Spausdinti

PETRAS MALDEIKIS

1. Individualybės samprata

     Kaip nėra miške dviejų visiškai vienodų medžių, taip pat nėra visiškai vienodų dviejų žmonių. Mes visi vienas nuo kito skiriamės išorine savo kūno išvaizda, jo išsivystymu ir jo atskirų organų pajėgumu vienaip ar kitaip funkcionuoti. Mes skiriamės ir savo psichiniais sugebėjimais, palinkimais, interesais ir charakterio ypatybėmis. Nevienodas ir mūsų dvasinis gyvenimas su savo principais, nusistatymais, vertybėmis ir idealais. Žodžiu, mes kiekvienas esame kitoks žmogus, kiekvienas esame skirtingas nuo kitų. Kai kalbame ar svarstome, kuo vienas žmogus išsiskiria iš kitų, ir kai randame tai, kas tik jam vienam tetinka, tada sakome, kad tai yra jam individualu. Visa gi drauge paėmus, kuo tas ar kitas žmogus išsiskiria iš kitų ir kas tik jam vienam tėra charakteringa, sudaro jo individualybę. Taigi, žmogaus individualybe laikysime visų jam būdingų linkimų, interesų, sugebėjimų ir kitokių psichinių bruožų visumą. Kai žmogaus individualybė yra suderinta su kuriais nors dvasiniais principais, kai psichiniai sugebėjimai ir linkimai bei interesai yra koordinuotai palenkti kuriam nors dvasinio pobūdžio siekimui ar principui, tada kalbame jau nebe apie to žmogaus individualybę, o apie jo asmenybę. Kadangi, kaip jau matėme, kiekvienas mes esame nuo kitų daugiau ar mažiau skirtingas, tai tuo pačiu kiekvienas turi daugiau ar mažiau išplėtotą individualybę. Kiekvienas mes turime ir dvasinio pobūdžio, ir principų, kuriais pakylame virš savisaugos, savęs išlaikymo ir kitų biologinių tendencijų ir pagal kuriuos stengiamės tvarkyti savo gyvenimą. Tuo pačiu mes esame ir daugiau ar mažiau išugdytos ir pagal tą ar kitą dvasinį principą integruotos asmenybės.

2. Vaiko individualybė

     Visi žinome, kad įvairios žmogaus ypatybės bei sugebėjimai išsivysto, jam augant bei bręstant. Nors naujai ateinąs į pasaulį žmogus nėra visiškai tuščias popieriaus lapas, į kurį gyvenimas laisvai visko prirašytų, o atsineša ir tam tikrą ankstesniųjų kartų paveldėjimą, tačiau naujagimių išoriniai ir psichinių pergyvenimų skirtingumai yra per maži, kad galėtume apie jų individualybę kalbėti. Bet kiekviena motina, auginusi keletą vaikų, galėtų pasakyti, kad įvairių individualių skirtumų atsiranda gana anksti, pvz., skirtingas reagavimas į aplinkos reiškinius ir skirtingi sugebėjimai. Vaikui augant, tokie skirtingumai darosi vis ryškesni. O pasiekęs mokyklinį amžių, kiekvienas vaikas turi jau savo susiformavusį "aš", savo psichinį ir nuo kitų skirtingą gyvenimą ir iš kitų išsiskiria savo vienokiais ar kitokiais sugebėjimais ir interesais, duodamas pagrindą tikėtis bei spėlioti, ko iš jo galima laukti ir į kurį gyvenimo taką jis gali pasukti savo ateitį.

3. Individualybės išsivystymas

     Sutinkant, kad žmogus, ateidamas į pasaulį, savo individualybės dar neturi, bet ji susidaro jam augant ir bręstant, gali kilti mintis, kad už jos išsivystymą yra atsakingas tik auklėjimas, būtent, kad tik auklėjimas ir aplinka suformuoja bei išvysto jame vienokias ar kitokias ypatybes. Tačiau su tuo tik iš dalies tegalima sutikti. Ir be jokių psichologinių apsiskaitymų, vien tik iš praktinio gyvenimo stebėjimo, dauguma žmonių yra nuomonės, kad ne vien auklėjimas žmogų suformuoja, bet kad kiekvienas, jau gimdamas, daug ką atsineša, ko ir geru auklėjimu negalima panaikinti.

     Tiesa, šiame krašte ir mokslinėje literatūroje labai dažnai rasime tvirtinimų, kad visi individualūs skirtumai pareina tik nuo aplinkos bei auklėjimo. Čia yra įsigalėjusi gana stipri materialistinė srovė, kuri nepripažįsta jokio dvasinio gyvenimo ir žmogų laiko vien chemiškai mechaniškai veikiančiu padaru ir dėl tokio savo materialistinio nusistatymo, vengdama visa to, kas tik primintų žmogaus sielą, atmeta prileidimą, kad žmogus turėtų kurį nors psichinį paveldėjimą. Jų teigimu, kaip neturi paveldėjimo joks mechaniškas įrengimas, taip jo negali turėti ir žmogus. Laikydami visus psichinius reiškinius vien chemiškų procesų reakcijomis, jie nepripažįsta jokio psichinio gyvenimo, tuo pačiu ir psichinių skirtingumų paveldėjimo. Išeidami iš tokio nusistatymo, jie nepripažįsta nė psichinių lyčių skirtingumų, kurie kitokių pažiūrų žmonėms atrodo jau labai aiškūs. Jų tvirtinimu, nėra jokių įgimtų vyriškų ir moteriškų ypatybių. Pvz., kad mergaitės yra švelnesnės, žaidžia su lėlėmis ir labiau pasirenka šeimos ir namų tvarkymo žaidimus, o berniukai daugiau trankosi, pešasi ir žaidžia statybos, medžiojimo ir kariavimo žaidimus, Amerikoje labai dažnai išaiškinama tuo, kad taip yra tik dėl to, kad čia veikia tokia nuotaika ir kad tėvai vaikus taip nuteikia. Taigi, čia, gal būt, visi susiduriame su vienašališka ir nepagrįsta pažiūra, kad psichinio paveldėjimo nėra ir kad visi psichiniai skirtingumai yra tik auklėjimo ir kitokios aplinkos veikimo padaras, susiformavęs iš fizinio organizmo reagavimo į įvairius žmogų veikiančius aplinkos dirginimus. Tačiau vargiai kuri motina, pati toje pačioje šeimoje auklėjusi kelis vaikus, sutiks, kad jie visi būtų visiškai iš prigimties vienodi, kad tarp jų nebūtų įgimtų skirtingumų ir kad jų laikymasis, gabumai, palinkimai ir temperamentai pasidarytų dėl ko nors skirtingi, jiems beaugant.

     Panašiai ir moksle, neskaitant kalbamos amerikinės materialistinės srovės, vyrauja įsitikinimas, kad žmogaus individualybė pareina ir nuo įgimtų pradų paveldėjimo ir nuo aplinkos veikimo bei auklėjimo. Tik kai kur nesutariama, kas turi daugiau reikšmės — įgimtas paveldėjimas ar aplinka. Nesutariama, nes neįmanoma tuos abu dalykus praktiškai patikrinti ar apskaičiuoti. Negalima patikrinti, su kokiais paveldėjimo pradais kūdikis ateina į pasaulį, neįmanoma suregistruoti ir visų įtakų, kokius įspūdžius jam padaro aplinka kiekvieną momentą ir kaip jį kada paveikia. Neįmanoma patikrinti psichinio paveldėjimo, nes žmogus iš tėvų konkrečių ypatybių nepaveldi, o paveldi tik tam tikrus pradus, iš kurių aplinkai palankiai veikiant, išsivysto atitinkamos ypatybės. Pvz. garsaus muziko vaikas gali būti paveldėjęs muzikinius pradus. Bet jei jis augs aplinkoje, kur nesusidurs su muzika, jo paveldėti muzikiniai pradai gali būti nuslopinti ir gali neišsivystyti. Jo įgimtiems muzikiniams pradams išsivystyti reikalinga, kad ir iš aplinkos jis turėtų paskatinimų ir sąlygų lavintis. Bet iš kito vaiko, kuris tokių muzikinių pradų nėra paveldėjęs, nei tokia pat aplinka, nei geras muzikos mokymas, kaip iš praktikos žinome, muziko jau nepadarys.

     Iš to matome, kad žmogaus individualybė pareina nuo paveldėjimo, nes žmogus paveldi iš tėvų įvairių pradų, iš kurių gali išsivystyti įvairiausios ypatybės bei sugebėjimai. O kadangi vaikai gimsta su įvairiausiais pradais, tai tose pačiose aplinkos sąlygose viename vaike vystosi vienokia individualybė, o kitame, su kitokiais įgimtais pradais, vystosi jau kitokia individualybė. Kadangi žmonės gimsta su įvairiausiais paveldėtais pradais, tai ir toje pačioje aplinkoje išsivysto žmonės labai įvairūs. Su visiškai vienodais paveldėtais pradais yra laikomi tik du vienos lyties kartu gimę dvynukai. Bet ir su tais pačiais pradais ir net toje pat šeimoje jiems abiems nėra visiškai ta pati aplinka, nes ir toje pačioje šeimoje neišauga visiškai tokie pat du dvynukai, berniukai ar mergaitės, kurie absoliučiai vienas nuo kito nesiskirtų. Tas rodo, kaip labai žmogaus pradų išsivystymas pareina nuo aplinkos. Aplinka bei auklėjimas sudaro augančiam žmogui sąlygas jo įgimtiems pradams išsiskleisti ir pasidaryti jo ypatybėmis — gabumais, temperamentais, palinkimais ir interesais. Jei žmogui trūksta kurių nors įgimtų pradų, jame negali susiformuoti nė atitinkamos ypatybės. Taip pat jei nebus tinkamų ir palankiai veikiančių aplinkos sąlygų, tai ir esami įgimti bei paveldėti pradai neišsivystys ir nepasireikš.

4. Individualybės vertinimas

     Visi žmogaus gabumai, linkimai, temperamentas ir kitokios ypatybės, kurios sudaro jo individualybę, yra laikoma jo asmens dalimi, jo individualiu turtu, kurį reikia išplėtoti ir padėti jo individualybei išsiskleisti. Teoriškai svarstant, tvirtinama, kad kiekvienas žmogus, kuris yra vienintelis toks, koks jis yra, turi lygią teisę pagal savo įgimtus pradus išsiplėtoti: niekam nepripažįstama teisės kištis į kito individualybės išsiplėtojimą ar bandyti ją iškreipti.

     Ypač daug apie vaiko individualybės apsaugojimą kalbama Amerikos auklėjime. Čia stengiamasi visą auklėjimą tvarkyti taip, kad nebūtų varžomas vaiko individualybės išsivystymas. Tuo tikslu stengiamasi vaikui duoti ko daugiausia laisvės: norima leisti jam laisvai pasirinkti mokslo dalykus, laisvai ką daryti ar nedaryti, laisvai apsispręsti, kas yra gera ar negera. Mokykloje mokytojas turi dirbti nebe kolektyviai su visa klase, o darbą atlikti su atskirais mokiniais individualiai. Pasmerkiama mokytojo prievarta, ir mokinys negali būti baudžiamas, nes tai gali pakenkti jo individualybei. Todėl šio krašto auklėjimą, kuris per daug rūpinasi vaiko individualybe ir jai duoda pirmenybę prieš moralinius, socialinius tikslus bei vertybes, reikia laikyti individualistiniu.

5. Individualiųjų vertybių vertinimas

     Visus žmogaus individualumus mes čia jau aptarėme, kaipo tik jam vienam charakteringas ypatybes. Ir jei prileidžiama, kad visi jo individualumai yra jo asmens dalys, kurias reikia išplėtoti bei išauklėti, tai tuo pačiu prileidžiama, kad tie individualumai yra vertybės, kurios reikia išsaugoti. Tuo pačiu sutinkama, kad visos žmogaus individualybės yra vertingos ir geros, ir tik reikia jas išplėtoti bei apsaugoti nuo iškraipymo ar sužalojimo. Tuo pačiu sutinkama, kad kiekvienas vaikas, koks jis yra, su visomis savo individualybėmis, yra geras bei tobulas, ir tik reikia jam leisti laisvai su visais savo gabumais bei linkimais išsiplėtoti.

     Susidurdami su taip pastatytu individualių ypatybių gerumo ar blogumo klausimu, turime išsiaiškinti, kaip šiuo atveju turėtume suprasti gerumą ar blogumą. Nesigilindami į filosofiškus gėrio ir blogio aptarimus, auklėjimo reikalui panaudosime tik psichologinius duomenis ir socialinius individo ir visuomenės santykių pagrindimus.

     Bet kuriais klausimais individui turėti kurių nors psichinių skirtingumų, nejungiamų su gyvenimo reikalavimais, yra tiek pat vertinga, kaip turėti ilgesnes ar trumpesnes kojas, vienokios ar kitokios formos ausis, didesnę ar mažesnę nosį. Tiesa, ir tie visi dalykai gali sudaryti kai kurių patogumų ar nepatogumų, tačiau savaime tie savotiškumai bei kitoniškumai nėra nei vertingi, nei nevertingi. Ne pats tokių fizinių kitoniškumų buvimas asmeniui yra vertingas, bet tai, kiek tie savotiškumai yra naudingi gyvenimo kovoje ir kiek jam padeda darniai įsijungti į aplinkinių žmonių tarpą, t. y., kaip tie savotiškumai palankiai ar nepalankiai jam atsiliepia, gyvenant žmonių bendruomenėje.

     Net ir tas ypatybes, kurios gali būti naudingos asmeniškai, ne visas galima teigiamai vertinti. Pvz. per didelis savisaugos instinktas, savanaudiškumas, vien savo reikalų težiūrėjimas — asmeniškai gali būti naudingi, bet, visuomeniškai imant, tokios ypatybės neleis sudaryti darnius santykius su aplinkiniais žmonėmis, ir todėl tenka jas vertinti neigiamai. Praktiškai jos vadinamos charakterio ydomis. Individualių žmogaus ypatybių gerumą ar blogumą reikia vertinti pagal tai, kiek jos yra naudingos pačiam asmeniui ir drauge kiek jos naudingos jam darniai įsijungti į jo aplinkos žmonių gyvenimą bei veikimą. Savaime suprantama, negalime žmogaus vertinti vien tik visuomeniniu požiūriu, vien tik jo visuomeniniu vertingumu, kaip tai daro socializmas, bet lygiai negalima žmogaus vertinti vien tik jo individualių reikalų šviesoje, visiškai neatsižiūrint į tai, kiek jis tinka ar netinka savo aplinkos visuomenei, nes tai būtų perdėtas individualizmas. Auklėdami jauną žmogų, turime išvengti bet kurio kraštutinumo. Blogas būtų auklėjimas, kuris neleistų išsiplėtoti vertingiems žmogaus individualumams, pvz. jo gabumams ir vertingiems linkimams, bet lygiai būtų blogas auklėjimas, kur, saugoj ant vaiko individualius linkimus, nebūtų stengiamasi paveikti jo egoizmą, šiurkštumą, nedraugiškumą ir kitas sociališkai nenaudingas ypatybes.

6. Ar vaikas yra geras, ar blogas?

     Nuo klausimo ar vaikas yra iš prigimties geras, ar blogas, pareina ir tai, ar jį reikia auklėti, ar leisti jam pačiam augti. Jei vaikas yra iš prigimties geras ir tam tikra prasme jau tobulas, tai atpuola reikalas jį auklėti, kaip kitados aiškino Rousseau, įrodinėdamas, kad tėvai ir mokykla, vaiką auklėdami, jį tik gadina ir iškraipo jo prigimtį. Jo manymu, vaikui turi būti leista pačiam augti, apsaugojant nuo blogų aplinkos įtakų ir sudarant aplinką pačiam teigiamai plėtotis. Panašios pažiūros buvo ir garsusis Amerikos pedagogas Jonas Dewey, kuris yra padaręs nepaprastai didelę įtaką Amerikos viešajam auklėjimui ir kurio pedagoginiai principai buvo beveik visuotinai prigiję, o jo įtaka tik dabar pradeda kiek mažėti.

     Jei vaiko gerumą ir blogumą vertinsime pagal jo socialumą, laikydami socialumą teigiamu, o egocentriškumą neigiamu dalyku, tai vaiko psichinėje bei dvasinėje struktūroje santykis tarp biologinių ir dvasinių tendencijų neatrodys taip jau idealus. Ankstyvojoje vaikystėje stipriai vyrauja polinkiai. Vaikas, jausdamasis silpnas, yra egocentriškas. Jis visko sau reikalauja ir nerodo linkimo daug kuo nors dalintis su kitais. Tik jam augant, greta biologinių išlikimo tendencijų įsijungia ir dvasinis elementas, kuris pamažu vis stiprėja. Bet apskritai juo jaunesnis vaikas, juo didesnė yra biologinės pusės persvara. Dvasinis elementas, kaip žinome, įsijungia vėliau, ir dvasinis subrendimas ateina po fizinio subrendimo.

     Biologiniam žmogaus augimui reikalingas atitinkamas maistas ir fizinis treniravimas bei grūdinimas. Panašiai dvasiniam jo augimui reikalingas dvasinis maitinimas, t. y. auklėjimas.

     Tie, kurie manė, kad vaikas yra iš prigimties tobulas, tuo pačiu prileido, kad reikia tik leisti vaikui netrukdomam išsiauklėti. Kaip jau matėme, tokia tendencija buvo įsivyravusi amerikiečių auklėjime, bandant vaikui duoti daug laisvės, kad nebūtų varžomas jo individualybės išsivystymas ir neapsunkinant jo per daug mokslo žiniomis. Vokiečių pedagogai į tokią pažiūrą atsako tokiu klausimu: "Koks gi yra auklėjimo tikslas — vaiką auklėti, ar leisti jam pačiam augti?" Iš tokio klausimo pastatymo galime numatyti ir atsakymą, kad vaikas, neauklėjamas ir paliktas sau pačiam augti, išaugs neišauklėtas.

7. Individualybė, ar charakteris?

     Kaip jau matėme, yra buvę istorijoje pedagoginių srovių, prie kurių tenka priskirti ir šio krašto nemažą dalį viešosios mokyklos auklėjimo, ypatingai besirūpinančių vaiko individualybės išvystymu bei apsaugojimu. Mes gi esame įpratę į tradicinės pedagogikos pažiūrą, kad kiekvieno žmogaus prigimtyje yra ir teigiamai, ir neigiamai besireiškiančių pradų, iš kurių teigiamuosius reikia skatinti ir išvystyti, o neigiamuosius sulaikyti nuo išsivystymo. Taigi, mūsų pažiūra yra ta, kad reikia vertinti ir palaikyti teigiamai besireiškiančius vaiko individualumus, o neleisti išsiplėtoti neigiamiesiems; ypač rūpinamasi įskiepi) imu dvasinių vertybių, kurios pasisavintos suformuoja žmogaus moralinį charakterį. Vien tik žmogaus individualinių gabumų, linkimų ir interesų išplėtojimas dar nepadaro žmogaus labai vertingo. Gal būt, kiekvienas atsimename gabių menininkų ir šiaip gabių žmonių, kurie dėl savo silpno charakterio tų savo gabumų neišnaudojo, morališkai nusigyveno ir "nuėjo niekais". Todėl Europos auklėjimas bene svarbiausiu savo uždaviniu laiko charakterio auklėjimą bei grūdinimą. Augančio žmogaus charakteryje siekiama auklėjimo keliu įdiegti pagrindinių vertybių principus ir jį užgrūdinti, kad jis būtų tvirtas ir atsparus prieš visokias kliūtis bei gyvenimo sunkumus. Tų ypatybių neturintį vadina žmogumi be charakterio.

8. Lepinimo klausimu

     Kalbantį apie charakterio ugdymą, negalima praleisti nepasvarsčius, kaip reikia žiūrėti į vaiko išlepinimą. Pavadindami kurį nors išlepintu žmogumi, tuo pačiu pasisakome apie jį tam tikra prasme neigiamai. Kai sakome, kad tas ar kitas žmogus yra išlepintas, suprantame, kad jis yra gavęs netinkamą išauklėjimą, kuris pasirodo jo silpnumu, neužsigrūdinimu ir įpratimu, kad visos jo užgaidos būtų tenkinamos.

     Jei paanalizuosime šių laikų amerikiečių auklėjimą, kurio centru yra nebe išauklėjimo siekimai, o pats vaikas, ir kuriame yra labai daug "good time" dvasios, tai rasime daug to, ką mes suprantame lepinimu. Viskuo pertekęs ir nerūpestingai begyvenąs kraštas nesirūpina ir savo priaugančios kartos užgrūdinimu. Mokyklos darbo labai neapsunkintas vaikas gali turėti viską, ko tik jis nori; jis gali visko iš tėvų reikalauti, pats jokios pareigos savo tėvų šeimai nejausdamas. Bene svarbiausias jaunimo pasigrūdinimo atvejis čia kyla tik iš tradicijos, kad jaunuolis ar paauglys turi pats užsidirbti sau reikalingų lėšų.

     Tuo atžvilgiu kitokios pažiūros dar nėra išnykusios Senajame Pasaulyje. Vokiečiai lepinimą laiko labai didele pedagogine klaida ir su panieka kalba apie išlepintą žmogų, vadindami jį silpnuoliu. Anglų politikų bei veikėjų tvirtas charakteris jų pačių yra išaiškinamas tuo, kad jie savo mokyklose juos užgrūdino darbu ir kietu sportu.

9. Augančio žmogaus drausminimas

     Pedagogine prasme drausme suprantame tam tikrą tvarką bei reikalavimus, prie kurių vaikas su savo elgesiu turi prisitaikyti savo tėvų, mokyklos, draugų ir visuomenės atžvilgiu. Senais laikais auklėjimo drausmė yra buvusi kieta. Naujausiais laikais ji yra gerokai sušvelnėjusi, o Amerikoje ji yra jau ir sumenkėjusi. Siekiant mokytojo vadovaujamą mokymą bei auklėjimą pakeisti daugiau laisvu pačių mokinių darbu, atsisakyta nemažos dalies auklėtojo autoriteto, kad tuo būdu vaikas laisvai išsiplėtotų į sąmoningą, sociališkai veiklų ir demokratiškai nusiteikusį pilietį. Tam reikalui buvo paneigtas ir dabar per televiziją ir kitais keliais tebeniekinamas auklėtojų autoritetas, kad jis neslopintų vaiko iniciatyvos ir sudarytų laisvą, niekieno nediriguojamą ir neautoritetinę atmosferą. Bet tuo keliu prasilenkta su principu, kad be savitvardos, savęs atsižadėjimo, autoritetingo vadovavimo ir drausmės vaikas negali išsiauklėti nei sveiko charakterio, nei stiprios asmenybės, nei pagaliau gero pilietiškumo.

     Materialistinės krypties auklėtojai, kurie nepripažįsta vaikui laisvos valios ir mokyklinės drausmės negrindžia charakteriu bei atsakingumu, o rekomenduoja, užuot mokiniui stačius tvarkos bei darbo reikalavimus, jį taip įtraukti į veikimą, kad jis pats, savo interesų vedamas, dirbtų ir tvarkytųsi, nes geriausia disciplina esanti savęs disciplina. Jie laiko pagrindiniu auklėjimosi elementu mokinio susiinteresavimą, jo vidinį nusiteikimą. Tuo tarpu išorinis vaiko spaudimas bei vertimas niekada nesukels jo laisvo intereso ir nepažadins vidinio palankaus nusiteikimo. Kad vaikas gerai elgtųsi ar mokytųsi, reikia, kad jis matytų iš to naudos. Tuo atžvilgiu Dewey skelbė principą: pirma duok vaikui, tai ir jis duos (give and take).

     Gal ir gražiai skamba teorija atsisakyti visokios prievartos auklėjime ir jį pagrįsti tik laisvu ir jo interesus atitinkančiu veikimu, tačiau praktiškai tai reiškia didelės auklėjimo dalies atsisakymą. Pasiruošimas gyvenimui reikalauja iš vaiko daug daugiau negu tik tai, kas atitinka jo interesus. Auklėjimas reikalauja ne tik tai, kas malonu. Išauklėtu žmogumi laikome ne tą, kuris lavinosi ir auklėjosi tik tose srityse, į kurias jį traukė jo interesai, o vispusiškai išlavintą ir išauklėtą žmogų. Mūsų siekimas yra išauklėti žmogų, kuris jaustų atsakingumą už visus savo veiksmus, turėtų tvirtą moralinį charakterį, mokėtų sugyventi ir savo interesus paaukoti svarbesnių dalykų labui. Drausmingumo, susiklausymo ir atsakingumo reikalinga ne tik šeimoje, ne tik mokykloje, bet dar daugiau gyvenime.

     Lietuviams ateiviams, patekusiems į čia esamą auklėjimo atmosferą, yra ypatingai sunku. Tėvai yra pasimetę, ir juos čia jau vaikai pamoko, kaip jie turi būti auklėjami.

     Mes čia esame patekę į gyvenimo srovę, kurioje nemokame plaukti ir menkai tevaldome savo likimo vairą. Savo išsiauklėjimo mes čia dauguma nesugebame panaudoti. Auklėjimo atžvilgiu tęstinumas tarp tėvų ir vaikų yra labai susilpnėjęs. Vaikams patekus į šio krašto mokyklos nuotaikas, tėvų auklėjimas jiems atrodo nebetinkamas. Pamirštasis ketvirtas Dievo įsakymas sumažino atsakingumą tarp vaikų ir tėvų. Mūsų auklėjimo tradicijos nutrūksta, ir tai mūsų auklėjimo santykius pakeičia. Bet vieno dalyko mes neturėtume leisti pakeisti — tai mūsų pažiūrų į auklėjimą. Mes atsivežėme daug sveikesnius auklėjimo principus negu čia radome. Mums tenka atsižadėti kai kurių išorinių auklėjimo formų, bet mes neturėtume atsižadėti savo auklėjimo vertybių.