Spausdinti

Aloyzas Baronas

(“L. L.” konkurse I-ją premiją laimėjusi novelė)

ARPŠVENTINIS laikotarpis mane visada būdavo užkrečiąs grauduliu. Naujieji Metai, man atrodydavo, taip dažnai kartodavosi, kad nenoromis įsibrėždavo beprasmiškumo mintis ir pagaudavo keista depresija. Jautei, kad turtėji, gyvenime šio to įsigyji, bet nepabaigiamai iš rankų slysta laikas, nuvertinąs visą sunkiai uždirbtą turtą. Tokią niūroką po Naujų Metų popietę žiūrėjau pro savo namų platų saliono langą į smulkų sniegą, kuris be paliovos krito, kartais suvilnydamas, lyg dūmai. Iš traškančių radiatorių sruveno šilima, minkštose šlepetėse buvo patogu, tačiau kažkoks praradimo jausmas vertė eiti lauk, ir po poros minučių žengiau pustušte gatve, smulkiam sniegui krentant į akis. Už poros blokų paskambinau prie studijų draugo inžinieriaus Beniaus Kerulio namų. Naujų namų duris pravėrė Beniaus tėvas Povilas, iš vidaus tvoskė šilima, ir mane pradžioje griebė svaigulys, lyg po kelių alaus stiklų.

     — Gerai, kad užsukai, braižiau tokią verandą ir baisiai nusibodo, — tarė iš darbo kambario atėjęs vienmarškinis Benius. Jis buvo jaunas ir aptukęs, ir jo rankos blizgėjo. Senojo Kerulio žmona buvo išvykusi pas dukterį, mes trys vyrai patogiai susėdome sa-lione ir žiūrėjome, kaip lauke vis labiau prietemėjo ir pustė.

Senyvas, žilas ir sudžiūvęs Povilas Kerulis atnešė kvortą alaus, kaire ranka suėmęs butelį, dešine kilnojo stiklus. Nykščiu ir smiliumi laikydamas, stiklą statė ant stalo, gi kiti trys pirštai likdavo išsitiesę. Aš seniai žinojau, kad senis nejudina trijų pirštų, bet dabar taip įdėmiai pažvelgiau į juos, kad abu Keruliai tai pastebėjo ir jaunasis nusijuokė:

     —    Tėtis kelią rodo.

     —    Taip, vaike, rodau kelią, visada rodau, jau trisdešimt metų, — pasakė senis Kerulis, patrynė kaire sudžiūvusią kaktą, ir valandėlę visi tylėjom. Tebuvo girdėti tik radiatorių monotoniškas traškėjimas, gi gatvėj kažkas kankinosi, negalėdamas iš sniego ištraukti automašinos, ir beveik buvo gaila, lyg gyvo daikto, taip virkdomo, tarpais piktai sukaukiančio automobilio. Jaučiausi anuo žvilgsniu, į senio nelankstomus pirštus, nusikaltęs ir galvojau, kaip atitaisyti, bet tėvas vėl tarė:

     —    Jau trisdešimt metų, kai rodau tiesų kelią.

     —    Aš tai puikiai prisimenu, — pasakė Benius.

     Sutemo. Sūnus uždengė platų langą, ir kambary tapo lyg dar šilčiau, nebebuvo matyti krintančio sniego ir judančių, apsnigtų, drebančių medžių šakų. Iš stovimos medinės, sunkios, puošnios lempos švystelėjo melsva šviesa. Salione buvo jauku. Mes lėtai gėrėm alų, ir jis sruveno gyslomis, keistai kutendamas krūtinę.

     —    Aš žinau, kad tu viską prisimeni, — šypsojosi sausomis ir plonomis lūpomis tėvas, ir man atrodė, kad jis turėjo būti labai šykštus. Tačiau šią apgaulingą mintį jis pertraukė, pakeldamas stiklinę, ir aš staiga nugręžiau akis, kad nepamatyčiau jo ištiestų pirštų.

     —    Tai, va, ir rodau tikrąjį kelią, — pasakė tėvas, valandėlę nutilo ir vėl tęsė: — pasakose vaizduojami neturtingi žmonės geresni, bet tai netiesa. Neturtingas žmogus irzlus ir jis nekenčia kartais artimiausio žmogaus. Dėkokite Dievui, kad Amerika turtinga. Vargšas negali duoti, nes geros širdies neužtenka. Reikia turėti. Prisimenu savo skurdžią vaikystę ir save mažą, suskirdusiom kojelėm didelėse sodžiaus ganyklose ir kartais jaučiu kojų perštėjimą. Prisimenu, kai buvau paauglys, talkininkai mūsų bakūžei padėjo uždėti naują stogą. Tik vienas kaimynas nė piršto nepajudino. Jis nekentė manęs ir motinos. O buvo senyvas, stiprus žmogus, nors į roges kinkyk. Talkininkai nespėjo užkelti skliautų, gi vakare pakilo stiprus vėjas. Jis lėkė, pasakytume, kaip be galvos ir daužėsi pašelmenyse ir medžiuose. Šis vėjas nunešė naują mūsų namelio stogą. Jį trenkė į seno sodo medžius, kaip didelę antklodę, ir grebėstai, šiaudai, grįžtės ir kartelės kabėjo, lyg išdraskytas gandralizdis. Kaimynas žiūrėjo pro tvorą, akis primerkęs, šypsojos ir pumpsėjo pro ūsus: "Pum, pum, tai, va, kaip grybą nupūtė. Varnai lizdą įtaisė. Tfiu, ir darbas”, nusispiovė ir ėmė stebėti savo trobos pilką malksnų stogą. Atsimenu, kaip ganant kerdžius per rasoj sušlapusias kelneles du kartu pertraukė botagu, kruvinus rimbus ant blauzdų nešiojau visą savaitę, bet tuoj pat pamiršau nuoskaudą, kai jis kartą išsitraukė iš kišenės obuolį ir pasakė: "Va, Poviliuk, nepyk, be reikalo nubaudžiau, ne tu buvai kaltas”. Bet kaimyno, kuris manęs nemušė, bet niekino, tyčiojos iš mano skurdo ir nepajėgumo, nekenčiau. Kai motina laukė, kad greičiau užaugčiau ir jai padėčiau, aš norėjau užaugti, kad galėčiau atkeršyti. Laikas bėgo, kaimynas vis dar buvo tvirtas, niekada nesirgo, bet ėjo senyn natūraliai, nužaliuodamas, kaip rudeniop medis. Užaugau, vedžiau ir džiaugiuos, kad Beniaus ne tokia skurdi vaikystė, —

     Povilas Kerulis matė save mažą berniūkštį kažkur laiko nuotoliuos suvargusį ar skriaudžiamą ir graudindamasis nutilo. Tebuvo girdėti tik sniege nuskendusios mašinos kauksmas.

     —    Tiesa, kad yra tarp kai kurių žmonių kažkoks neapykantos laukas, — pasakiau, — o vis tiek viskas praeina.

     —    Kerštas yra malonus, ir jau nuo minties, kad jis savaime, be jokių pastangų ateis, yra saldus, — kalbėjo vėl tėvas, — nes aš mačiau, kaip bevaikis kaimynas seno ir kaip jam vis kasdien labiau sunkėjo. Kartą buvo tokia pat sninganti diena, — Kerulio balsas virpėjo, jį puolė atsiminimų griūtis, ir tai pastebėjęs Benius tarė:

     —    Taip, tėte, aš viską puikiai atsimenu. Mudu su seseria žiūrėjome pro langą į gatvelę, kurios viduriu ėjo pravėžos, tamsios ir kreivos, kaip gaisro susukioto geležinkelio bėgiai. Prabėgdavo kartais šuo, praeidavo griuvinėdamas apsnigtas žmogus, pravažiuodavo kas nors rogėmis. Staiga, iš posūkio išlindo apipustytas arklys, tempiąs porą ilgų rąstų. Šalia ėjo kaimynas, senas ir sušalęs. Jis buvo tikras Kalėdų senelis, grįžtąs namo pavargęs ir praradęs viską, net ir barzdą. Tik balti ūsai nesiskyrė nuo apšerkšnėjusios kailinių apikaklės. Senis gabeno iš miško rąstus, kurie, tempiami į kiemą, nuslydo į griovelį ir atsirėmė skersai gatvę į tvorą. Pliaukšėjo botagas, arklys daužė pakinktus, griūdamas senis stūmė roges. Jis buvo kietas ir nesidairė į langus pagalbos, kurios jam dabar labai reikėjo. Tūpčiojo aplink, ir mums buvo gaila, nes atrodė, kad nieko nėra blogiau, kaip būti senam ir silpnam. Virš mūsų galvų, per viršutinį lango keturkampį žiūrėjo tėtis ir šypsojosi. Tai buvo dar vienas nepasisekimas senėjančio kaimyno dienų tekmėje. Mes prašėme tėčio išeiti ir padėti, nes mes nejutome keršto "saldaus skonio”. Laikas buvo atėjęs, skurdi, vieniša senatvė kartojosi nepajėgiais vaiko veiksmais.

     —    Taip, — įsiterpė tėvas Kerulis, — aš išėjau laukan, daugiau gailėdamasis arklio negu kaimyno, kuris graudindamasis dėkojo, ir tas jo nusižeminimas man buvo šlykštus. Bet ir aš nieko negalėjau padaryti. Mane pagavo kovos geismas. Kažkaip neatleidžiamai norėjau ištraukti ratus. Vienu metu, rodos, jau buvau iškėlęs, ir arklys, lyg suprasdamas, truktelėjo pirmyn, bet rogės vėl nuslydo atgal, prispausdamos prie tvoros delną. Buvo šalta, tačiau įkarštyje nejutau skausmo, net kažkokia šilima nutekėjo ranka. Nepajėgdami iškelti, išvertėm rąstus į patvorį ir, kai įėjau į vidų, ranka buvo sutinusi ir skaudėjo. Daktaro miestelyje nebuvo, malonus, simpatingas šundaktaris sugydė, bet trijų pirštų ir šiandien nevaldau, visą laiką, kaip Benius sako, rodydamas tikrąjį, artimo meilės ir gailestingumo kelią.

     Povilas Kerulis nutilo, už lango buvo girdėti normalus ištraukto automobilio ūžimas ir linksmi žmonių balsai. Aš gi nustebęs paklausiau:

     —    Bet kaip tik atvirkščiai. Jei jūs būtumėte nepasigailėję, o toliau sau žiūrėję pro langą, jūsų ranka ir šiandien būtų sveika.

     —    O, ne, reikėjo ne šypsotis, bet padėti, kol rogės nebuvo galutinai paskendusios. Kas greit padeda, padeda sau, — ramiai atsakė tėvas.

     —    Taigi, kas gali žinoti, kaip kada reikia pasielgti, — nusišypsojo Benius, stambiomis rankomis pakeldamas stiklą ir pastumdamas lėkštę su sūriu.

     —    O aš per tą ilgą laiką supratau, ką kada reikia daryti, — pabrėžė tėvas.

     Vėliau išėjau namo. Benius išlydėjo mane, norėdamas nusipirkti vakarinį laikraštį.

     — Žiūrėk, jau nustojo snigti, — pasakė mus abu išlydėjęs tėvas Kerulis. Jis dviem pirštais laikė duris, o kiti trys rodė kažkur į prašviesėjusią begalinę erdvę, kad lengviau galėtum suprasti tikrojo kelio prasmę.