mažametes mergaites, jas prievartaudami ir žudydami. Dažnai jie už tai susilaukia per mažos bausmės, tartum moters gyvybė būtų menkesnės vertės už vyro, nes retai kuris jų susilaukia teisėtai užtarnautos aukščiausios bausmės!

     Dvejopa moralė už tą patį bendrą nusikaltimą labiau smerkia moterį negu vyrą, nors vyras savo jėga, didesniu turtingumu ir kartais viršininkystės padėtimi įstaigose turi daugiau galimybių suvedžioti ir dėl to yra kaltesnis. Juk ne vienoje darbo vietovėje moteris yra nuolatinio nervų įtempimo, budėjimo ir gynimosi nuo įvairių vyrų kabinėjimosi stovyje. Dėl to, jei moteryje yra ydų, tai bent dalį kaltės turi prisiimti ir vyrai, kurių santvarkoje moterys liko sužalotos čia suminėtų ir nesuminėtų blogybių.

     R. Tagorės kūryboje tarp kitko yra toks pasikalbėjimas: "Kartą jam tariau (taip sakė viena moteris, A. G.): "Moters siela yra taip maža ir trapi.”— "Kaip kiniečių moterų kojos”, pridėjo jis. "Bet ar visuomenė nepavergė jų iki tokio laipsnio (paklausė ji, A. G.), kad jos turėjo pasidaryti mažos ir trapios?” Tačiau apie visa tai paprastai vyrai negalvoja. "Kiek vyrų veda, neturėdami nė mažiausio supratimo, kas yra moteris! Ar kuriam jų ateina į galvą mintis skirti šiek tiek laiko moters pažinimui?” (H. Balzac). Dėl tos priežasties negraži moteris jiems neturi vertės, nes kitokio grožio kaip išorinis, jie nepažįsta. Sis grožis jų dvasios akis apakina, neleisdamas pamatyti tikrosios, vidujinės vertės.

     Tokių minčių įtakoje kilnus vyras, būdamas teisingas, negali moters neužjausti. Ir prancūzų poetas Alfred de Vigny, panašias mintis svarstydamas bei matydamas moters padėtį įvairiais laikais ir įvairiose tautose, savo mintis baigia tokia išvada, kad kiekvienas vyras kiekvienai sutiktai moteriai vietoje "labą dieną” turėtų sakyti: "Atleisk!”

P. S. Šis straipsnis yra papildymas straipsnio “Žmogaus mįslingumas” (L. L. 1957, nr. 1).